Ernestas Jaloveckas
Gimė: Kaune
Gyvena: 3 metus Kristiansande, Norvegijoje
Yra Pietų Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininkas, studijuoja natūraliąją mediciną, užsiima organizacine visuomenine veikla
Ernestas Jaloveckas jau daugiau nei 10 metų nebegyvena Lietuvoje, tačiau jo žodžiai ir darbai puikiai įrodo – jis per visus šiuos metus išlaikė tvirtą ryšį su tėvyne. 2012 metais tapęs Pietų Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininku, Ernestas išsikėlė tikslą skatinti lietuvių bendrijų bendradarbiavimą, ėmėsi organizuoti tautiškus ir kitokius renginius svetur gyvenantiems lietuviams, kad šie susiburtų pabūti kartu, paminėti tautai svarbių įvykių ir kartu susivienytų dėl kilnaus tikslo – vienaip ar kitaip padėti bent dalelės Lietuvos žmonių svajonėms virsti tikrove. Šiuos tikslus jis su komanda stengėsi įgyvendinti Norvegijoje rengdamas gerumo akciją „Vilties turas“. Ar įmanoma nesižavėti šio žmogaus geranoriškumu, nuoširdumu, gražiais ir prasmingais siekiais, kuriems įgyvendinti jis negaili nei jėgų, nei laiko? Tikimės, kad Ernestui nepritrūks kitų palaikymo ir supratimo, kad atsiras vis daugiau žmonių, padėsiančių jo idėjoms dar labiau plisti ir augti.
Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionės po pasaulį? Kaip sekėsi įsikurti svetur?
Iš Lietuvos pirmą kartą išvykau 2001 m. vasarą. Tada keliavau į JAV pagal programą „Work and travel“. Vykdamas jau žinojau, kad pasibaigus sutarčiai stengsiuosi ten įsitvirtinti. Sunkiausias iššūkis buvo rasti būdą legalizuotis. Prisitaikyti buvo pakankamai paprasta, tuo metu atrodė, kad atsidūriau pasaulyje, kuriame nėra agresijos, smurto, visi žmonės buvo labai draugiški.
Pasibaigus darbo sutarčiai, keliavau aplankyti draugo, gyvenančio Masačusetso (Massachusetts) valstijoje, esančioje Nantaketo (Nantucket) saloje. Tai mažytė, rami sala, susižavėjau ja ir joje pasilikau. Atvykėliai iš Europos ten buvo puikiai vertinami dėl geros reputacijos, tad buvo gana paprasta susirasti darbą.
Ką dirbote JAV ir kuo šiuo metu užsiimate Norvegijoje?
Tada buvau tik ką baigęs gimnaziją, darbo pobūdis neturėjo reikšmės. Svarbiausia, buvau nepriklausomas, galėjau savimi pasirūpinti, savarankiškai priimti sprendimus. Dirbau restorane, vairavau taksi, vėliau pradėjau mokytis staliaus amato. Šis ilgainiui tapo maloniu ir pelningu užsiėmimu. Šiuo metu daugiausia užsiimu projektų rašymu ir koordinavimu.
Ko Jums, kaip asmenybei, suteikė gyvenimo, darbo svetur patirtis? Papasakokite apie savo pasiekimus.
Darbo patirtis JAV, Norvegijoje ir savanorystė Indijoje leido pažinti labai skirtingą gyvenimą. Patirtis JAV išmokė tolerancijos, Norvegija – darbo saugos, Indija – kantrybės… Deja, negaliu darbo požiūriu lyginti šių šalių su Lietuva, nes joje dirbti dar neteko.
Darbdavys JAV išmokė dėl nieko pernelyg nesijaudinti, o nepavykus bandyti iš naujo. Jo padedamas įkūriau savo statybų įmonę ir, vadovaudamasis iš jo perimta darbo etika, subūriau laimingą ir sėkmingai dirbantį kolektyvą.
