Kartais atrodo, kad turi čia ir dabar viską, ko kiti galėtų pavydėti, tačiau širdies kamputyje jauti, jog dar kažko trūksta. Ir tas kažkas tampa vis svarbesnis ir svarbesnis… Dažnai net pats svarbiausias! Tai pajutusi jauna ir perspektyvi, Lietuvoje sėkmingai kopusi karjeros laiptais Gintarė Kviecinskienė paliko tėvynę ir išvyko į Norvegiją pas savo mylimą vyrą. Ten vėl viską teko pradėti iš pradžių, tačiau esant norui, atsiranda ir jėgų keliauti pripažinimo keliu.
Gintare, Jums puikiai sekėsi Lietuvoje, buvote perspektyvi darbuotoja. Kodėl išvykote iš tėvynės?
Į Norvegiją atvykau dėl mylimo vyro Povilo. Turėjau rinktis tarp profesinės sėkmės Lietuvoje ir šeimyninės laimės Norvegijoje. Pasirinkti nebuvo lengva ir net kelerius metus svarsčiau, ar važiuoti. Lietuvoje dirbau Kauno moksleivių techninės kūrybos centre. Per trejus darbo metus organizavau ir įgyvendinau jaunimo respublikinius ir miesto konkursus, parodas, pažintines, kūrybines išvykas, renginius bei kultūrinius projektus. Ugdomąją veiklą vykdžiau pagal savarankiškai parengtą neformaliojo gabių vaikų švietimo programą. Tuo pačiu metu savaitgaliais vesdavau įvairius renginius pagal individualius užsakymus: buvau svočia vestuvėse, vakaro vedėja Palangos kavinėse, Pepė Ilgakojinė vaikų gimtadieniuose. Aktyviai dirbau ir su žinomais menininkais. Taip pat studijavau Vilniaus universitete kultūros vadybą. Buvau patenkinta savo darbu ir pasiektais rezultatais Lietuvoje. Tačiau po darbo ar mokslų manęs laukdavo tuščias nuomojamas butas. Jaučiausi jauna, veikli ir ištekėjusi, tačiau nuolat vieniša. Net kelerius metus su sutuoktiniu Povilu bedravome telefonu, internetu ir džiaugdavomės kartu praleistu laiku tik per didžiąsias šventes bei vasaros atostogas. Pavargau nuo vienatvės, todėl nusprendžiau pamėginti įsikurti Norvegijoje. Šiandien dar būtų sunku nuoširdžiai atsakyti, ar pasielgiau teisingai.
Ar ilgai truko darbo, kurį dirbate Norvegijoje, paieškos?
Buvo tikrai sunku atrasti vietą, kurioje galėčiau įsidarbinti. 2011 metais Norvegijoje buvo įregistruota 79 500 imigrantų ir 32 500 emigrantų. Taigi grynasis imigracijos skaičius net 47 000. Net 64 procentus imigrantų sudarė atvykėliai iš Lenkijos, Lietuvos ir Švedijos. Kasdien į šalį atvažiuoja puikūs specialistai, gerai mokantys įvairių kalbų ir turintys įtakingų pažinčių. Aš neturėjau nieko, kas man galėtų padėti rasti darbą pagal specialybę. Dalyvavau keliuose pokalbiuose dėl darbo. Po jų įsitikinau, kad niekas manęs nelaukia paruošę šiltą, gerą darbo vietą ir reiks daug pastangų ir kantrybės, norint kur nors įsitvirtinti. Kai pasakydavau, kad nekalbu norvegiškai ir esu iš Lietuvos, atsakymo sulaukdavau tik neigiamo. Po ilgo tapatybės dokumentų tvirtinimo, norvegiško kodo laukimo, registracijos darbo biržoje ir t. t., „Molde Jazzhouse + Theatre“ vadovas atsakė į mano motyvacinius laiškus. Jis sakė, kad susidomėjo patirtimi, kurią įgijau Lietuvoje, tačiau priimti dirbti sutiko su labai daug sąlygų ir prievolių. Viena iš jų – išmokti laisvai bendrauti ir rašyti norvegų kalba. Šiuo metu esu stebima, atlieku daug funkcijų įvairiose skirtingose srityse. Nuolat jaučiu įtampą, nes negaliu atsipalaiduoti ir visus man pavestus darbus turiu atlikti itin gerai. Bandomuoju laikotarpiu Teatre pagrindinė mano pareiga yra kuo daugiau sužinoti ir išmokti. Mano darbas apima tris skirtingas sritis: rinkodarą (palaikau kontaktus su visais partneriais, kurie sutinka mus reklamuoti), komunikaciją (pateikiau idėją kultūriniam/ socialiniam projektui, kaip emigrantų šeimas įtraukti į Teatro gyvenimą, kad būtų skatinamas ne tik aktyvus laisvalaikio praleidimas, bet ir norvegų kalbos mokymasis) bei Teatro pastato įvaizdžio priežiūrą (rūpinuosi šventinėmis dekoracijomis ir stalų stilistika Teatro restorane).
