Susitikimai su žymiais lietuviais, įdomios ir naudingos įvairių specialistų paskaitos, sporto, meno, sveikatinimo ir kiti užsiėmimai, lietuviškos šventės, tradicinis bėgimas „Už blaivią, sveiką Lietuvą“ – be viso to savo gyvenimo nebeįsivaizduoja Norvegijos sostinėje gyvenantys lietuviai, 2014 metais susibūrę į Oslo lietuvių šeimų bendruomenę „Lietuvių namai“. Bene kiekvieną savaitę į renginius susiburiančios bendruomenės pirmininkė Ieva Kilčauskaitė džiaugiasi daranti tai, kas jai artima ir įdomu: užsiimti bendruomenine veikla, kaip ji tikina, nėra jokia našta, priešingai – tai malonumas ir pomėgis. Daugiau nei 8 metus Osle gyvenanti klaipėdietė sako, kad vienas iš „Lietuvių namų“ tikslų – ugdyti lietuvaičių bendrumo ir tautiškumo jausmą, ir pabrėžia, jog labai svarbu Lietuvoje stiprinti žmonių tautinę savimonę – tai galbūt netgi svarbesnis uždavinys už dvigubą pilietybę.
Ieva, kokie motyvai Jus atvedė į Norvegijos sostinę?
Kartu su vyru atvykome į Norvegiją prieš 8 metus, kai Lietuvoje buvo didžioji finansų krizė. Po jos vien 2010 metais, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, iš Lietuvos išvyko daugiau nei 83 000 žmonių. Dabar, žvelgdama atgal, turiu pripažinti, kad elgėmės drąsiai, rizikavome vykdami į kitą šalį nemokėdami net jos kalbos. Tuo metu manėme, kad Lietuva neišsikapstys iš krizės. Patirtys žmogų turtina.
Kokius savo gyvenimo pokyčius Norvegijoje laikote svarbiausiais?
Man didžiausias pokytis, svarbiausias įvykis – tapimas mama. Sūnus gimė Osle 2011 metais.
Vadovaujate prieš trejus metus įkurtai Oslo lietuvių šeimų bendruomenei „Lietuvių namai“. Kuo ši organizacija ypatinga ir kodėl kilo iniciatyva ją įkurti? Juk Norvegijos sostinėje veikia kita lietuvių bendruomenė.
Tuo metu, kai įkūrėme Oslo lietuvių šeimų bendruomenę „Lietuvių namai“, Osle lietuvių bendruomenės dar nebuvo. Veikė Norvegijos lietuvių bendruomenė, bet, jai neaprėpiant visos šalies, Norvegijos regionuose pradėjo kurtis naujos bendruomenės: Rogalando, Drammeno, Trondelago, Vestfoldo, Opplando ir Hedmarko, Møre ir Romsdalio, Ostvaldo ir kitos. Jei yra poreikis, bendruomenės ne tik gali, bet ir turi kurtis. Dauguma regioninių bendruomenių buvo įkurtos apie 2011–2014 metus. Vėliau, padedami ambasadorės Izoldos Bričkovskienės, 2015 metais įkūrėme Norvegijos krašto lietuvių bendruomenę. Ji neseniai pradėjo savo veiklą, ir jos tarybos nariai norėtų jungti visas regionines bendruomenes ir joms atstovauti.
Norint, kad nebūtų painiavos dėl panašių pavadinimų, Norvegijos lietuvių bendruomenei teko pakeisti pavadinimą – ji persivadino Oslo lietuvių bendruomene. Todėl dabar Osle turime dvi lietuvių bendruomenės. Mes pradėjome veiklą, kai Osle labai trūko vietų, kur galėtume ateiti su visa šeima, renginių, kurie būtų be alkoholio ir į kuriuos galėtume atsivesti vaikus. Savišvietos ir saviugdos paskaitų taip pat labai trūko. Mūsų prioritetai iki šiol išliko tie patys.
Kai kurie bendruomenių vadovai (nebūtinai užsienio lietuvių) savo pareigas laiko savotiška našta, nesant kandidatų, metams ar keleriems „pasiaukoja“. Kaip į šias savo pareigas žiūrite Jūs? Kas Jus motyvavo nuo pat pradžių būti ne stebėtoja, o iniciatore?
Visada buvau veikli. Tik atvykusi į Oslą, prisijungiau prie moterų klubo „Viola Club“. Jame susipažinau su nemažai veiklių ir įdomių moterų. Vėliau, gimus sūnui, prisijungiau ir prie neoficialios Oslo mamyčių grupės, vykdavo dažni mamyčių susitikimai su vaikais.