Vėliau persikėliau gyventi į Havajus. Čia ir prasidėjo organizacinė veikla. Įkūriau ,,Keiki of Hawaii talent development center“ (Havajų vaikų talentų ugdymo centrą), padėjau Havajuose surengti menininkei Giedrei Avard asmeninę parodą, pradėjau dirbti su muzikos atlikėjais. Vos tik atvykęs gyventi į Norvegiją suorganizavau Joninių šventę. Į ją susirinko svečių iš visos Norvegijos. Džiaugiuosi, kad į šį renginį atvyko daug šeimų, nebuvo problemų dėl alkoholio, visi draugiškai praleido laiką.
Šiuo metu dedu daug pastangų, kad Norvegijoje esančios lietuvių bendrijos pradėtų bendradarbiauti, kurti bendrus projektus, atsirastų palaikymas ir supratimas.
Esate minėjęs, kad stengiatės gerinti lietuvių įvaizdį kitataučių akyse. Koks lietuvių įvaizdis šiuo metu ir kokiais būdais siekiate jį keisti?
Nors ir laisvai kalbėjau vietinių kalba, visada jaučiausi esąs lietuvis. Man visada buvo garbė pasakyti, kad esu iš Lietuvos, tačiau vien žodžių neužtenka. Norvegijoje, kur šiuo metu gyvenu, požiūris į lietuvius labai skiriasi, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo. Tie, kurie net nežino, kas yra Lietuvos sostinė, dažniausiai apie mus galvoja kaip apie pigią darbo jėgą, nusikaltėlius, tačiau teko sutikti norvegų (užimančių aukštas valstybines pareigas), kurie jau 1991 m., kol kiti tik stebėjo, rodė solidarumą, mus palaikė, rengė akcijas, vėliau daug prisidėjo prie svarbių reformų. Pastarieji mato mus kitokius, supranta mūsų problemas ir skatina per tinkamą integraciją kurti teigiamą savo tautos įvaizdį.
Kiekvienas lietuvis, gyvenantis svetur, už tautos įvaizdį visų pirma turi jaustis atsakingas pats. Viskas prasideda nuo to, kaip mes bendraujame su kaimynais, kolegomis, kokią patirtį dovanojame žmonėms. Be to, manau, Norvegijoje esančios lietuvių bendrijos galėtų neapsiriboti renginiais tik lietuviams – galėtų rengti renginius, į kuriuos būtų kviečiami ir norvegai.
Papasakokite apie Pietų Norvegijos lietuvių bendriją.
Pietų Norvegijos lietuvių bendriją įkūrėme 2012 m. Tada įvyko du steigiamieji susirinkimai, juose dalyvavo maždaug 25 vietiniai lietuviai. Susirinkimuose paskelbėme bendrijos įstatus, balsavimu buvo renkami bendrijos valdybos nariai, mane išrinko valdybos pirmininku. Turime apie 50 aktyvių narių, kurie prisideda, kuo gali, dalyvauja renginiuose.
Ne vienus metus organizavote paramos akciją likimo nuskriaustiems žmonėms Lietuvoje paremti. Šiemet keliavote po 8 Norvegijos miestus. Ar šios akcijos rezultatai atitiko Jūsų lūkesčius ir rengsite ją kitąmet?
Paramos akcija intelekto sutrikimų turintiems žmonėms pradėjome bendrijos veiklą. Šiais metais tai įgijo ,,Vilties turo“ pavadinimą. Daugeliui atrodo, kad ši akcija vyksta dėl pinigų. Lėšos yra tik priemonė suteikti daugiau džiaugsmo žmonėms, kurie stokoja daugeliui įprastų dalykų. Esminis uždavinys yra užmegzti dialogą ir skatinti bendradarbiavimą tarp Norvegijos lietuvių bendrijų. Kitas uždavinys – aukšto lygio koncertų organizavimas įvairiuose miestuose, kad būtų galima apie renginius skelbti plačiajai visuomenei, sulaukti juose garbingų svečių ir vietinės žiniasklaidos dėmesio. Ir, žinoma, visa tai vyksta dėl kilnaus tikslo. Subūrėme 8 bendrijas, pradėjome bendradarbiauti, grupė „Subtilu-Z“ savo profesionaliais ir charizmatiškais pasirodymais pelnė renginių dalyvių simpatijas, Norvegijos žiniasklaida išspausdino apie mus šešis straipsnius, o už surinktas lėšas „Vilties erdvės“ gyventojams padovanojome vasaros stovyklą prie jūros. Deja, koncertuose susirinko gana mažai tautiečių, tačiau tai – tik pradžia (šypsosi – red. past.).