Kokie Jūsų Teatro renginiai Norvegijoje yra patys madingiausi, sulaukiantys daugiausia pasisekimo?
Visos Teatro paruoštos programos lankomos aktyviai, pritraukia pilnas sales kontrastingo amžiaus auditorijos, tačiau vienas įsimintiniausių spektaklių – „Jeppe“. Spektaklio pagrindinis veikėjas, piktnaudžiaujantis alkoholiu, laikinai tapęs baronu, iš užguito tampa kaprizingas ir reiklus. Kai jam tenka grįžti į senąją kasdienybę, jis net gi pagalvoja apie savižudybę, tačiau to nepadaro, nes išsigąsta savo žmonos, kuri jį galėtų ir prilupti už tokį poelgį. Tai modernus, juokingas ir kupinas gyvos muzikos spektaklis.
Kokie yra Jūsų kolegos?
Daugiausia darbuotojų yra diplomatiški ir turintys aiškų vertybių suvokimą norvegai. Teatro vadovas, kelerius metus gyvenęs Lietuvoje, todėl šiek tiek moka lietuviškai, ir dirbęs tarptautinėje kompanijoje – labai kūrybingas ir inovatyvus bei atviras žmogus. Jo paruošti spek-takliai prikausto dėmesį ir analizuoja visuomenines problemas. Pagrindinė mano vadovė – moteris, vardu Marianne. Ji labai svetinga, vaišinga, o svarbiausia – rūpestinga. Ji yra daug keliavusi, tikra kosmopolitė, turinti įvairių tautybių draugų. Būtent pas ją pirmą kartą lankiausi svečiuose ir gavau dovanų vizualinį anglų – norvegų kalbų žodyną. Kadangi norvegai nesišvaisto dovanomis ir nėra mėgėjai kviestis menkai pažįstamų žmonių į svečius, todėl labai džiaugiausi tuo kvietimu. Marianne – viena didžiausių mano ramsčių darbe. Šios moters prašau ištaisyti norvegų kalbos klaidas. Kalbėdama su manimi Marianne niekada neskuba ir stengiasi nuolat mane mokinti. Norvegijoje sutikau tikrai daug malonių žmonių, su kuriais įdomu bendrauti, tačiau ir teko patirti, kas yra nacionalistai…
O kaip sekasi įveikti sudėtingiausią Jūsų darbo sutarties punktą – išmokti kalbą?
Dėl kalbos nemokėjimo pirmosios dienos darbe buvo beprotiškai sunkios. Praradau svarbią komunikacinę funkciją – susikalbėti. Niekas nenorėjo kalbėtis angliškai, o norvegiškai laisvai bendrauti dar neturiu pakankamai įgūdžių. Norvegų kalba turi du oficialius rašomosios kalbos variantus: Bokmål ir Nynorsk, norvegai šneka net keliais šimtais skirtingų dialektų, kurie labai skiriasi nuo rašytinės kalbos. Nepakanka vien tik išmokti oficialiąją kalbą, dar tenka papildomai išmokti dialektą, kuris tame krašte vyrauja. Teatre darbuotojai surinkti iš skirtingų miestų, todėl laisvai suprasti galiu tik dvi koleges. Paprastai aš visada kartu turiu žodyną ir išgirstą nežinomą žodį mėginu greitai išsiversti. Kitą kartą tiesiog linkčioju galva ir net nežinau su kuo sutinku. Kortelėje, kuri informuoja apie tai, kad dirbu teatre, nešiojuosi lapelius, ant kurių surašyti trumpi sakiniai ir pagrindiniai atsakymai. Kiekvieną savaitę prašau kolegių, kad parašytų naujų žodžių ar jau žinomų, tik kitu dialektu. Kai Teatre organizavome Kalėdų dieną vaikams, buvau atsakinga už kūrybines dirbtuves. Pasiruošiau instrukcijas apie tam tikrų darbelių gaminimą su nuotraukomis ir paaiškinimais norvegų kalba. Vėl prašiau kolegės, kad ištaisytų klaidas. Tada tas instrukcijas namuose išmokau mintinai. Prieš šventę jaudinausi, ar norvegams patiks mano sugalvotos veiklos, ar sugebėsiu išaiškinti, kaip ir ką daryti, nes vaikai nesupranta angliškai. Pasisekė, nes dalyviai buvo sužavėti suplanuota veikla. Teatro bendruomenė buvo patenkinta mano pastangomis. Po tokios dienos į namus sugrįžau drebančiomis kojomis ir rankomis bei suglumusi, nes vis dar nesupratau, kodėl aš šitaip turiu kankintis, o ne ramiai ir paprastai dirbti Lietuvoje.
