„Kai pradėjau savo, kaip aktorės, kelią, mano svajonė buvo garsinti savo šalį. Ši svajonė vis dar gyva, tačiau prie jos norėčiau pridėti žmonių įkvėpimą siekti savo svajonių ir tikslų“, – sako iš Klaipėdos kilusi ir Niujorke gyvenanti aktorė Milda Gecaitė, vos per dešimtmetį sukūrusi keliolika vaidmenų kine, televizijoje ir teatre Kanadoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vedama šio troškimo, ji nuoširdžiai papasakojo apie savo kelią svajonės link, kuriame netrūko ir pakilimų, ir duobių.
Milda, kiek metų praleidote šokių aikštelėje?
Šokti pradėjau būdama dvejų ar trejų metukų, o į šokių aikštelę patekau penkerių, atvesta mamos. Kiek pamenu, labai norėjau būti balerina, mėgau lengvais šokio judesiais skraidyti po namus. Baleto mokyklų Klaipėdoje nebuvo daug, tad pradėjau lankyti pramoginius šokius „Gracijos“ kolektyve.
Po kelerių metų „Gracijos“ kolektyvo vadovė Violeta Masiulienė (ji pati anksčiau šoko „Žuvėdroje“), pasiūlė pasirodyti Skaistutei Idzelevičienei. Skaistutė, atkreipusi į mane dėmesį viename iš konkursų, pasakė: „Na, taip… ši mergaitė ant parketo daro viską, ko reikia ir ko nereikia.“ Mane šis prisiminimas visad priverčia šypsotis, nes tai neblogai apibūdina mano tuometį charakterį. Mat norėdavau išreikšti kiekvieną muzikos sukeltą jausmą.
Ant parketo praleidau apie aštuoniolika metų.
Kokie ryškiausi prisiminimai iškyla iš tų laikų, kai buvote šokių kolektyvo „Žuvėdra“ narė?
Turbūt labiausiai iš „Žuvėdros“ laikų įsiminiau treniruočių discipliną. Treniruotės vykdavo penkis vakarus per savaitę, o savaitgaliais važiuodavome į konkursus visoje Lietuvoje arba su partneriu lankydavome papildomas individualias pamokas technikai ir rezultatams gerinti. Mat buvome sportininkai, ne mėgėjai.
Įsimintinos buvo ir vasaros, kai per dieną treniruodavomės po du kartus: ryte šokdavome standartinius šokius, o po pietų – Lotynų Amerikos. Iš to laikotarpio labai įstrigo ir tai, kad su kartu šokančiomis poromis ir draugavome, ir konkuravome vienu metu… Dramų, „meilių“ ir ašarų netrūko.
Šiandien su keliais „Žuvėdros“ šokėjais vis dar palaikome ryšius, tebesame draugai, nors visi pasukome savais keliais. Aš visada didžiavausi būdama „Žuvėdros“ auklėtinė, tiek konkursuose Lietuvoje, tiek išvažiavusi svetur. Manau, mūsų vadovė išugdė ne tik užgrūdintus šokėjus, sportininkus, bet ir stiprias asmenybes, esu jai už tai dėkinga. Ji man yra kruopštaus darbo, preciziškumo ir pasitempimo pavyzdys. Ne veltui jos vedamas „Žuvėdros“ ansamblis daug metų skynė laurus visame pasaulyje ir garsino Lietuvą. Manau, būtent į tokius žmones reikia lygiuotis. Tik gaila, kad kultūros atstovams kažkodėl skiriama labai mažai arba išvis neskiriama valstybės lėšų, dėl to tokių kultūros „paveldų“ išnykimas yra neišvengiamas.
Kas Jus nuvedė į Torontą?
Kaip žinoma, šokių aikštelėje partnerystės dažnai išyra. Kai buvau keturiolikos, taip nutiko ir man. Netekusi partnerio, dar būdama „Žuvėdroje“, svarsčiau, ar toliau eiti šokėjos keliu, ar viską mesti. Gavau pasiūlymų pabandyti šokti su keliais vaikinais iš skirtingų šokių klubų ir miestų, o vadovė pasiūlė vietą „Žuvėdros“ ansamblyje. Tuo pat metu sulaukiau kvietimo iš Kanados. Drauge su tėvais turėjome priimti sprendimą, ar kraustysimės už Atlanto, ar ne. Atsimenu, labai norėjau pamatyti, kas manęs lauktų platesniuose pasaulio vandenyse. Per pamokas žiūrėdama pro langą svajodavau, pagalvodavau, kaip atrodytų kitos šalies gatvės, žmonės… Ir prisisvajojau (šypsosi).
Neilgai trukus su tėvais išvykome į Torontą. Su naujuoju partneriu iškart puolėme treniruotis. Maniau, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, bet laikui bėgant mums ėmė grėsti išsiskyrimas. Naujo plano neturėjau, todėl viskas pradėjo slysti iš po kojų…
Laimei, netrukus atsirado naujas partneris. Stebėtina, nes Kanadoje buvo daug mažiau šokėjų nei Lietuvoje. Naujos partnerystės pradžia buvo labai daug žadanti. Mūsų su partneriu karjeros siekiai atitiko ir netrukus pamatėme progresą. Tačiau antraisiais metais jis nusprendė baigti šokėjo karjerą. Dar vienas sukrėtimas. Šokių pasaulyje tai normalus reiškinys: vieną dieną treniruojiesi ir pusę savo laiko praleidi su vienu partneriu (kai kurie tampa pora ir gyvenime), o kai partnerystė išyra, kitą dieną jau treniruojiesi ir dalijiesi laiku, išgyvenimais su kitu. Dažnai net nebūna pereinamojo periodo, kad galėtum susitaikyti su išsiskyrimu. Tada tokie dalykai atrodė normalūs, o šiandien man atrodo, kad tai visiškas absurdas. Mano manymu, tai gali stipriai paveikti tolesnę vaiko ar paauglio psichologinę raidą. Nors galbūt tai nepaveikia stiprių atletų, kurie turi tikslą laimėti. Tačiau aš per savo, kaip šokėjos, karjeros metus supratau, kad mano tikslas nėra tapti pasaulio čempione, nors tai ir laikoma aukščiausiu profesionalumo įvertinimu. Būtent tada, iširus antrajai partnerystei, ėmiau savęs klausti, ką noriu daryti su šokiu.