Kodėl šiemet pasirinkote paremti būtent sutrikusio intelekto žmonių globos namus Mažeikiuose?
Su „Vilties erdvės“ gyventojais susipažinome prieš porą metų. Praėjusį kartą neturėjome galimybių parodyti jų kuriamų rankdarbių. Tai puikūs, kantriai ir su meile pagaminti darbeliai iš medžio, popieriaus, tekstilės. Norėjome, kad į koncertą atėję svečiai būtų maloniai nustebinti. Akcijos metu mes neprašėme, kad mums aukotų, tiesiog siūlėme atėjusiems žmonėms papuošti savo namus ar pamaloninti draugus įsigytais rankdarbiais. Labai dėkojame dalyvavusiems žmonėms ir tiems, kurie negalėjo dalyvauti, tačiau parėmė šią akciją pervesdami lėšų į fondą.
Jūsų žodžiai ir darbai neleidžia abejoti, kad mylite tėvynę. Turbūt augote itin patriotiškoje šeimoje ir gyvendamas Lietuvoje buvote aktyvus visuomenės narys?
Užaugau patriotų šeimoje. Per rezistencines kovas buvo nužudyta mūsų giminaičių. Kai po pamokų namo grįžau su spaliukų ženkleliu, močiutė jį pakeitė į trispalvę. Dėl to vėliau sulaukiau mokytojų nemalonės, tačiau trispalvės neišsižadėjau. Nebijojau mokykloje pareikšti, kad nesu Lenino anūkas, – dėl to labai nukentėjo mano pažymiai. Turėjau keisti mokyklą – perėjau į Jėzuitų gimnaziją. 1991 m. sausio 13 d. su tėvais išvykome budėti. Tos dienos įvykiai įsirėžė į atmintį. Nuo vaikystės rašiau eilėraščius tautine tematika, tada pradėjau rašyti ir pirmuosius straipsnius. Tėvynė man asocijavosi su motina, nes yra vienintelė.
Paauglystėje, prieš išvykstant iš Lietuvos, mano veikla buvo susijusi su kūryba: rašiau dainas, kūriau muziką, turėjau subūręs muzikos grupę. Visada jaučiausi aktyvus, gyventi be kūrybinės veiklos negalėčiau. Šiuo metu nemažą mano gyvenimo dalį užima visuomeninė veikla.
Kaip, Jūsų manymu, reikėtų ugdyti jaunimo pilietiškumą, patriotiškumą, norą dirbti ne tik dėl sotesnio gyvenimo, bet ir dėl kitų gerovės?
Manau, pirmoji ir svarbiausia gyvenimo mokykla yra šeima. Jei užsienyje gyvenantys tėvai žino, kad vyksta tautiškas renginys, tačiau pasirenka veikti ką kita, jų vaikai tikriausiai irgi į tokius renginius nenueis, nebus formuojamas, ugdomas jų tautiškumo jausmas. Lygiai taip pat, jei tėvai su mažu vaiku kalbėtųsi kita kalba – šis taip ir neišmoktų lietuviškai. Nėra paprasta skatinti žmonių pilietiškumą, tautiškumą. Žmonės dažniausiai išvyksta gyventi iš Lietuvos, nes ten jaučiasi kažkuo nepatenkinti, kažko stokoja. Kai to stygiaus nebelieka, gyvenimas tampa lengvas, malonumai pradeda asocijuotis su materialiais dalykais, žmogus tampa abejingas. Tačiau tikrai ne visi elgiasi vienodai, išties yra šeimų, kurios aukoja laisvą laiką, imasi iniciatyvos, kuria lituanistines mokyklas, aktyviai prisideda prie bendrijos veiklos.