Ar Jums Norvegija patinka kaip šalis?
Tai viena turtingiausių pasaulio valstybių, kuri daugeliui mūsų tautiečių jau yra antrieji namai. Aš gyvenu vakarų Norvegijoje, kuri, kaip ir šiaurinė dalis, yra gražiausios ir įspūdingiausios šalyje. Čia gamtovaizdis užgniaužia kvapą kiekvienam apsilankiusiam turistui. Tai fiordų, kalnų, ledynų, krioklių ir uolėtų jūros pakrančių kraštas, tačiau Norvegija tikrai nėra ta šalis, kuri mane žavėtų: slegia drėgnas klimatas ir vangus, inertiškas bei monotoniškas gyvenimo būdas. Galbūt kalbu kaip dauguma gyvenančių svetur, bet galvoju kada nors sugrįžti į Lietuvą. Norvegai – savo šalies patriotai, puoselėjantys tautines vertybes, gerbiantys šalies vėliavą (ji nuolat plevėsuoja prie kiekvieno namo) ir labai teigiamai vertinantys tarnavimą kariuomenėje. Jiems būdingas pozityvus mąstymas ir atsakingumo jausmas. Pastebėjau, kad kolegos Teatre vertina paprastumą, punktualumą, paslaugumą ir toleranciją. Susirgus vienai iš bendradarbių, pasiūliau jai arbatos, lietuviškų vaistų. Ji sakėsi nesitikėjusi tokio rūpesčio ir dėmesio iš svetimšalės. Tik pradėjusi dirbti, namuose iškepiau pyragą ir kviečiau visus pasivaišinti, o bendradarbiai pagalvojo, kad galbūt tądien buvo mano gimtadienis. O juk vaišingumas ir nuoširdumas – tai mūsų, lietuvių, tautinio identiteto bruožas.
Kaip Norvegijoje švenčiamos šventės, leidžiamas laisvalaikis, linksminamasi?
Iš Lietuvos atvažiavau įsitikinusi, kad kultūrinis gyvenimas Norvegijoje nuobodus, o žmonės neveiklūs ir užsidarę. Dabar galiu pasakyti, kad klydau. Mane labai nustebino, kad norvegai geba laisvai realizuoti kūrybines mintis, diplomatiškai bendrauja su partneriais, puikiai taiko viešųjų ir informacinių ryšių galimybes, atsakingai kontroliuoja turimus materialinius ir finansinius išteklius. O svarbiausia, kad viską daro atsipalaidavę, apie tai padiskutavę. Man dar reikia mokytis skubėti lėtai!