Kaip nutiko, kad šiandien Jus galima matyti ne šokių aikštelėje, o kine, televizijoje, teatre? Kaip skleidėsi Jūsų aktorystės talentas, kur mokėtės vaidybos meno?
Per trumpą laiką iširus partnerystėms, buvau praradusi viltį tęsti šokėjos karjerą, tačiau mano tuometė trenerė netikėtai rado skelbimą, kviečiantį šokėjus į miuziklo „Purvini šokiai“ („Dirty Dancing“) atranką. Ji kalbino mane ten nueiti, bet nesutikau, nes niekada nebuvau dalyvavusi atrankose ir tai mane labai glumino. Buvo sunku palikti savo komforto zoną. Tačiau ji vis tiek įbruko man į rankas skelbimą ragindama pagalvoti. Gal kažkur giliai pasąmonėje ir pagalvojau, bet nekreipiau į tas mintis dėmesio.
Prabėgo maždaug savaitė, atrankos dienos rytą baisiai nenorėjau kulniuoti į mokyklą, pagalvojau: „O gal vis dėlto nueiti į atranką? Vis geriau nei į mokyklą.“ Šis sprendimas turbūt ir pakeitė mano gyvenimo trajektoriją.
Tuo metu atrankų taisyklių neišmaniau, nieko nesitikėjau, tik žinojau, kad reikės kažką šokti. Atvykusi į atrankos patalpas apstulbau – ten buvo tiek daug šokėjų ir beveik visi kitokio žanro, nei aš pratusi matyti ant pramoginių šokių parketo. Nuo balerinų, moderno, džiazo stiliaus šokėjų iki gatvės šokių ir hiphopo profesionalų… Dieve mano, pagalvojau, ką aš čia veikiu? Bet trauktis jau buvo per vėlu, be to, buvau išmokyta eiti iki galo (šypsosi).
Mane ir kitus išvardytus šokėjus pakvietė į didelę salę, ten choreografas pristatė mūsų atrankos programą. Ją turėjome išmokti per labai trumpą laiką. Žiuri nariai pakvietė keturis šokėjus pasiruošti šokti aikštelės viduryje. Viskas kaip filmuose: priešais ilgą stalą sėdi daug komisijos narių, o tu stovi su dar keliais šokėjais, pasiruošusi parodyti, ar sugebi susitvarkyti su skirta programa. Kadangi pamačiusi savo konkurentus pagalvojau, kad neturiu ko prarasti, nes man čia ne vieta, baimė manęs nepaveikė. Žinojau tik viena: ča ča ča šokti moku, tai tą ir padarysiu. Ir padariau (šypsosi).
Pasirodžius daugybei šokėjų, žiuri paskelbė numerius tų, kurie dalyvaus antrajame atrankos ture. Mano numeris taip pat nuskambėjo, nors negalėjau suprasti, kodėl. Mums buvo pasakyta: „Eikite ruoštis dainavimui.“ Ką?! Kokiam dainavimui??? Aš gi šokėja, ne dainininkė! Tuo metu pirmą kartą apėmė baimė. Stengiausi koordinatoriams paaiškinti, kad čia kažkas ne taip, aš šoku, o ne dainuoju, tačiau jie ramiu tonu atsakė: visi turi pereiti dainavimo atranką, jeigu neturiu dainų natų, galiu tiesiog padainuoti „Su gimimo diena“. Žinoma, toks atsakymas mane privertė stengtis dar labiau – tikrai nenorėjau prieš žiuri dainuoti „Gimimo dienos“. Išdegusiomis akimis išpuoliau į koridorių ir pradėjau klausinėti išeinančių šokėjų, ar kas neturi paskolinti kokios nors dainos natų. Mano nuostabai, daugelis puolė padėti ieškoti dainos, kurią mokėčiau ir gebėčiau padainuoti. Vienas paskolino natas, kitas davė ausinuką paklausyti dainos originalo… Žodžiu, buvo visiškas chaosas tiek mano viduje, tiek aplink. Kol Brodvėjaus stiliaus šokėjai, aktoriai ir dainininkai apšilinėjo balsus, aš bandžiau prisiminti, ko Lietuvoje mus mokė muzikos pamokose ir chore…
Įėjusi į salę nukulniavau prie akompaniatorius, padaviau savo natas, o paklausta, kuriuo balsu dainuosiu, drąsiai atsakiau – savo!
Žinoma, savo dainavimu turbūt gerokai prajuokinau žiuri. Pabaigusi pirmą posmą ir priedainį, nusprendžiau, kad užteks, nes prisiminti antrojo nesugebėjau. Dabar atminty iškilus šiems momentams suima juokas, tačiau kartu ir per petį sau paploju, nes jau tada stengiausi įveikti baimes. Prieš tai niekada nebuvau pagalvojusi, kad ateis laikas, kai nuolat teks būti atrankose, prieš vertinimo komisijas ar net filmavimo kameras.
Patyrusi fiasko dainavimo atrankoje išėjau iš salės ranka numojusi į tai, kas ką tik įvyko, ir nužygiavau namo nieko nesitikėdama. Tačiau po savaitės sulaukiau kvietimo į trečiąjį atrankos turą. Tada pradėjau rimčiau žiūrėti į šį reikalą. Mokykloje bandžiau atsiprašyti iš pamokų, kad tą dieną galėčiau eiti į atranką. Kai kurie mokytojai atleido, o štai istorijos mokytojas pareiškė, kad jeigu praleisiu jo pamoką ir kontrolinį, jis man neišves gero vidurkio ir teks kartoti kursą. (Kanadoje mokyklinė sistema šiek tiek kitokia nei Lietuvoje, o tuo metu buvau vienuoliktoje klasėje, tad pasilikti antriems mokslo metams tikrai nebuvo noro.) Pasakiau, kad į atranką vis tiek eisiu, bet pažadėjau žūtbūt suspėti į jo pamoką.
Į trečią turą taip pat susirinko daug šokėjų, bet šį kartą buvome suskirstyti poromis. Ir, ačiū Dievui, nebereikėjo dainuoti. Pirmą kartą teko šokti „purvinuosius“ šokius pagal ikoninį filmo „Dirty Dancing“ garso takelį, jausmas buvo nuostabus. Po paskutinių žingsnių pati filmo autorė Eleanor Bergstein pasakė trumpą kalbą, deja, ne viską supratau. Visi šokėjai gavo storus miuziklo scenarijus, visi, išskyrus mane… Visiems pradėjus skirstytis supratau, kad į kitą turą nepatekau, ir šiek tiek nusivylusi nuskubėjau į istorijos kontrolinį.