Norvegijoje yra labai daug lietuvių. Su kokiais tautiečiais dažniau tenka susidurti: su noriai įsitraukiančiais į lietuvių bendrijos veiklą ar abejingais tam? Kaip stengiatės juos sudominti bendrijos veikla?
Man dažniausiai tenka susidurti su neabejingais tam, ką mes darome. Mat kaskart sutikęs naują lietuvį stengiuosi išgirsti jį, pakviesti į bendrijos renginius, pasiūlyti jam prisidėti prie mūsų veiklos, ir labai retai kas atsisako. Kai kas nors rengiama, asmeniškai kviečiu visus pažįstamus dalyvauti. Manau, jei daugiau žmonių noriai dalytųsi informacija ir, užuot kvietę savo draugus pažvejoti ar pasisėdėti, jiems praneštų apie bendrijos renginius, paskatintų juose dalyvauti, visiems būtų tik geriau. Mūsų bendrija tikrai maža, tačiau narių vis daugėja. Stengiamės sukurti visiems priimtiną programą: rengiame valstybinių ir kalendorinių švenčių minėjimus, lietuviško maisto vakarienes, renginius šeimoms, filmų premjeras, koncertus. Norisi daugiau palaikymo, kad žmonės, išgirdę apie renginius, dalytųsi informacija su kitais.
Įvairios svetur gyvenančių lietuvių bendruomenių iniciatyvos, akcijos, projektai rodo, kad išvykę tautiečiai nėra abejingi savo gimtajai šaliai. Kaip manote, kodėl tada Lietuvoje formuojasi kiek neigiamas požiūris į emigrantus (tokią nuomonę išsakė ne vienas pašnekovas)? Gal visuomenė nepakankamai žino apie tokias užsienio lietuvių iniciatyvas? Ar tiesiog esame linkę pastebėti tai, kas bloga, o teigiamus dalykus praleidžiame pro akis?
Darnų gyvenimą gyvenančio ir propaguojančio žmogaus požiūris negali būti neigiamas. Emigracija yra rezultatas, ji nevyksta be priežasties. Visuomenė yra įpratusi kažką kaltinti, užuot objektyviai pažvelgusi, kas visų pirma kelia problemų ir kaip jos iš esmės turėtų būti sprendžiamos. Jeigu šeimose, kuriose diegiama meilė ir atsidavimas Tėvynei, užaugę vaikai užimtų valstybinius postus, savo darbą atliktų sąžiningai, žmonės būtų linkę labiau pasitikėti. Šiuo metu jie yra klaidinami, skaidomi į skirtingas grupes, nežino, kuo tikėti. Taip atsiranda neigiamas požiūris. Lengviau yra kaltinti ir pastebėti neigiamus dalykus nei įžvelgti gėrį, nuoširdumą. Lietuvos žiniasklaida atsisako spausdinti straipsnius apie užsienio lietuvių vykdomas akcijas, nes tai neatitinka jų tekstų pobūdžio. Dėl to dažniausiai skaitome apie tai, ką bloga yra padarę lietuviai. Galiausiai pradedame vieni kitų vengti.
Ar esate visiškai patenkintas gyvenimu Norvegijoje?
Norvegija suteikia itin geras socialines sąlygas, kurios šiuo metu man būtinos norint tęsti pradėtus mokslus, užsiimti nauja veikla. Ateityje noriu plėtoti kultūrinius projektus tarp abiejų šalių.
Ši šalis tapo Jums tikrais namais?
Norvegiją pavadinčiau tarpine stotele. Lietuvoje negyvenu nuo 2001 m., esu pasaulio gyventojas. Namų sąvokos nesieju su tuo, kas gali sudegti arba būti grąžinta bankui. Tėvynė yra tai, kas mums visiems priklauso, kuo visi galime didžiuotis, ką galime mylėti, nesvarbu, kur esame.
