Paulius Šinkūnas – šokėjas ir choreografas, 2009 metų „Lietuvos talentų“ antrosios vietos laimėtojas. Anksčiau dalyvavęs įvairiuose televizijos projektuose, dabar Paulius prisideda prie jų kūrybinės komandos. Jau nuo sausio pradžios ruošiasi „Chorų karams“ – šiais metais dirbs su Kauno „Žalgirio“ choru.
Nuo kelerių metų pradėjote domėtis šokio menu?
Nuo 19 metų. Tai buvo ir yra vienintelis dalykas, kuris man patiko ir vis dar patinka: teko daug ką išbandyti – niekas taip nesudomino, kaip šokiai.
Koks tas šokėjų pasaulis, Jūsų akimis?
Turėčiau pasakyti, kad Lietuvoje pasigendu jaunų talentingų šokėjų. Žinoma, jų gausu šokių konkursuose (tikiuosi), bet pasigendu didžiojoje scenoje ko nors nuostabaus, ko nors universalaus ir puikaus. Toks įspūdis, kad choreografai slepia savo talentus kažkur salėse ir patys lipa į sceną, kad tik galėtų joje būti. O gal jų ir nėra?..
Ar turite tikrų draugų šokių pasaulyje? O gal Jus supantys žmonės yra labiau kolegos, konkurentai?
Mano pačios artimiausios draugės yra su manimi dirbančios šešios profesionalios šokėjos, mano mergina šokėja. Tiesa, turiu ir kitų draugų šokėjų, tik su jais, deja, pastaruoju metu ypač retai susitinku (pvz., Gaudrė Kazlauskaitė, Katerina Voropaj, Vytautas Mackonis). O kolegų daug. Yra nemažai gerbiamų kolegų, yra ir juokingų, yra kolegų, kurių net nepažįstu. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje labai populiari Monika Šalčiūtė. Neturėdamas jokių piktų minčių sakau, kad nemačiau šios šokėjos / choreografės šokančios, nemačiau ir jos kūrybos scenoje. Nors, žinoma, gal aš per mažai domėjausi (šypsosi).
Jau seniai nebematome Jūsų televizijos projektuose. Ką veikiate šiuo metu? Gal dirbate prie naujų projektų?
Dirbu trijose šokių studijose, šokdinu apie 100 žmonių per savaitę (šypsosi).
Nuo 2013 m. spalio mėnesio su šokėjomis dalyvavome ture po Lietuvą su Ž. Žvaguliu ir I. Starošaite. Negalėjome atsispirti pagundai pagyventi tikrą šokėjų gyvenimą, todėl du mėnesius keliavome iš koncertų salės į koncertų salę. Štai kaip mes gyvenome: http://www.youtube.com/watch?v=G09zCvHMZdo.
Televizijoje dar dirbu: nuo sausio pradžios ruošiamės „Chorų karams“. Šiais metais dirbsiu su Kauno „Žalgirio“ choru. Gruodžio mėnuo buvo be galo darbingas: pamenu, per 7 dienas buvo 9 koncertai. Tai, manyčiau, neblogai. Koncertai, privatūs renginiai ir pan. Dirbau tiek vienas, tiek su šokėjomis. Tiek vedžiau renginius, tiek šokau, šokdinau. Jei įdomu, daugiau apie mano veiklas galite sužinoti mano internetiniame puslapyje www.pauliussinkunas.lt.
Pastaruoju metu įsitraukiau į naują veiklą – gegužės viduryje teatro festivalyje „Tylos!“ Vilniaus mažajame teatre vaidinsiu spektaklyje. Šiuo metu daug repetuojame. Taip pat su šokėjomis ruošiame naują 6 šokių programą, noriu padaryti šį tą nestandartinio ir malonaus akiai. Be to, studijuoju universitete.
Iš scenos dingau prieš gerus pusantrų metų. Tiesiog taip sutapo: daug užsakymų kaip choreografui, mažai – kaip šokėjui. Manau, grįšiu atgal vasarą – galbūt bus kokių nors televizijos projektų, kur reikės ir pastatyti šokius, ir pačiam juos pašokti.
Kaip manote, ar televizijos projektų šlovė ilgalaikė?
Hmm, sunku pasakyti. Sakyčiau, kad ne, netgi griežtai ne, bet po turo su Ž. Žvaguliu ir Irena ėmiau manyti, kad taip: provincijoje užėjęs į kokią nors parduotuvę ar prekybos centrą, prasilenkdamas su jaunesnio amžiaus žmonėmis, vis išgirsdavau savo vardą. Tad žmonės dar prisimena – ŠLOVĖ!.. (juokiasi)
Ką esate paaukojęs dėl savo karjeros?
Turbūt ir bėda, kad dėl karjeros aš nieko nepaaukojau, tiksliau būtų sakyti, jog esu karjerą dėl daug ko paaukojęs (šypsosi).
Ką darote likus kelioms minutėms iki pasirodymo? Ar turite kokių išskirtinių būdų nugalėti baimei?
Likus kelioms minutėms iki pasirodymo scenoje, aš prisimenu tas kelias ar daugiau valandų šokių salėje ir jaučiuosi ramus. O jeigu neprisimenu tų kelių valandų, tada jau JAUDINUOSI. Nugalėti baimę galima tik vienu būdu – viską puikiai išmokti: tada nebus jaudulio, liks tik pasimėgavimas ir džiaugsmas, energija ir personažas, šypsena ir ekspresija. Galvoti tada belieka apie tai, kaip dar ilgiau pasimėgauti šokiu.
Kaip manote, kas būtumėte, jei nebūtumėte šokėjas?
Choreografas (šypsosi). Iš tikrųjų net neįsivaizduoju, gal krepšininku (neaukštu)… Sportininku… Žinau tik viena – negalėčiau dirbti sėdimo darbo.
Kas gyvenime davė patį geriausią patarimą?
Niekas taip gerai nepatars, kaip teta praktika. Taip pat mama yra davusi gerą patarimą, kai 2010 m. ruošiausi „Lietuvos talentų“ pusfinaliui (http://www.youtube.com/watch?v=kr_5AtMVv-0). Jau reikėjo statytis šokį, kitą dieną turėjau pradėti mokyti choreografijos šokėjas, tačiau nieko negalėjau spėti dėl veiklų, į galvą niekas nelindo. Priėjęs prie mamos pasiguodžiau ir gavau patarimą: „Klonuokis.“ Tą naktį aš nemiegojau, tiesiog klausiausi šokio muzikos ir stengiausi dėlioti vaizdinius ir judesius.
Ar ką nors keistumėte savo gyvenime, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
Ir taip, ir ne. Kartą gavau pasiūlymą šokti Rusijos „Show“ balete, atsisakiau. Pastaruoju metu susimąstau, kas būtų, jei būčiau sutikęs… Bet šiuo metu nekeisčiau turbūt nieko. Būčiau nesutikęs artimo sau žmogaus, jei būčiau išvažiavęs. Ir Lietuvoje man smagiau būti. Tiesa, pastaruoju metu audžiu mintį išvažiuoti kuriam laikui į Jungtines Amerikos Valstijas.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė