Gegužės 16 d. Norvegijos lietuviai rinkosi į Brinės (Bryne) dangoraižio restoraną, kuriame buvo numatyta kelių dalių programa. Renginio organizatorės Kristinos Prokopec, įkūrusios laisvalaikio ir integravimosi įmonę lietuviams Rogalande (FIVIR), teigimu, tai – pirmas tokio aukšto lygio Rogalando lietuvių surengtas vakaras.
Vakaras prasidėjo nuo šventiškos vakarienės prabangiame dangoraižio restorane „Vidsyn“, esančiame aštuonioliktame aukšte. Svečiai galėjo ne tik naudotis visomis restorano patalpomis ir paslaugomis, bet ir iš devynioliktame aukšte įrengtos terasos grožėtis atsiveriančiu nuostabiu miesto vaizdu, mėgautis puikiu oru.
Susirinkusieji stebėjo 2014 m. susikūrusio Rogalando lietuvių dramos būrelio „Mes esame mes“ (vadovė Julija Beloziorova) pasirodymą. Iš karto po to scenoje pasirodė Vidas ir Jurga Bareikiai. Publiką nuoširdžiomis dainomis jie džiugino net dvi valandas. Po koncerto jaukiai įsikūrę atlikėjai dalijo autografus susirinkusiems svečiams. Per tą laiką kitiems svečiams buvo dalijamos renginio rėmėjų „InesseJewelry“, „Wool shred“, „Agnes salong“ dovanos. Vienam jų buvo padovanotas telefonas (rėmėjų iš Oslo).
Andrius Kavaliauskas, Rogalande įkūręs savo grafinio dizaino studiją, su svečiais filmavo Rogalando lietuvių vaizdo klipą pagal Pharrello Williamso dainą „Happy“. Šiek tiek vėliau programą tęsė profesionali pilvo šokių šokėja iš Rusijos. Vakaras baigėsi tik antrą valandą nakties. Gražiausias renginio akimirkas įamžino „Leydifoto“ (Živilė Kalaušienė).
Renginiui einant į pabaigą jo organizatorė Kristina Prokopec su net iš Kristiansando atvykusiu svečiu Ernestu Jalovecku pakvietė vakaro garbės svečius Jurgą ir Vidą Bareikius į užkulisius ir juos pakalbino. Pateikiame skaitytojams interviu.
Jurga, ar turi reikšmės Tau, Tavo saviraiškai, grįžtamajam ryšiui publikos dydis?
JURGA: Paminėčiau tris atvejus. Pirma – būna, kai susirenka mažai žmonių, pvz., 15–30 (labai retai). Bet tada būna labai jaukus koncertas. Niekada negali pykti, kad žmonių susirinko mažai, nes tai būna nepakartojama – tarsi savotiškas šeimos vakarėlis. Kai susirenka labai daug žmonių, tada dingsta baimė. Sunkiausia, kai būna 50–200 žmonių. Tai toks viduriukas. Su visais žmonėmis būtinai reikia surasti ryšį, nes kitaip nebus gero koncerto. Tačiau tai nėra labai lengva, nes jie yra skirtingi ir visi iš tavęs kažko laukia.
Šiandien tam tikra prasme buvo gana sunku, nes grįžome iš kalnų, norėjosi perduoti tą gerosios vienatvės jausmą ir laisvės pojūtį, kurį ten jautėme. Jeigu Jūs bent truputėlį jį pajautėte, tai mūsų tikslas buvo pasiektas.
Tavo daina „Nebijok“ labai gerai žinoma lietuviams tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Kaip gimė šis kūrinys, kas Tave įkvėpė jį sukurti?
JURGA: Šios dainos nekūriau specialiai. Ją sukurti įkvėpė tai, kas visada mane įkvepia, t. y. baimės, skausmas. Po kiek laiko pažvelgęs į šią savo patirtį, ją šiek tiek apvalai ir bandai suteikti jai šviesesnę emociją, nes tik tada tai kažkiek gydo.
Jūs su Vidu abu esate labai stiprios asmenybės, kūrėjai, turintys savitus dvasinius pasaulius. Koks jausmas tapus šeima? Vidai, nebijojai Jurgos?
JURGA: Jis vienintelis manęs niekada nebijojo (juokiasi – red. past.). Iš tiesų mes esam labai skirtingi. Pirmiau sukūrėme šeimą, o vėliau atsirado ir duetas. Manau, kad tai retas atvejis ir kad tai yra labai gerai.
Mes dalijamės vaidmenis. Net ir scenoje. Jeigu Vidas yra projekto režisierius, tada aš būnu paklusni aktorė. Bet jeigu tai yra mano projektas, vyras labai gražiai man akompanuoja.
VIDAS: Jurga yra kitokia, negu visiems atrodo. Bet reikia su ja pagyventi, kad tai pamatytum. O dėl dviejų stiprių asmenybių vienoje šeimoje, tai galbūt mes – naujesnio ar paprastesnio mąstymo žmonės. Dažnai mūsų apie tai klausia ir pateikia, sakykim, tokį pavyzdį: senas režisierius neduoda savo žmonai vaidmenų, nes nenori, kad ji save realizuotų. Aš to nesuprantu, mūsų šeimoje net nėra tokių minčių. Namie kūryba tiesiog verda. Pavyzdžiui, aš sėdžiu, groju kokią dainą ir sakau Jurgai: „Žinok, aš nesugalvoju. Tu gal imk ir sukurk tą priedainį.“ Taip kartais ir gimsta dainos. Taip pat Jurgos patarimais, išgirstais virtuvėje prie arbatos, kartais vadovaujuosi dirbdamas teatre.