Tačiau maždaug po dviejų mėnesių man paskambino „Mirvish Productions“ prodiuseriai (tai didžiausia Kanados prodiuserių įmonė, Brodvėjaus lygio) ir pranešė, kad gavau vaidmenį miuzikle, sutartis jau pakeliui pas mane, tereikia ją pasirašyti ir atsiųsti atgal. Tai man buvo pamoka, kad visada reikia klausti, jeigu kas nors neaišku, o ne daryti prielaidas, kas, kaip ir kodėl.
Gavus sutartį, iš pradžių buvo sunku suprasti, kas joje parašyta, tik viena buvo aišku – tai rimta ir man dar honoraras siūlomas už šokio sugebėjimus! Viskas kaip ir puiku, tačiau man septyniolika ir dar reikia baigti mokyklą! O miuziklo repeticijos turėjo prasidėti rugsėjį… Tai bent diskusija užvirė namuose. Žinoma, tėvai norėjo, kad baigčiau mokyklą. Buvau visiškai sutrikusi, su sutartimi rankose nuėjau pas šokių mokytoją patarimo. Ji, išgirdusi prodiuserių pavardes, „Dirty Dancing“ pavadinimą, apsiverkė ir puolusi man į glėbį pasakė: „Tokį šansą gauna ne kiekvienas, būtų kvaila jo atsisakyti…“ Jaučiau, kad kažkas manęs laukia kitoje pusėje, ir norėjau sužinoti, kas. Nors iš pradžių mano sprendimas tėvams nepatiko, mano intuicija ir noras nugalėjo. Pasakiau jiems: „Nesijaudinkit, mokyklą pabaigsiu vėliau“, nors tada dar nežinojau kaip (šypsosi).
Pasiruošimas, repeticijos, miuziklo ir choreografijos statymas, personažų kūrimas užtruko kelis mėnesius. Per tą laiką patyriau ir traumų, ir visko. Kiekvieną dieną trenažu pradėdavome dešimtą ryto, o baigdavome šeštą vakaro, tas pats, kas eiti į darbą. Tai ir buvo kasdienis sunkus, bet širdžiai labai mielas darbas. Mūsų trupėje buvo trisdešimt devyni nariai, o aš pati jauniausia, aštuoniolikos.
Su kiekviena diena darėsi vis aiškiau, kokio lygio projekte atsidūriau. Visame Toronto mieste – gatvėse, ant autobusų, metro viduje – pasirodė skrajutės, plakatai ir mūsų nuotraukos su „Dirty Dancing“ emblemomis. Viskas atrodė nerealu! Visi labai laukė mūsų miuziklo premjeros, žinoma, ir mes patys. Darbo, prakaito ir emocijų buvo įdėta labai daug. Visa trupė jautėmės kaip išrinktieji. Premjeros vakarą didysis Toronto televizijos bokštas buvo nušviestas ryškiai rožine spalva, kaip ir mūsų Karališkasis Aleksandros teatras (Royal Alexandra Theatre). Pagaliau tas momentas, dėl kurio šitiek pereita, įvyko. Tą akimirką, kai miuziklui pasibaigus lenkėmės priešais 1300 žiūrovų, aš supratau: štai ką noriu veikti su šokiais gyvenime – džiuginti žmones! Šis jausmas buvo toks neapsakomai stiprus ir aiškus. Turbūt tuomet ir gimė trauka teatrui, pasirodymams.
Per tą laiką, kol šokau teatre (miuziklas buvo rodomas beveik dvejus metus), susipažinau su daugybe aktorių, kurie dirbo ir teatre, ir kine. Pokalbiai su jais visada būdavo labai įdomūs, gilūs. Klausydavausi pasakojimų apie jų vaidybos karjerą, personažus ir t. t. Turbūt iš to kilęs smalsumas natūraliai vedė link aktorės kelio.
Miuziklui einant į pabaigą, eksternu pabaigiau mokyklą, nes pagaliau buvo sukurta nauja programa tokiems mokiniams kaip aš. Tuomet atrodė, kad jūra iki kelių, kad dabar visur taip seksis kaip pirmąjį kartą, tačiau realybė buvo visai kitokia. Nors šiam etapui pasibaigus jau turėjau agentę (ji ieškojo atrankų, kuriose galėčiau dalyvauti), tapo dar sunkiau. Atrankose reikėjo kitokių šokių stilių, kurių aš nebuvau treniravusis. Pradėjau mokytis baleto pagrindų (nors turbūt buvo per vėlu), džiazo ir moderno stilių, bet to neužtekdavo atrankose, kur pramoginių šokių beveik nebūdavo.
Tada nusprendžiau lankyti kino vaidybos kursus. Nors scenos nebebijojau, tačiau atsidūrusi mažoje studijoje su dar keliais jaunais aktoriais ir su kamera priešais nosį tikrai suglumau. Prieš tai beveik nebuvo tekę garsiai šnekėti prieš kitus žmones, buvo labai baisu. Po pirmos vaidybos pamokos nusprendžiau, kad tai ne man ir daugiau ten nebeisiu, nors verkiau tai sakydama. Po savaitės pasiryžau pabandyti dar kartą (mat charakteris neleido baimės priimti kaip pralaimėjimo). Per antrąją pamoką jau užsikabinau.
Tuomet panorau stoti į Toronto universiteto Dramos fakultetą. Atrankai ruošiausi labai rimtai. Po jos buvo keistokas interviu su fakulteto kuratoriumi. Jis žinojo apie mano patirtį „Dirty Dancing“ miuzikle ir labai stebėjosi, kodėl noriu stoti į universitetą dvejus metus pradirbusi tuo metu pačiame geidžiamiausiame šou. Atsakiau, kad noriu išmokti vaidybos meno. Neįstojau. Verkiau kokią savaitę, galvodama, kad niekada nebūsiu aktorė. Galiausiai supykau ir nusprendžiau, kad vieną dieną jie gailėsis manęs nepriėmę (kartais ir nusivylimas gali būti stiprus variklis). Tad grįžau į kino vaidybos pamokas.
