Gruodžio 17 dieną vaikai su tėveliais rinkosi į nuostabiai papuoštą Riskos salę Hommersåko mieste. Salės viduryje stovėjo visas būrys senių besmegenių, o gerai matomoje vietoje – papuošta eglutė. Sienas dengė kalėdiniai puošiniai, skambėjo lietuviška muzika. Sustoję būreliais, tautiečiai smagiai dalijosi naujienomis, o juos pertraukdavo lakstančių ir čiauškančių vaikų balsai. Salė vis pilnėjo ir pilnėjo… Staiga renginio vedėjos Laimutės Skiudulės balsas perskrodė šių garsų virpesius – buvo paskelbta renginio pradžia.
Vaikai gavo užduotį ant lapų nupiešti senį besmegenį ir pakabinti piešinius ant sienos. Mokytojos, apsirengusios sniego seniais, šoko ilgai ruoštą šokį. Būreliuose tėveliai pynė girliandą. Jos dalis surišo į rekordinio ilgio girliandą ir apjuosė visą salę.
Laimutės skaitomą pasakojimą vaidino tėveliai su vaikais: medkirčiai ieškojo eglutės, bitutės sunešė šventei maisto. Ožiukai jį gamino. Musė, saulė ir mėnulis… Ir pasakojimas pavirto daina „Du gaideliai“. Paskui iš visų kampų pradėjo rinktis herojai iš lietuviškų dainų: Saulė, boružėlės septyntaškės, Raudonkepuraitė, beždžionės, ožiukai ir t. t. Jie nuvijo vilką ir šventė Kalėdas. Bet vieno dalyko trūko, visi laukė stebuklo.
Pagaliau durys atsivėrė, visi pakilo nuo kėdžių, nuvilnijo plojimai. Kalėdų Senelį apsupo ratu. Šį kartą Kalėdų Seneliui talkino elfai. Jie scenoje dainavo „Kalėdas“. Kalėdų Senelis visus paragino šokti lietuviškus ratelius. Ir įsisiūbavo tiek maži, tiek dideli šokdami šokius „Šiaudų batai“, „Graži mūsų šeimynėlė“, „Oira, oira, kitą, kitą“ ir kt. Taip smagiai besilinksminant, atėjo ir dovanų metas.
Vaikų kalėdinė šventė vainikavo padarytą didžiulį darbą. Mokytojos nesitvėrė džiaugsmu kalbėdamos apie tėvelių entuziazmą: „Kaip jie myli savo vaikus, tiek daug dėl jų daro. Kiek jie darbo įdėjo namuose gamindami senius besmegenius ir puošdami salę iki išnaktų. Kantriai daugiau kaip mėnesį registravo būsimus dalyvius, rinko pinigus, Lietuvoje pirko dovanas ir vežė į Norvegiją.“
Jau gerokai sutemus į tą pačią kalėdinėmis dekoracijomis išpuoštą salę rinkosi šventiškai nusiteikę Rogalando lietuvių bendruomenės nariai ir jų svečiai – vyko kalėdinis vakaras. Pasirinkta vakaro tema buvo „Vienos pokylis“. Prie įėjimo į salę renginio dalyviams maistą ruošusi Ingrida Bybartaitė pasitiko su karšto vyno taurėmis.
Renginio vedėja Ramunė Sadauskienė kvietė bendruomenės pirmininką Saulių Trepekūną tarti įžanginio žodžio. Ingrida supažindino su šio vakaro meniu, sudarytu taip, kad atitiktų tiek lietuvių, tiek norvegų kalėdinio laikotarpio tradicijas. Ragaudami užkandžius nuo padėklų, kurie buvo pagaminti iš beržo kamieno, dalyviai pasijuto esantys arčiau gamtos. Stalus ir salę labai gražiai išpuošė Modesta Zigmantaitė. Besišnekučiuojant jaukioje aplinkoje, užgrojo norvegų styginių instrumentų kvartetas Neverdal-Kvartetten. Grieždami valso melodijas, muzikantai visus ragino šokti.
Pagal „Bingo“ žaidimo taisykles buvo išradingai renkama labdara. Dalyviai pirko bilietus, ant kurių buvo surašyti numeriai. Laimingųjų skaičių turėtojai gavo įsteigtus prizus. O pinigai keliavo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams.
Renginio metu buvo tęsiama tradicija įvertinti aktyviausius ir labiausiai nusipelniusius bendruomenės narius. Į šventę jie ėjo nemokamai, o įteiktose padėkose buvo staigmena – užkoduotas simbolis, už kurio pastebėjimą laukė prizas. Netrukus buvo įveikta ši užduotis ir surastas paslėptas simbolis, atspindintis lietuvio tapatybę, – Vytis.
Pasaulio lietuviai, gyvendami kitoje kultūrinėje terpėje, išoriškai iš aplinkos niekuo neišsiskiria. Nėra ypatingesni už visus aplinkinius, bet turi savitą kultūrą, istorinę atmintį, savo tapatybę. Kaip ir Vytis padėkoje, ji sunkiai pastebima, bet ji yra.
Zenonas Mačiulaitis
Nuotraukos Lino Tautkevičiaus ir Juliaus Miltenio