Laisvalaikis Norvegijoje susijęs su sportu ir aktyviu laiko praleidimu gamtoje. Mėgstamiausia sporto šaka šioje šalyje – futbolas. Vasarą yra organizuojamos trumpos ir ilgesnės išvykos į kalnus pėsčiomis, kurioms vadovauja gidas. Jie neturi poreikio intensyviai bendrauti draugų kompanijose, tačiau mielai praleidžia laiką su šeima važinėdami dviračiais. Moldėje didžiausi renginiai – jau penkiasdešimtuosius metus skaičiuojantis Moldės džiazo festivalis (Moldejazz) ir Literatūros festivalis (Bjørnsonfestivalen). Šie renginiai pritraukia daug turistų ir norvegų iš kitų miestų. Norvegijos lietuviai paprastai vyksta linksmintis į didmiesčius arba vakarus leidžia namuose, rengdami kortų turnyrus ar žaisdami stalo žaidimus. Norvegija – žvejų rojus, nes kiekvienu metų laiku yra ką žvejoti. Žvejyba vandenyne nemokama, todėl galima patirti ne tik šio hobio malonumus, tačiau ir apsirūpinti maisto atsargomis, tačiau dailiuose, išpuoselėtuose nameliuose gyvenantys norvegai abejingi žvejybai. Juos užvaldęs civilizacijos teikiamas komfortas. Įdomu, kad provincijoje gyvenantys norvegai ir neuogauja, ir negrybauja. Jie mieliau nusiperka miško gėrybių parduotuvėse, o lietuviai pasimėgaudami keliauja į miškus. Jie džiaugiasi galėdami vasarą paskanauti aviečių ir prisirinkti pilnus krepšius įvairiausių grybų.
Dar vieną norvegų laisvalaikio praleidimo ypatumą atskleidė kolegė: šioje šalyje knygos skaitomos dažniau nei bet kurioje kitoje pasaulio tautoje ir tokiam malonumui išleidžiama tikrai daug pinigų.
Koks tenykštės visuomenės požiūris į šeimą?
Norvegų gyvenime labai svarbi šeima. Čia gausu daugiavaikių šeimų. Visose šeimose stipriai pabrėžiamas vaiko vaidmuo. Jeigu tėvai išsiskiria, vaikas gyvena tiek su mama, tiek ir su tėčiu, pavyzdžiui, dvi savaites per mėnesį pas mamą, o kitas dvi – pas tėtį. Šeimose vyrauja tradicija padėti kitiems, remti nelaimėlius. Emigrantams pašalpa ar išmokos už vaiką iki 18 metų yra mokamos tik tuo atveju, jei jis gimė Norvegijoje.
Visi vaikai, Norvegijoje gyvenantys ilgiau nei 3 mėnesius, turi teisę ir pareigą lankyti norvegišką pagrindinę mokyklą. Paprastai vaikai pradeda lankyti mokyklą tais kalendoriniais metais, kai sukanka 6 metai. Mokslas trunka dešimt metų. Aštuntaisiais mokslo metais mokiniams pradedami rašyti pažymiai. Dešimtieji mokslo metai baigiami egzaminu. Vėliau mokiniai turi teisę mokytis vidurinėje mokykloje, tačiau tai nėra privaloma. Dauguma vidurinių mokyklų yra valstybinės ir nemokamos. Svarbu, kad mokiniai, kalbantys kita gimtąja kalba, turi teisę į individualų norvegų kalbos mokymą. Tai tęsiasi tol, kol įgyja pakankamai norvegų kalbos žinių ir gali dalyvauti įprastose pamokose. Jei būtina, šie mokiniai taip pat turi teisę į mokymą gimtąja kalba, dvikalbį mokymą arba ir viena, ir kita.
Ar norvegės mėgsta puoštis?
Norvegijoje bet kuri lietuvė gali pasijusti esanti tikras modelis. Norvegės moterys vilki patogius drabužius (džinsai, megztukas ir guminiai batai) ir nesuka sau galvos dėl išvaizdos. Aš kasdien atrodau reprezentatyviai: vilkiu sukneles, segiu sijonus bei derinu įvairius šalikėlius, aksesuarus. Šiuo metu mano aprangos stilius truputėlį pasikeitė. Stengiuosi neišsiskirti iš kolegių ir per daug neišsišokti ekstravagantiškais drabužiais. Įsigijau džinsus ir žvalgausi patogių guminių batų.
Ar jaučiate, kad esat emigrantė?
Be jokios abejonės jaučiuosi emigrantė, man trūksta šeimos, draugų ir lietuviško bendravimo. Net ir maisto skonis man čia kitoks! Kai atvažiavau į Norvegiją, prireikė 2 mėnesių kol pripratau prie klimato: skaudėjo dantis, sąnarius ir niekaip neišsigydžiau peršalimo. Kadangi gyvename ant jūros kranto, ore daug jodo, tai iš pradžių atrodė, kad net ir kvėpuoti buvo sunku. Tik-rai neketinu čia gyventi visą laiką. Tai tik vienas iš gyvenimo etapų, kuris išgrynins mano asmenybę ir apšlifuos neužglūdintus kampus.