Kai agentei pareiškiau, jog norėčiau save išbandyti kine ir televizijoje, man buvo paaiškinta, kad jeigu neprarasiu savo akcento, niekas manęs neims. Nusprendžiau susirasti dialekto mokytoją, kuris padėtų atsikratyti akcento. Žinoma, jeigu kas būtų pasakęs, kad ateityje dar laukia labai daug „ne“, galbūt būčiau pasirinkusi kitą gyvenimo kelią. O gal ir ne – charakteris nebūtų leidęs (šypsosi).
Nors ir lankiau dialekto pamokas, agentė dažnai mane siųsdavo į atrankas, kuriose ieškojo aktorių, gebančių kalbėti keliomis kalbomis. Kadangi šneku tiek lietuviškai, tiek rusiškai, mane dažnai pakviesdavo į šias atrankas.
Kartą atrankoje buvo pareikalauta šnekėti senąja žydų kalba jidiš. Gavau scenarijų su jidiš kalbos žodžiais, išverstais į anglų kalbą, ir vaizdo įrašą, kuriame žydė skaito scenarijų jidiš kalba. Reikėjo išmokti kelias pastraipas, kad režisierė galėtų įsitikinti, jog sugebėčiau išmokti kalbėti šia kalba. Mokykloje man visada patiko ir sekėsi mokytis kalbų, tad ši užduotis buvo labai įdomi. Po kelių atrankos turų agentė telefonu pranešė, jog gavau vaidmenį. Niekada nepamiršiu to skambučio ir kaip šokinėjau iš laimės vidury gatvės išgirdusi naujienas. Paaiškėjo, kad tai pagrindinis vaidmuo ilgametražiame filme, visas tekstas jidiš kalba ir kad man su filmo partneriu kelis mėnesius prieš pradedant filmuotis teks lankyti intensyvias šios kalbos pamokas. Tai buvo filmas „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“).
Po ilgų pasiruošimų, repeticijų, diskusijų apie personažus su režisiere pagaliau atsidūrėme filmavimo aikštelėje. Filmavome netoli Toronto esančiame Hamiltono priemiestyje. Kadangi tai buvo meilės istorija apie du paauglius, susitikusius Antrojo pasaulinio karo ir žydų genocido metu, filmavome apleistame tvarte. Buvo labai ankstus pavasaris, dar nesibaigusios šalnos. Mūsų kostiumai buvo vasariniai, tad kasdien jautėme šaltį, kartais iki kaulų smegenų. Filmą nufilmavome per penkiolika dienų, o tai yra labai trumpas laiko tarpas ilgametražiam filmui. Buvo visko: juoko, ašarų, baimės, net buvome stipriai susirgę (peršalome), tačiau trauktis nebuvo kur – teko filmuotis ir su temperatūra, kartais po šešiolika valandų per dieną. Vienas žmogus nuolat sekdavo mūsų padarytas jidiš kalbos klaidas. Kartais ne visai suprasdavau, ką mano partneris sako svetima kalba, tad tekdavo pasikliauti nuojauta.
Turbūt nebuvo paprasta įsijausti į žydaitės vaidmenį… Kaip šis filmas buvo sutiktas kino kritikų ir ką jis reiškia Jums? Ar po jo tapo lengviau skintis karjeros kelią?
Prieš filmuojant „The Pin“, ieškojau informacijos apie Antrąjį pasaulinį karą. Kadangi filmo veiksmas vyko „kažkur Baltijos šalių teritorijoje“, nusprendžiau pasidomėti žydų genocidu Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo sūkuryje. Kaip tik buvau grįžusi į Lietuvą ir apsilankiau Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje. Iš ten išėjau su glėbiu knygų, kuriose aprašomas to laikotarpio žydų gyvenimas Lietuvoje. Šios knygos, tarp kurių buvo ir „Anos Frank dienoraštis“, ir Mirono Ginkos „Per spygliuotą vielą“, man padėjo labiau įsigilinti į šį baisų istorinį laikotarpį. Neslėpsiu, nerimavau, ar pajėgsiu suprasti ir tinkamai perteikti, kaip žmonės gyveno, kaip jautėsi mirčiai alsuojant į nugarą. Istorinė, grožinė literatūra ne tik suteikė žinių, bet ir padėjo įsivaizduoti tuometę realybę. O ypač įdomu buvo pažvelgti į holokaustą per mūsų šalies prizmę.
Nors nesu žydė, tačiau jaučiau didelę atsakomybę kurdama ir atlikdama šį vaidmenį. Galvojau, o jeigu žiūrovai (ypač žydų kilmės) pasipiktins, kad šį svarbų istorinį momentą bando atvaizduoti ne grynakraujė žydaitė?! Tačiau kuo labiau gilinausi į tikrų to laiko žmonių išgyvenimus ir mintis, tuo aiškiau darėsi – mes visi žmonės, mums visiems skauda, mes visi juokiamės, bijome ir mylime.
Po filmo premjeros Anos Frank centre (Anne Frank Center) Niujorke „The New York Times“ dienraštyje ir kituose žiniasklaidos leidiniuose pasirodė itin gerų atsiliepimų. Jiems filmas labai patiko, jie negailėjo gerų žodžių režisierei, šiek tiek liaupsių skyrė ir mano sukurtam personažui, mane pavadino „netikėtu atradimu“ (angl. revelation). Tai mane labiau privertė giliai atsikvėpti nei šokinėti iš džiaugsmo, nes nerimavau dėl reakcijos.
Premjeros Niujorke metu man labiausiai įsiminė, kaip viena senolė pasibaigus filmui atsistojo mums padėkoti už tai, kad jai priminėme pirmąją meilę koncentracijos stovykloje… Ji pravirko, mes su režisiere ir kolegomis taip pat. Tai man buvo bene aukščiausias įvertinimas.
Antrasis atmintin įstrigęs momentas – filmo premjera Los Andžele, į kurią atvyko ir ponia Ruta Lee su savo vyru! Po filmo premjeros ji priėjo manęs pasveikinti ir tarė: „Eik, mėgaukis šiais momentais, tai tavo laikas.“ Niekada to nepamiršiu… (Šypsosi.)
Turbūt iš mano pasakojimo aišku, kad šis vaidmuo man buvo labai ypatingas. Žinoma, jis atnešė šiek tiek sėkmės tolesnėje karjeroje, tačiau Holivudas – tai mašina, kuri tai pakelia į aukštumas, tai labai greitai nuleidžia ant žemės. Turi užsiauginti storą odą, kad galėtum naviguoti šioje industrijoje, bet sugebėti atverti širdį ir apnuoginti sielą, kai esi filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje.