Kadangi turiu stiprius administravimo įgūdžius, tai tiek įkurti organizaciją, tiek organizuoti renginius man nėra sunku. Padedu ir kitoms organizacijoms tinkamai užpildyti įvairius dokumentus.
Moterų klubo iniciatorei ir steigėjai Violetai Navakienei išvykus gyventi į kitą miestą, moterų klubo veikla nutrūko. Pajutusios veiklos stygių, klubą lankiusios moterys įsteigėme Oslo lietuvių šeimų bendruomenę „Lietuvių namai“.
Moterų klubas jau ketverius metus yra sustabdęs veiklą, tačiau apie jį vis dar sklando legendos. Kartu su klubo iniciatore Violeta nutarėme, kad klubą reikia atkurti. Jo veikla prasidės nuo 2017 metų sausio 22 dienos – tada vyks Oslo moterų klubo atidarymo šventė.
Kartu su valdybos nare ir pavaduotoja Jolanta Šimkiene siekiame ne tik plėsti pažintis ir įtraukti kuo daugiau lietuvių, bet ir ugdyti kūrybingumą, bendrumo bei tautiškumo jausmą. Sveikatingumo temos taip pat mums labai artimos.
Manau, jei gyveni tuo, kas tau patinka, nagrinėji temas, kurios tau yra artimos, tai ta veikla negali tau būti našta. Tai greičiau malonumas ir savotiškas hobis.
Ar ir Jūsų vyras svariai prisideda prie bendruomeninės veiklos?
Mano vyras Rimvydas Metrikis taip pat yra veiklus žmogus. Nors dirba priešgaisrinės saugos inžinieriumi ir kartais turi dirbti net savaitgaliais, jis visada randa laiko „Lietuvių namams“. Jis mane palaiko ir man padeda, be prieštaravimų leidžia naudoti jo nardymo, kalnų laipiojimo ar kitas įrangas renginiams. Labai dėl to džiaugiuosi.
Kiek maždaug narių vienija bendruomenė „Lietuvių namai“? Kokioms veikloms skiriate daugiausia dėmesio? Kodėl, Jūsų nuomone, tai svarbu?
Šiuo metu Oslo lietuvių šeimų bendruomenė „Lietuvių namai“ turi apie 70 narystės mokestį susimokėjusių narių ir yra viena iš didžiausių lietuvių bendruomenių Norvegijoje.
Tokios bendruomenės Norvegijoje dažnai neturi jokio kito finansų šaltinio, tik narystės mokestį ir dovanas bei aukas. Kadangi, palyginti su JAV ar Vokietijos lietuvių bendruomenėmis, esame gana jauni, tai neturime susikūrę ilgalaikių tradicijų aukoti bendruomenei. Vis dėlto surenkamų narystės mokesčių mums beveik pakanka patalpų nuomai padengti. Esame vienintelė bendruomenė Norvegijoje, kuri nuomojasi pastovias patalpas (nekalbant apie lituanistines mokyklėles).
Pirmadieniais renkamės Årvoll Gård sodyboje, kur vyksta vakarai įvairiomis temomis, susitinkama tiek su vietiniais, tiek su Lietuvoje ar kitur gyvenančiais žymiais lietuviais. Norime, kad į šiuos renginius ateitų visa šeima: tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai.
Vaikai tarpusavyje kalba ir žaidžia tik lietuviškai, tokiu būdu jiems kuriamas socialinis žiedas, kuris pravers ateityje.
Vyrai organizuoja vyrų žygius su nakvyne palapinėse, tiksliau, tėčių ir sūnų žygius. 4–8 metų vaikai paprastai jau gali nemažai nueiti, bet ne atstumas svarbiausias. Šios kelionės metu sustiprėja tėvo ir sūnaus ryšys, berniukai išmokomi pasigauti žuvų, kirsti medžius, kapoti šakas, kurti laužą, orientuotis miške, pajusti šaltį, pasistatyti palapinę. Tiesioginis sąlytis su gamta yra labai svarbus.
Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį bėgame 3 km už blaivią, sveiką Lietuvą. Po bėgimo vyrai maudosi upėje, nesvarbu, kuriuo metų laiku. Ši tradicija liko po sveikuolio Dainiaus Kepenio apsilankymo mūsų bendruomenėje.
Savaitgaliais rengiame įvairias paskaitas, seminarus. Vieni naujausių renginių buvo lektoriaus Tomo Jono Girdzijausko paskaita „Žodžių galia“ ir dailės terapeutės Marijos Mendelės-Leliugienės seminaras „Tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės“.
Apie renginius skelbiame savo „Facebook“ puslapyje ir pirmadieninių susitikimų metu.
Ar jaučiate didelį lietuvių palaikymą, ar netrūksta norinčiųjų padėti?