Ar ilgitės Lietuvos?
Širdyje jaučiu tylų protestą prieš svetimą šalį, o labiausiai prieš sunkiai įveikiamą jausmą, kad esu nesava. Labai ilgiuosi sesers, mamos, močiutės su dieduku bei šuniuko Pupiaus. Mintimis gyvenu Lietuvoje su paliktais artimaisiais, draugėmis ir kolegėmis. Esu prieraiši ir mėgstanti bendrauti, todėl čia jaučiuosi atskirta nuo savo prigimties ir pomėgių. Tik guodžiuosi, kad ateities dar nežinau, o praeities pakeisti jau nebegaliu. Sprendimas priimtas savarankiškai ir apgalvotai, o dabar viskas, ką galiu ir privalau padaryti, yra šiandien. Tikrai nėra ir nebus lengva gyventi Norvegijoje. Žmogus, kaip medis, šaknimis skverbiasi į žemę, o šakomis bando siekti dangų. Man Lietuva yra dirva, kurioje auga mano sielos medžio šaknys. Tik gal turiu nebijoti rizikuoti? Laikas dienas ištobulina, išgrynina, o atmintyje išlieka tik tos, kurios yra pačios vertingiausios ir tikriausios. Su žmonėmis laikas elgiasi taip pat: ilgiausiai gludina pačius stipriausius…
Kokie yra Jūsų artimiausi planai ir lūkesčiai?
Svajoju ne tik adaptuotis Norvegijoje, bet ir pasiekti visavertę socializaciją. Pasirinkau savitą ir tikrai kitokią nei visų atvykėlių tikslų įgyvendinimo trajektoriją, bet tikiuosi išmokti norvegų kalbą bei realizuoti projektą emigrantams. Turiu planų į didžiuosius Moldės renginius įtraukti menininkų iš Lietuvos.
Ko palinkėtumėte atvykstantiems į Norvegiją ar jau čia gyvenantiems lietuviams?
Kiekvieną akimirką turime galimybę patirti kažką naujo, netikėto ir malonaus – tai naujas skonis, negirdėtas garsas ar neregėtas vaizdas, o kartais tik paprasčiausia mintis ar idėja. Linkiu naujų ieškojimų ir sėkmingų atradimų, įkvėpimo ir neišsenkančios energijos mokytis kalbos, pažinti kultūrą. Jei duodamas noras, tai bus suteikta ir jėgų jį paversti tikrove. Svajingų ir žavingų akimirkų Norvegijoje!
11 komentarų
Galvoju persikelti į Norvegiją, ir ten įsteigti valymo Įmonę. Skaičiau, kad tam yra poreikio, tiesiog nežinau, ką tiksliai turėčiau daryti 🙁
Rekomenduoju pasiklausti http://www.quali.no specialistų, mano vyras pasitarė su jais tik apie verslo atidarymą Norvegijoje.
Ei 🙂 ačiū!
Taip, iš to, ką man sake mano šeima, gyvenanti Norvegijoje, tam yra poreikis, bet tai tikriausiai ne taip paprasta, ar ne?
Sveiki, įsteigti įmonę užsienyje nėra labia sunku, turiu vienasmenę bendrovę Jungtinėje Karalystėje, tačiau verta remtis kažkieno pagalba: ar tos šalies verslo konsultavimo įmonių, ar draugų .. be to, yra sunku padaryti pirmuosius žingsnius.
O aš sėdėsiu sau Lietuvoje 😀
Na ir labai gerai, aš taip pat. Ne kiekvienas gali išvažiuoti iš mūsų gražios šalies.
😉
Na taip, tik pajamų ir gyvenimo perspektyva apskritai mūsų šalyje yra gana žema
Nėra taip blogai, kaip visiems atrodo
Kam tas melagingas pasakas apie norwus sekate?
Dirbu staliumi ir esu nuo pirmos dienos norvegu priimtas i ju buri kaip savas. Zmona mokejo tik anglu kalba ir po 3 savaiciu gavo darba prekiu gyvunams parduotuveje. Niekas jos ten neenge, niekas nesityciojo. Taip, kad kaip sauksi, taip ir atsisauks.