Kas paskatino dar kartą pakeisti šalį ir bandyti laimę Niujorke? Kokios svajonės, tikslai vedė į priekį?
Filmuodamasi „The Pin“ užstrigau su viena scena ir niekaip negalėjau sugalvoti, kaip ją suvaidinti. Laimei, režisierė daug padėjo filmavimo metu. Supratau, jog neturiu pakankamai patirties ir žinių, kaip tinkamai elgtis tam tikrose scenose. Tais atvejais daug padėjo mano instinktai, tačiau po šio filmo nusprendžiau daugiau pasimokyti aktorystės meno, įgyti žinių, nes nebenorėjau jaustis tokia sutrikusi, kokia jaučiausi tuomet.
Pagalvojau, kad geriausia to mokytis Niujorke. Juk ten Brodvėjus, kinas ir visa meno meka. Be to, mano agentė norėjo, kad kalbėčiau kaip amerikietė, o kur lengviausia „pasigauti“ amerikietišką akcentą, jeigu ne Amerikoje (šypsosi).
Tuo pačiu metu sulaukiau pasiūlymo grįžti ant pramoginių šokių parketo, nepatikėsite, kur. Taip, buvau pakviesta į Niujorką. Pamaniau, geriau ir būti negali, galėsiu suderinti abu be galo mėgstamus dalykus! Mat labai ilgėjausi šokių, konkursinės atmosferos, nors aktorystė tiek pat kaitino kraują. Ilgai negalvojusi susikroviau du lagaminus ir išvažiavau į Didįjį Obuolį siekti abiejų karjerų…
Nuo pirmųjų minučių Niujorke jaučiausi pakylėta šio miesto energijos ir ore tvyrančios ambicijos. Čia iš tiesų suvažiuoja geriausi iš geriausių savo sričių atstovai ir kova dėl būvio vyksta kasdien. Daug kam atrodo, kad Niujorke žmonės nedraugiški, net atšiaurūs, bet greitai supratau, kad tai netiesa. Visi skuba, lekia, stengiasi ir neturi laiko pašaliniams dalykams, dėl to kartais būna tiesmuki. Man tai visai patiko.
Septynis mėnesius trukusi naujoji partnerystė priėjo liepto galą. Po ilgos pertraukos nuo šokių mano kūnas pradėjo nebeatlaikyti krūvio: treniruotės, darbas šokių studijoje, varžybos, būdų tęsti vaidybos mokslus ieškojimas, agentų bei atrankų paieškos ir emociniai išgyvenimai naujoje šalyje pradėjo pakirsti kojas.
Abu su partneriu supratome, kad man teks rinktis vieną kelią, o ne bandyti aprėpti viską vienu metu. Su juo buvome labai geri draugai ir paklausiusi jo patarimo nusprendžiau pasukti vaidybos link. Išsiskyrėme draugiškai.
Matydama, kiek galimybių šiame mieste, norėjau pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties. Taip atradau mokytoją Anthony’į Abesoną, kuris į kino pasaulį išleido daug puikių studentų, tokių kaip Jennifer Aniston ir kiti šiandien ekrane mirgantys aktoriai. Anthony’is man davė vaidybos pagrindus, padėjo atrasti savyje pasitikėjimo. Konservatorijos pobūdžio pamokos leido pažinti daug nuostabių jaunų aktorių, dalį jų iki dabar vadinu draugais. Visa ši patirtis padėjo atrasti gilesnę vaidybos meno prasmę. Esu įsitikinusi, kad aktoriai ir artistai – tai savotiški burtininkai, raganaitės ir šamanai, prisiėmę didelę atsakomybę žiūrovams. Būtent šie žmonės, pasitelkdami rašytojų žodžius, atspindi žmoniją ir jos raidą, papasakoja įdomiausias istorijas ir išgyvena tavo, mano ir daugelio kitų emocijas, patirtis. Būtent tai mane ir veda į priekį – noras būti gija tarp žodžių popieriaus lape ir žiūrovo širdies. Jeigu mano sukurtas vaidmuo prajuokina, pravirkdo ar net supykdo žiūrovą – mano darbas atliktas!
Kadras iš filmo „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“) 
Kino industrijoje – milžiniška konkurencija. Kaip manote, kokios savybės Jums padėjo gauti vaidmenis?
Kai gyvenimo kryžkelėje nusprendžiau pasirinkti vaidybą, o ne šokius, naivokai pagalvojau – nebenoriu varžytis dėl pirmos vietos, noriu atiduoti save publikai. Niekas tada nepaaiškino, kad konkurencija šioje srityje bus dar didesnė ir daug sunkesnė. Turbūt turiu kažkokią kovotojos gyslelę, nes vis traukia „varžytis“ (šypsosi). Žinoma, konkurencija vaidyboje šiek tiek kitokia nei ant parketo.
Vaidindama taikau tam tikras technikas ir metodus, tačiau retai kada vienas metodas tinka kiekvienam vaidmeniui ar scenai. Kai kuriais atvejais prarandi vaidmenį dėl smulkmenų – tai tu per aukšta, tai per šviesios akys, tai per daug panaši į režisieriaus buvusią merginą ir t. t. Būna visokių kuriozinių priežasčių.
Manau, viena iš mano savybių – nuoširdumas. Nors esu pastebėjusi, kad ilgą laiką sukantis šioje industrijoje tampa sunkiau eiti į žmones atvira širdimi. Teko daug kartų nusivilti ne tik savimi, bet ir aplinkiniais žmonėmis. Tačiau stengiuosi neprarasti šios savybės ir kitiems parodyti, kad nuoširdus bendravimas gali būti daug gilesnis ir lengvesnis nei apsimetinėjimas.
Dar viena man labai padedanti savybė – užsispyrimas siekti savo tikslo, nepasiduoti. Be abejo, būna dienų, kai, atrodo, niekas nesiseka, diena iš dienos atrankose išgirsti „ne“, mažėja pasitikėjimas savimi ir net kartais nugrimzti į depresiją. Tačiau dažniausiai vidinis balsas kužda: „Pabandyk dar kartą.“
O šiaip, manau, viena iš mano supergalių – tai lietuviškas kraujas! Labai tuo didžiuojuosi, visada sakiau ir sakysiu – lietuviai nepaprastai gabūs žmonės daugelyje sričių. Mūsų nedaug, bet tai, ką sukuriame, yra paplitę visame pasaulyje. Vienas iš mano siekių – garsinti Lietuvą, kad ir mažais darbais.