Osle gyvena daug įdomių, šviesių lietuvių, labai malonu su jais bendrauti, kartu kurti ateities planus, organizuoti renginius. Pagalbos visada atsiranda, žmonės paslaugūs. Kartais bėda yra ta, kad negalime leisti sau nuomotis erdvesnių patalpų, ypač savaitgalio renginiams. Patalpos sostinėje yra labai brangios ir sunku rasti laisvas, nes Osle yra daug įvairių tiek norvegų, tiek užsienio organizacijų ir visos aktyviai veikia.
Ar kartais palyginate Norvegiją ir Lietuvą? Kokiais aspektais?
Taip, dažnai apie tai galvoju. Gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose, lyginau jas su Lietuva, o gyvendama Norvegijoje dažnai palyginu gimtinę su šia Skandinavijos šalimi. Įdomūs ne tik žmonių streso, emocijų valdymo skirtumai, bet ir šalies požiūrio, politikos skirtumai. Pavyzdžiui, gydytoja Gro Harlem Brundtland kovą su alkoholiu pradėjo dar 1981 metais, kai tapo pirmąja Norvegijos ministre pirmininke moterimi. Jos dėka atsirado socialinių organizacijų (tokių kaip AV-OG-TIL), kurios jau 35 metus sėkmingai veikia alkoholio prevencijos srityje. Socialinė reklama „Kiek taurių toleruoja tavo vaikas?“ (norv. „Hvor mange glass tåler ditt barn?“) yra viena sėkmingiausių visuomenės sąmoningumą skatinančių priemonių. Gro Harlem Brundtland yra laikoma viena įtakingiausių pasaulio politikių. Džiugina, kad Lietuvoje sveikatos apsaugos ministru išrinktas taip pat gydytojas Aurelijus Veryga, kuris daug metų nagrinėja tabako ir alkoholio kontrolės klausimus. Sveikatos išsaugojimas, sveikos gyvensenos skatinimas yra svarbus uždavinys abiejose šalyse.
Kitas svarbus dalykas yra Lietuvos istorinė atmintis. Būtinai reikia versti skandinavų sagas į lietuvių kalbą. Kuršiai, venedai yra minimi šiuose pasakojimuose, todėl reiktų nuodugnesnių studijų ir iš senosios skandinavų kalbos (norv. norrøn) išversti ne fragmentus, o ištisus tekstus, kad turėtume išsamesnį vaizdą. Norvegijos universitetuose šis darbas prasidėjo daugiau nei prieš 40 metų. Numizmatikai ir vietovardžių tyrimams taip pat skiriamas gana didelis dėmesys. Pavyzdžiui, 2012 metais Oslo universitetui buvo skirti 7 milijonai kronų trejiems metams tam, kad šis patyrinėtų temą „Bažnyčia ir pinigai viduramžiais“. Peržiūrėjus Vatikano archyvus paaiškėjo, kad karaliaus Magnuso laikais Vatikanas surinko ne mažiau kaip 3,7 milijono pasidabruotų monetų, išleistų Norvegijoje. Taip, pradėjus išgauti naftą ir pagerėjus ekonomikai, šalis gali sau tai leisti. Bet turime ir Danijos pavyzdį, kur 1981 m. privatus fondas (danų verslininko, mecenato Villumo Kanno Rasmusseno) rėmė sagų vertimus į danų kalbą bei tolesnius jų tyrinėjimus.
Svarbu stiprinti tautinę savimonę per istorinę atmintį, nes be jos šalis žlunga ir jos nebeįmanoma atkurti. Gyvendama Norvegijoje aš suprantu, kad šis uždavinys svarbesnis nei dviguba pilietybė. Pilietybę žmogus gali keisti, o tautybė gaunama gimstant. Norvegijos statistikos duomenimis, 1990–2015 m. 627 žmonės pasikeitė pilietybę iš lietuviškos į norvegišką. Tai didelis praradimas, tačiau tautybė yra didesnė vertybė. Todėl būtina stiprinti, ugdyti tautiškumą, kad galėtume semtis stiprybės iš praeities, kaip kad skamba mūsų „Tautiškoje giesmėje“.
Tikriausiai esate viena iš keliolikos tūkstančių lietuvių, Lietuvos Seimo rinkimuose balsavusių svetur. Ar tikite, kad pokyčiai valdžioje gali reikšmingai prisidėti prie emigracijos mažinimo? Kas, Jūsų nuomone, turėtų pasikeisti (ir ar šie pokyčiai įtikimi), kad žmonės ne tik nenorėtų palikti šalies, bet ir gausiau į ją grįžtų?
Taip, tikiu. Lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Kad žmonės bent pradėtų mąstyti apie grįžimą, pirmiausia turėtų pagerėti ekonomikos padėtis.