Kokia, Jūsų akimis, yra Norvegija?
Kartais pagalvoju, kad, sudėjus Lietuvą ir Norvegiją, išeitų puikus derinys. Kalbant tiek apie vaikų teisių tarnybas, tiek apie kitus socialinius reikalus, čia, rodos, viskas pernelyg griežta, o Lietuvoje – neapdairu, neapgalvota, per daug galima sau leisti. Taip pat ir kultūros, meno srityje: Lietuvoje – žūtbūtinė konkurencija, finansavimo trūkumas, tačiau labai daug gabių žmonių, o Norvegijoje dėl geros ekonominės padėties žmonėms trūksta fantazijos, proveržio.
Ar norvegai išties atrodo laimingesni nei mes, lietuviai?
Savo kailiu patyriau, kad jei žmogus laimę sieja su materialiais dalykais, jis taip ir nesupras, kas yra tikroji laimė. Laimė yra darni šeima, sveiki vaikai. Laimė yra daryti gera net jei aplink visi atrodo blogi. Laimė yra mokėti atleisti ir pripažinti savo klaidas.
Ar į Lietuvą grįžtate tik dėl artimųjų, draugų? Kaip jaučiatės joje būdamas?
Pastaruoju metu į Lietuvą dažniausiai grįždavau tvarkyti su projektais susijusių reikalų, be abejo, taip pat aplankydavau giminaičius. Kadangi ilgai nebegyvenu Lietuvoje, nutrūko ryšys su senais draugais, tačiau mano veikla leido sutikti daug naujų žmonių, ir su jais užsimezgė artimas ryšys. Visada gera su jais susitikti, būna sunku vėl išvykti, tačiau šiuo metu toks etapas. Kai grįžtu į Lietuvą, jaučiuosi grįžęs į Tėvynę, jokia kita šalis nesuteikia tokio jausmo.
Kas turėtų pasikeisti, kad nuspręstumėte grįžti visam laikui?
Iš Lietuvos išvykau ne dėl to, kad buvau kuo nors nepatenkintas. Tiesiog norėjau pagyventi svetur, įgyti naujos patirties. Mokytis liko ketveri metai, vis dar atrandu naujų dalykų. Kadangi nesu sukūręs šeimos, vis dar galiu lengvai keliauti, pažinti – tokia mano prigimtis. Gyvenime nesu linkęs laukti pokyčių, stengiuosi juos daryti pats.
Ką, Jūsų manymu, mes, lietuviai, turėtume labiau vertinti ir puoselėti, kuo mes unikalūs?
Negalime pamiršti, kad turime vienintelę Tėvynę, nesvarbu, kur gyventume. Negalime kaltinti savo šalies dėl politinių, ekonominių ar socialinių problemų. Tai neturi nieko bendra su tautiškumu. Galbūt yra sunku pasirinkti, kuo pasitikėti ir už ką balsuoti, tačiau žodyje „Lietuva“ sutelpa lopšinės, kuriomis mus migdė tėvai, didinga istorija, kuria didžiuojamės, nenužudomas ryžtas ir stiprybė, kurių neatėmė net galingiausi priešai, ir vienybė, dėl kurios turime laisvę. Jei pradedate prarasti ryšį su Lietuva, paimkite į rankas šalies istorijos knygą, pažiūrėkite filmą apie partizanų kovas, Baltijos kelią, žmones, stojusius į kovą su tankais. Pažvelkite į Lietuvą iš paukščio skrydžio, pajauskite, kokia ji brangi ir koks brangus kiekvienas lietuvis. Mes esame unikaliai vieninga tauta, tik turime išmokti gyventi vienybėje nepuolami priešų ir, svarbiausia, netapti priešais savo viduje.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Dėkoju už atvirus klausimus, iniciatyvą ir profesionalią veiklą. Taip pat dėkoju visiems geros valios žmonėms už palaikymą, supratimą ir draugystę.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Ernesto Jalovecko asmeninio archyvo