Kokių iššūkių teko įveikti kuriant vaidmenis?
Oi! Ko tik neteko daryti! Kaip jau pasakojau, turbūt viena iš sunkiausių užduočių kol kas buvo išmokti naują kalbą. Teko „slėptis“ mažoje duobėje, iškastoje po tvarto grindimis. Beveik nuogai filmuotis minusinėje temperatūroje, snaigėms krintant ant galvos. Esu gulėjusi lavono maiše, kurį naudoja policija, radusi auką (tai buvo tikrai nemalonu). Teko filmuotis su žvaigždėmis, kurias labai gerbiu, ir iš susijaudinimo pamiršti žodžius… Daug patyriau, bet iššūkiai man patinka. Be jų mano darbas būtų nuobodus.
Su kokiais personažais Jums lengviausia susitapatinti?
Manau, mano personažų tipažai su laiku keičiasi. Kiekviename personaže visada yra dalelė tavęs. Kartais daugiau, kartais mažiau. Esu pastebėjusi, jog mano veikėjai dažnai atspindi mano tuometį gyvenimo etapą. Jeigu reikėtų labiau apibendrinti, turbūt sakyčiau, kad dramatiški personažai. Tačiau drama dramai nelygi – kartais tai ekstravertai, ekspresyviai reiškiantys emocijas, o kartais introvertai, kuriems sunku išreikšti giliai susipynusias emocijas ir jausmus. Lengviausia susitapatinti su tais, kurių vertybės ir moralės kodas panašūs į manuosius.
Sakėte: „Ilgainiui supratau, kad kartais galima žmones įkvėpti ne tik pasiekimais, bet ir padarytomis klaidomis ar sunkiu darbu.“ Kaip atėjo šis suvokimas? Kokias pamokas išmokote?
Kaip minėjau anksčiau, vaidybos industrija turbūt yra viena sudėtingiausių. Kai esi viršūnėje, kitiems gali atrodyti, jog kelias į tas viršūnes rožių žiedlapiais klotas. Tačiau, patikėkite manimi, tarp jų yra labai daug spyglių.
Vienu metu man buvo svarbu pasipuikuoti tuo ar anuo pasiekimu. Būdavo malonios liaupsės, tačiau atrodydavo, kad vis negana, tai peraugo į savotišką savivertės barometrą. Šiandieniame pasaulyje, kuriame didelį vaidmenį atlieka socialiniai tinklai, sunku išvengti kitų nuomonių, reakcijų įtakos. Aš pati ilgainiui tapau šio reiškinio auka. Bet prieš porą metų pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl jaučiuosi nieko verta. Kodėl tokios smulkmenos, kaip nedidelis patiktukų skaičius, varo į neviltį. Manęs neapleido jausmas, jog kažkas ne taip. Po truputį pradėjau domėtis, kas yra savivertė ir kaip ją įgyti. Pasirodo, ne per instagramą ir ne per liaupses (šypsosi).
Mes išmokyti apsimesti, kad viskas gerai, visuomenė kala į galvas, jog rodyti silpnumo nevalia, o jeigu pradedi šnekėti apie pagalbos ieškojimą – esi sugniužėlė. Iš pradžių, patirdama baimę ir nuolatinį stresą, ir aš taip maniau. Visada atrodė, kad esu stipri, kartais per ašaras pakelta galva bandydavau viską nustumti į šoną ir eiti toliau. Tačiau mūsų sielos dalelės, emociniai klodai nėra beribiai. Vieną dieną imam ir suklumpam gyvenimo kelyje. Tai kaip kompiuteris, kuris perkrautas ima nebeveikti, jo atmintį ir sistemas tenka valyti.
Taip nutiko ir man. Prieš maždaug metus organizmas ėmė siųsti ženklus: prieš atrankas pasidarydavo bloga, kartais net susirgdavau ir negalėdavau jose dalyvauti, dėl to jausdavausi labai kalta. Mano emocinė būklė taip pat sutriko, dariausi vis irzlesnė, nebesutardavau pati su savimi. Vieną dieną šnekantis su mama telefonu prasidėjo keisti simptomai: ėmė tirpti veidas, rankos, užėmė kvapą, širdis plakė pasiutusiu greičiu. Pirma mintis – viskas, turbūt man infarktas, mirštu. Kuo labiau augo išgąstis, tuo sunkiau darėsi kvėpuoti… Tą patį patirdavau kas porą dienų. Galų gale išsiaiškinau, jog tai – panikos priepuoliai. Ėmiau ieškoti pagalbos. Paprasti gydytojai fizinių sutrikimų nenustatė, tiesiog išrašė vaistų, o jie mane dar labiau baugino.
Iš pradžių baidžiausi net minties apie psichologus ir psichoterapeutus, tačiau baimė, kad jeigu kažko nesiimsiu, priepuoliai kartosis, nugalėjo gėdos jausmą. Kai radau tinkamą specialistą ir pradėjau lankyti terapiją, priepuoliai pamažu apstojo, akmenys nuo širdies pradėjo riedėti žemyn, ėmiau giliau atsikvėpti. (Mes visi dažnai pamirštame tiesiog giliai įkvėpti ir iškvėpti. Pamėginkite ir jūs: įkvėpkite giliai giliai iki pilvo apačios ir iškvėpkite, kol visiškai neliks oro.) Beje, kvėpavimas padeda sumažinti arba sustabdo panikos priepuolius.
Pradėjusi lankyti terapiją supratau, jog tai ir yra pradžia meilės sau, tai ir yra kelias link didesnės savivertės. Šiandien manau, jog tai stiprybė, o ne silpnumas pripažinti kitiems ir sau, kad tau reikia pagalbos rankos, kad reikia pauzės. Reikia įsiklausyti į save ir atsidūrus akistatoje su savo baubais paspausti jiems ranką, susidraugauti.