Galbūt kartu įrašinėsite ir albumą?
JURGA: Kuriu savo albumą, jis pasirodys rudenį. Vidas, jeigu norės, galės man parašyti kokią dainą.
VIDAS: Mūsų kaip dueto programa turėjo baigtis po Kalėdų, bet gerokai užsitęsė. Ją pristatinėjome šventiniu laikotarpiu važinėdami po Lietuvos miestelius. Visiems patiko tas jausmas, kurį ir šiandien, manau, daug kas pajautė. Visi pradėjo pageidauti tokios programos. Bet mes nenorime per daug įsitraukti į dueto veiklą. Tokie proginiai koncertai labai šaunu, ir aš mielai taip praleisčiau ir kitas šventes. Vis dėlto norisi eiti kiekvienam savo keliu, nes kai grojame kartu, visiškos laisvės nėra: Jurga turi elgtis linksmiau, negu ji natūraliai elgtųsi, o aš turiu truputį „prisispausti“.
Jurga, papasakok apie savo būsimą albumą.
JURGA: Labai džiaugiuosi dėl to, kad savo muziką kažkiek priartinau prie liaudies dainų. Vis dėlto tai nėra liaudies dainos, tai – tiesiog liaudies dainos forma parašyti dainų tekstai. Tai reiškia, kad jie bus paprastesni negu kitų mano kūrinių tekstai. Aš tuo labai džiaugiuosi, nes stengiausi eiti minimalizmo ir paprastumo link. Juk paprastuose dalykuose ir yra atsakymai į visus klausimus. Labai laukiu rezultato.
Galbūt jau žinote būsimo albumo pavadinimą?
JURGA: Pavadinimas, manau, nėra esminis dalykas. O jeigu paklaustumėte apie jo viršelį, tai šiuo metu galėčiau pasakyti, kad jame bus kažkas šiek tiek lietuviško, tik labai spalvingo, netradiciško.
Papasakokite apie savo sūnų. Galbūt ir jis dainuoja?
VIDAS: Jam dar tik 5 metai, bet jis tiek daug visko daro. Mūsų sūnus dukart per savaitę lanko karatė, breiką, darželyje dainuoja, lipdo ir pan.
Sūnų paprastai visur kartu vežamės, bet šįkart norėjome, kad jis pailsėtų nuo mūsų ir pabūtų su močiute. Sūnus dvejus metus su mumis praleido Maskvoje. Ir ten, kaip mano dėstytojai juokavo, gavo neakivaizdinį režisūros diplomą, nes visur būdavo kartu. Jis, galima sakyti, augo užkulisiuose.
JURGA: Sūnus jaučiasi labai svarbus. Pamenu, kai vyko Vido spektaklio aptarimas, buvo šalia tėčio. Ir po to aptarimo jautėsi įsižeidęs, nes niekas nepaklausė jo nuomonės. „Manęs net neklausė nieko“, – skundėsi pro ašaras.
Būna, kad su vaikais labai sunku kartu kur nors eiti, jie dažnai verkia.
JURGA: Mūsų sūnus žino, kad arba prisitaikys, arba nebus su tėvais. Ir jis prisitaiko, todėl su mumis būna beveik visur. Jokių problemų nekyla. Jį vestis galima bet kur – į spektaklį, į kiną, vežtis į kelionę.
Pabaigoje norėčiau paklausti Jurgos. Ką patartum ir ko palinkėtum žmonėms, kurie kuria, vertina dvasingą muziką, nori kilti kaip kūrėjai ir kuriems galbūt Tu esi autoritetas? Kaip jiems pasiekti to, ką turi Tu, kaip realizuoti save?
JURGA: Man labai svarbu tai, ką Tu dabar sakai, nes grįžtamojo ryšio aš galiu sulaukti tik per koncertus ar po jų kalbėdamasi su klausytojais. Mane labai džiugina, kad yra tokių kuriančių ir mano muziką vertinančių žmonių. Ir ne tik Lietuvoje.
Manau, yra keli labai svarbūs dalykai siekiant kilti muzikos srityje. Pirmiausia, net ir gyvendamas ne Lietuvoje, turi jaustis vieno vienio labai stipria dalimi. Nežinau, ar tas vienybės jausmas kitoms tautoms toks būdingas, kaip lietuviams. Manau, kad tas bendrumo jausmas išvykus į užsienį sustiprėja. Štai aš labai džiaugiuosi kiekvienu užsienyje sutiktu lietuviu.
Kitas svarbus dalykas. Galbūt kažkam atrodo, kad aš pasiekusi aukštą lygmenį, tačiau man taip niekada neatrodė. Ir, manau, populiarumas turėtų būti kaip rezultatas, o ne tikslas. Dar vienas dalykas – per muziką reikia išreikšti save, nepamirštant, kad ji turi turėti klausytoją ir tikslą. Mano nuomone, labai svarbu dialogas. Linkiu žmonėms, kurie mąsto panašiai, kaip aš, sulaukti to grįžtamojo ryšio ir pajausti, kad jie tokie yra ne vieni. Svarbiausia yra bendrumo jausmas, suvokimas, kad nesi vienišas savo kūryboje ir gyvenime.
Dėkoju už pokalbį.
Remiantis Kristinos Prokopec inf.
„Leydifoto“ (Živilės Kalaušienės) nuotraukos