Lietuvoje labai įsigalėjusios patyčios. Jos paplitusios nuo darželinukų iki Seimo narių. Kandžios replikos kažkodėl net nelaikomos patyčiomis! Mano akimis, nevertinti vieniems kitų Lietuvoje, kuri turi tiek mažai žmonių, yra didžiulė prabanga.
Lietuva yra jauna šalis, todėl turėtų, kritiškai vertindama, semtis patirties iš kitų šalių, bandyti ištirti, kokios kitose šalyse taikomos patyčių prevencijos metodikos mums tiktų ir kokios ne. Negalime tiesiog aklai visko taikyti, pirmiausia reikėtų įvertinti ir gal net atlikti nuodugnesnes dabartinio lietuvių charakterio studijas.
Keičiantis ekonomikai, socialiniam, psichologiniam klimatui ir didėjant pasitikėjimui Vyriausybe, didėjant žmonių sąmoningumui, mažės ir emigrantų. Kartu manau, kad per daug akcentuojama lietuvių gyvenamoji vieta. Ar tikrai reikia gyventi Lietuvoje, kad prisidėtum prie bendros šalies gerovės?
Kaip kovojama su patyčiomis Norvegijos mokyklose?
Norvegijoje pirmieji patyčių mokyklose tyrimai prasidėjo, kai 1973 metais buvo išleista Norvegijos švedo psichologo, profesoriaus Dano Olweuso (Dan Olweus) knyga apie patyčias mokyklose. Jo sukurtas patyčių apibrėžimas plačiai taikomas pasaulyje. Vėliau Bergeno mieste, kurio universitete D. Olweusas dirbo, buvo renkami duomenys iš mokyklų ir remiantis jais, prisidedant ir Švietimo ministerijai, buvo sukurta OLWEUS patyčių prevencijos programa. Yra keturi šios programos principai: sukurti šiltą ir pasitikėjimu paremtą suaugusiųjų aplinką; nustatyti leistino elgesio ribas; numatyti tinkamas tramdymo priemones tiems, kas peržengia ribas; suaugusieji tiek mokykloje, tiek namie yra laikomi pavyzdžiu, todėl turi atitinkamai elgtis. Praktiškai programa skirstoma į tris lygmenis: mokyklos, klasės ir individualų. Mokyklos lygmenyje koncentruojamasi į tai, ką mokiniai veikia pertraukų metu, organizuojami bendri mokymai, pokalbiai. Klasėse įvedama keletas aiškių, paprastų taisyklių, kurių visi turi laikytis, taip pat rengiamos reguliarios klasės valandėlės. Individualiame lygmenyje kalbamasi su vaikais, kurie tyčiojasi ir iš kurių tyčiojamasi, ir jų tėvais, sudaromi darbo planai problemai spręsti. Šiuo metu taip pat taikomos naujesnės Stavangerio universiteto prevencinės programos ZERO ir RESPEKT.
Lietuvoje tiek patys tyčiojasi, tiek patiria patyčias daugiau nei 26 procentų mokinių ir, pagal Tarptautinę mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimų programą (angl. HBSC), esame pirmaujantys Europoje. Džiugina bent tai, kad patyčios tarp mergaičių mažėja. Šiuo metu mažiausiai patyčių patiria Švedijos, Ispanijos vaikai. Ispanų vidutinė gyvenimo trukmė taip pat yra ilgiausia Europoje. Būtų įdomu panagrinėti priežastis.
OLWEUS programa Lietuvoje bandyta taikyti kai kuriose mokyklose nuo 2008 metų. Ir nors pasaulyje ši programa labai efektyvi, panašu, kad Lietuvoje ji nedavė ryškių rezultatų. Galbūt ne visų mokyklų administracija jau buvo pasiruošusi pokyčiams, gal trūko visuomenės palaikymo, o gal tiesiog išteklių bei informacijos sklaidos.
Turbūt tradicinis klausimas – ar neatmetate galimybės grįžti į Lietuvą?
Apie grįžimą į Lietuvą gyventi nuolat šiuo metu negalvojame. Sūnus kitąmet pradės eiti į mokyklą, tai tikimės, kad čia ir baigs mokslus. Tačiau nuotoliniu būdu Lietuvoje galima atlikti daug svarbių dalykų. Manau, mūsų šeima ir toliau prisidės prie lietuvių gerovės kūrimo tiek čia, Norvegijoje, tiek ir Lietuvoje.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos fotografų Ernesto Ražuko, Sauliaus Pagojaus ir iš bendruomenės archyvo
Komentarų: 1
smagu skaityti, kad tokie aktyvūs užsienio lietuviai. Sėkmės