Taigi, žmonės klysta, jei mano, kad visi, kurie daug pasiekė ar sukasi scenoje, ten pateko per naktį ar be jokių sunkumų. Tai netiesa. Vieniems kelias lengvesnis, kitiems sunkesnis, tačiau visi moka savo kainą. Sunkus gali būti ir vidinis darbas su savimi, ne tik fizinis ar viešas. Galbūt tų žmonių sėkmė yra jų atlygis. Per visą savo karjeros kelią ir gyvenimą išmokau, jog svarbiausia yra apsikaustyti kantrybe aplinkiniams, o svarbiausia – sau. Geranoriškumas irgi yra didelė gyvenimo paslapties dalis. Niekada nežinome, koks keblus kito žmogaus gyvenimas, jo vidinis pasaulis, tad neskubėkime teisti kitų ir būkime geranoriški sau, nes visi ieškome visaverčio, laimingo gyvenimo formulės.
Akivaizdu, viskas nėra taip gražu, kaip galbūt būsimi aktoriai piešia savo svajonėse…
Mes – aktoriai, tad dažnai viską piešiame arba labai gražiai, arba labai tragiškai, priklauso nuo veikalo žanro. Nors tiek tragedijoje yra grožio ir komedijos, tiek komedijoje yra tragedijos elementų. Viskas susipynę.
Manau, klausimas būtų, ką būtent būsimi aktoriai piešia savo svajonėse ir kas jiems atrodo gražu. Vieni svajoja apie Holivudą, kiti apie Brodvėjų, treti tiesiog nori dirbti mėgstamą darbą ir iš jo pragyventi.
Per pirmąją kino vaidybos pamoką mokytojas mus susodino ratu, paprašė prisistatyti ir pasakyti, kur norėtume atsidurti ateityje. Daugelis jau buvo baigę dramos fakultetus, tad jų atsakymai buvo arba gerai apgalvoti, arba nelabai nuoširdūs. Aš sėdėjau paskutinė, bet atsakymo nereikėjo ilgai ieškoti: „Aš Milda Gecaitė ir ateityje noriu būti Holivude.“ Kaip šiandien atsimenu, visi nuščiuvo, o mokytojas pasakė: „Oho, kokie drąsūs norai.“ Man tada buvo nė motais, ką apie mane pagalvos. Buvau visiškai žalia ir pasakiau tai, kas sukosi galvoje.
Teko dalyvauti pasauliniuose filmų festivaliuose: Sandanso, Toronto, Tribekos ir kt. Teko lankytis ir žvaigždžių vakarėliuose, kurie dažnai vyksta festivalių metu, bendrauti su visokio lygio įžymybėmis: Christopheriu Walkenu, Jessica Chastain, Jenna Dewan, Nikolajumi Costeriu-Waldau ir kt. Teko vaidinti su Rodrigu Santoru, Steve’u Cooganu ir Jasonu Priestley’iu… Visa tai tuo metu buvo labai įdomu, stengiausi kuo daugiau pamatyti, išmokti ir suprasti, tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Per pirmuosius karjeros metus daug išmokau: apie industriją, Holivudo atstovus, teatrą, kino pasaulį ir jo užkulisius, visa tai – gyvenimo, o ne mokyklinės pamokos. Buvau nauja šioje industrijoje, dažnai tekdavo sprendimus priimti pasikliaujant intuicija arba moralės kodu.
Esu patekusi ir į ne itin malonias situacijas. Manau, aktoriams Holivude niekada nebuvo lengva, ypač moterims (nors tai nutinka ir vyrams). Pirmąkart dalyvaudama Tarptautiniame Toronto filmų festivalyje (man buvo devyniolika) susipažinau su pačiu Harvey’iu Weinsteinu, tik tuomet dar nežinojau, kas jis toks. Pajutau keistai pavojingą energiją ir pasprukau iš jo akiračio. Vėliau sužinojau, kad tai vienas garsiausių Holivudo prodiuserių. 2020-ųjų kovą jis buvo nuteistas dvidešimt trejiems metams kalėjimo už seksualinį priekabiavimą.
Tokios istorijos – tai tik lašas jūroje. Tačiau, žinoma, yra ir labai daug nuostabių kūrėjų, aktorių, užkulisių darbuotojų, kurie atsidavę savo darbui. Būtent su tokiais žmonėmis norisi dirbti. Svajoju ateityje kurti su pačiais įdomiausiais ir labiausiai patyrusiais šio meno atstovais. O šių žmonių sąrašas nesibaigia vien holivudiniais vardais.
Kokie žmonės Jus įkvepia ar yra įkvėpę?
Mane labai įkvepia tie, kurie tyliai ir atkakliai siekia savo svajonių, tikslų. Kurių neriboja tai, „ką žmonės pasakys“. Kurie leidžia darbams, veiksmams kalbėti už juos. Stengiuosi ir pati laikytis šio gyvenimo moto.
Dažnai įkvepia draugai, šeima, jų siekiai, išgyvenimai, džiaugsmo momentai. Taip pat mokytojai, kurie skatino nepasiduoti.
Pastaruoju metu labai įkvepia fotografė ir poetė Neringa Rekašiūtė, jos fotografuojamos mūzos ir jos pačios kelias į meilę sau. Visada labai įkvėpė ponia Ruta Lee, kuri nuolat kupina energijos, pozityvumo.
Iš pasaulinės arenos į galvą ateina aktorės Reese Witherspoon, Jane Fonda, Nicole Kidman.
Kokia kino, televizijos ir teatro aktorių atrankų, darbo specifika Niujorke?
Jau seniai daugelis kino ir televizijos aktorių atrankų vyksta virtualiojoje erdvėje. Jeigu esu pakviečiama į atranką kitame mieste, dažniausiai darau įrašus namie su apšvietimu ir gera kamera, kad viskas aiškiai matytųsi (namie turiu susikūrusi mažą filmavimo studiją). Prašau draugų ar kolegų pagelbėti. Dažnai reikia viską atlikti per trumpą laikotarpį, nes prodiuseriai, atrankos vadovai nori pamatyti kandidatus kuo greičiau. Ši darbo dalis man sukelia daug streso.
Gyvai atrankai reikia paruošti sceną ar kelias. Tai padaryti man padeda vaidybos mokytojas (net ir profesionalai dažnai dirba su savo vaidybos treneriais, kurie gali padėti atrasti gilesnius vienos ar kitos scenos niuansus). Tada nueinu į nurodytą biurą susitikti su atrankos vadovu ir suvaidinu gyvai. Vėliau vyksta antras, trečias atrankos turai, lieka vis mažiau kandidatų. Paskutiniuose turuose susipažįstama su prodiuseriais arba televizijos kanalo vadovais, kurie galutinai nuspręs, kas gaus tam tikrą vaidmenį. Tad kelias iki filmavimo aikštelės tikrai ilgas.
Teatro ir scenos atlikėjų atrankos truputį skiriasi. Jos dažniausiai vyksta gyvai, vienoje erdvėje susirenka daug konkurentų. Brodvėjaus atrankos yra tikras maratonas. Daugelis kandidatų stengiasi ateiti ir užsiregistruoti kuo anksčiau, jeigu jie dar netapę Amerikos aktorių unijos nariais (patekti į uniją gali tik dirbę keliuose skirtinguose teatro projektuose), nes tuo atveju jų gali net neįleisti į atranką, mat pirmenybė teikiama unijos nariams. Tokiose atrankose susirenka begalė aktorių, šokėjų ir visi kaunasi dėl galimybės būti pakviesti į tolesnį atrankos turą. Žodžiu, patekti į Brodvėjaus šou dažnam artistui būna jo karjeros tikslas ir kiekvienas prakaito lašas, nuriedėjęs kūnu sunkiai dirbant ir treniruojantis per pamokas, liudija apie žmonių užsispyrimą, ryžtą.
Beje, dauguma Niujorke gyvenančių aktorių, artistų turi kažkaip pragyventi, kol siekia savo svajonių karjeros, todėl dirba kokį nors pašalinį darbą, kuris suderinamas su kasdienėmis atrankomis. Tad dažnai sutiksite padavėjų ar barmenų, kurie ryte ar naktį ruošiasi atrankai arba naujam projektui.
Iš pradžių ir aš dirbau visokius darbus: ir padavėja, ir barmene, netgi talismanu (mane aprengdavo kokio nors personažo rūbais, ant galvos uždėdavo milžinišką jo galvą, kurioje nebūdavo kuo kvėpuoti). Viskas, ką perėjau, padarė mane stipresnę ir privertė dar labiau siekti savo tikslo.
Kaip manote, kuo Lietuva gali būti patraukli kino kūrėjams iš JAV? Kaip ją pristatote?
Manau, dėl gamtos grožio, senosios miestų architektūros Lietuva yra puiki vieta kino ir televizijos projektams įgyvendinti. Nuo girių ir miškų iki Baltijos jūros krantų Kuršių nerijoje, žymių Lietuvos piliakalnių, Vilniaus senamiesčio stogų ir modernių pastatų… Tikrai yra iš ko pasirinkti. Be to, tai naujos, dažnai nematytos vietos, kurios gali suteikti filmui ar serialui kitoniškumo.
Paklausta, kur yra Lietuva arba kas joje ypatingo, dažnai puolu pasakoti apie jos vietoves, tiek apie senovines, tiek apie neseniai įkurtas, kad žmonės vaizduotėje susikurtų mūsų šalies paveikslą. O kai pritrūkstu epitetų, pasitelkiu į pagalbą „YouTube’ą“, kuriame yra gražių filmukų apie Lietuvą. Žinoma, stengiuosi papasakoti ir apie puikius, draugiškus, svetingus mūsų žmones. Neretai manęs paklausia apie mūsų virtuvę, tuomet liaupsinu visus bulvinius patiekalus, ypač cepelinus, kurių be proto pasiilgstu. Pasakojimai apie juos priverčia mano kolegas varvinti seilę ir svarstyti apie filmavimą Lietuvoje (šypsosi).
Kokius darbus, planus pristabdė karantinas?
Laimei, prieš pat karantiną Los Andžele spėjau pabaigti vieną projektą ir naujų planuose kol kas nebuvo. Tačiau kai grįžau atgal į Niujorką, žmonės jau buvo pradėję panikuoti ir nešioti kaukes. Iš pradžių viskas neatrodė taip baisu…
Ar paskelbus karantiną buvo iškart sustabdyti kino, televizijos projektai, ar aktoriai dar kurį laiką dirbo? Kaip Jūsų kasdienybė atrodo šiandien? Kokios apskritai nuotaikos vyrauja Niujorke?
Kiek žinau, daugeliu atvejų darbai buvo pristabdyti, tačiau ne viskas iš karto uždaryta. Kino, televizijos atstovai yra pripratę dirbti visokiomis keistomis sąlygomis, kiekviena ilgesnė pauzė prodiuseriams nemažai kainuoja. Kai viskas buvo uždaryta, manau, Holivude buvo prarasti dideli pinigai.
Šiandien visi nekantriai laukiame atrankų į naujus projektus. Nuotaikos Niujorke vis dar šiek tiek slogios, ypač mano srities atstovų… Brodvėjus savo šviesas išjungė turbūt iki metų galo. Vaikštant šiomis gatvėmis pasidaro graudu, žinant, kiek artistų šiuo metu neturi darbo, kokios tuščios scenos be aktorių ir šokėjų, kokios tylios auditorijos be publikos ovacijų… Karantino metu nuėjau į Taimso aikštę, kurioje visada šurmuliuoja tūkstančiai žmonių, ji buvo visiškai tuščia. Vaizdas tarsi apokaliptiniame filme… Tik policijos mašinos važinėdamos gatvėmis per garsiakalbį skelbė pandemijos žinutes ir kad reikia dėvėti kaukę, laikytis atstumo. Buvo tikrai kraupoka atmosfera.
Kasdienybė, žinoma, labai pasikeitė. Daug daugiau laiko praleidžiu namuose. Negaliu sakyti, kad man tai nepatinka, tačiau pasiilgstu teatro, koncertų, kur dažnai pasisemiu įkvėpimo iš kitų menininkų. Trūksta gyvo bendravimo, gyvų repeticijų…
Tikiuosi, kad iš karantino sugebėsime pasiimti tai, kas gera, – truputį sumažinsime kasdienio gyvenimo tempą, atrasime laiko pomėgiams, kurie atgaivina sielą, artimiesiems, draugams ir galų gale vėl atrasime gamtą, jos teikiamą prieglobstį. Ši situacija, mano manymu, yra puiki proga sustoti ir pagalvoti, kur link toliau norime eiti. Ko prašo mūsų kūnai ir sielos? Ar prieš pauzę gyvenimas buvo visavertis, o jei ne, ką norėtume pakeisti į gera? Kiekvieno žmogaus atsakymas bus kitoks, tačiau linkiu, kad atsakymai parodytų kelią į sveikesnę ir šviesesnę ateitį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Mildos Gecaitės asmeninio archyvo
