Orinta Kersnauskaitė Norvegijoje gyvena trejus metus. Šaknis ji įleido šalies šiaurėje, Øksfjordo miestelyje. Kaip pati sako, Norvegijoje yra kaip sava: ribos tarp savęs, kaip imigrantės, ir vietinių visiškai nejaučia. Mažo miestelio gyventojai Orintą priėmė kaip savo didelės šeimos narę ir neslėpė džiaugsmo sužinoję, kad ji nusprendė jame pasilikti ir kurti šeimą. „Pirmą kartą gyvenime pajaučiau, kad esu ten, kur turėčiau būti“, – teigia mergina, kurios džiaugsmui, rodos, reikia tiek nedaug – kasryt vos žvilgtelti pro langą. Ji papasakojo apie savo atrastą rojaus kampelį ir gyvenimą jame.
Orinta, iš kurio Lietuvos miesto esate kilusi?
Gimiau ir užaugau mažame Tytuvėnų miestelyje, vėliau persikėliau į Kelmę.
Kas Jus paskatino palikti Lietuvą?
Darbas man patiko, bet kolektyvas, darbo valandos ir gyvenimo ritmas slėgė. Atlyginimo užteko, bet vis tiek norėjau turėti savo kampelį. Svarbiausia išvykimo priežastis buvo noras atitrūkti nuo rutinos. Nieko neturėjau, todėl lengva buvo pakelti sparnus. O dabar dirbu pašto skyriuje. Taip pat turiu savo valymo įmonę, esu sudariusi kelias sutartis su kitomis įmonėmis dėl valymo darbų. Vis dėlto nesijaučiu savo vėžėse, per ateinančius kelis mėnesius norėčiau pakeisti darbą.
Kuo Norvegija, vietiniai žmonės skiriasi nuo lietuvių, Jūsų akimis?
Tiesą pasakius, sunku lyginti, nes abi šalys labai skirtingos. Lietuvoje dėl ekonominės padėties ir nusikaltimų žmonės nelabai pasitiki vieni kitais. Visi skuba, yra pavargę, irzlūs ir, sutikus seniai matytą draugą, galima dažniau išgirsti, kad jam sumažino atlyginimą, kamuoja pinigų stygius, sveikatos problemos, nei gerų naujienų. Norvegijoje žmonės, neturintys išsilavinimo ir dirbantys paprastą darbą, uždirba tiek, kad užtenka viskam: mokesčiams, maistui, pramogoms. Kartais dar ir lieka. Žmonės turi visko, todėl ir dienos šviesesnės atrodo.
Lietuvoje man nepatinka žmonių pavydas ir noras būti geresniems už kaimynus. Norvegijoje niekam nerūpi, kokį automobilį tu vairuoji, ką vilki, kokia tavo plaukų spalva, kaip gyveni ir ką dirbi. Žinoma, yra išimčių, bet tikrai nedaug.
Kaip manote, ko trūksta lietuviams, kad jie būtų tolerantiškesni, draugiškesni vieni kitiems, daugiau šypsotųsi?
Manau, kad, išsprendus ekonomikos problemas, pasikeistų ir nuotaika visoje Lietuvoje. Jeigu mokesčiai būtų proporcingi gaunamam atlyginimui, nereikėtų eiti papildomai dirbti, sukčiauti, imti kreditų gyvenimo išlaidoms apmokėti. Žmonės galbūt mažiau nepasitikėtų vieni kitais.
Jūsų antroji pusė yra norvegas. Žinoma, kiekvienas žmogus yra individualus, bet galbūt galėtumėte įvardyti bruožus, kurių trūksta lietuviams vyrams?
Kiek teko sutikti ir pažinti lietuvių vyrų, susidarė įspūdis, kad jiems trūksta pagarbos savo moterims, supratimo (žinoma, taip negalima sakyti apie visus). Neseniai kalbėjau su vienu lietuviu, taip pat gyvenančiu Šiaurės Norvegijoje. Jis sakė, kad negalėtų būti su norvege, nes yra tinginys, po darbo nori pavalgyti ir ilsėtis. Vaikus prižiūri, namų ruošą atlieka tik moteris, nors dirba tiek pat valandų, kiek vyras. Mes namų ruošos darbus atliekame abu, todėl esu labai laiminga, nesijaučiu kaip vergė.
Norvegija – labai graži šalis. Kokias vietas jau esate aplankiusi ir patartumėte pamatyti kitiems?
Man Norvegijoje labai gražu ir gera: nuostabūs fiordai ir kalnai, visur žalia. Deja, mažai teko keliauti, nes dirbu, negaliu dingti kelioms dienoms, o atstumai labai dideli. Aplankyti čia galima daug: Trolio liežuvį, Briksdalio ledyną, Sakyklos uolą, Septynias seseris, Salstraumeno sūkurius ir daugybę kitų gražių vietų. Kai tik atsiras laisvo laiko, būtinai leisimės į kelionę po visą Norvegiją. Dievinu tyrą orą, ramybę… Čia užtenka tik pažvelgti pro langą, ir rytas tampa nuostabus.
Koks klimatas yra toje Norvegijos dalyje, kurioje gyvenate? Ar atvykus ten gyventi nebuvo per sunku?
Ten, kur gyvenu, klimatas labai panašus į Lietuvos, tik sniego daug daugiau ir ne taip šalta. Pavyzdžiui, žiemą tik kelias dienas paspaudė 18 laipsnių šaltukas. Vasaros paprastai ne tokios šiltos, kaip Lietuvoje, bet praėjusi vasara buvo kaip niekad karšta: nuo pat pradžios lepino 26 laipsniais šilumos ir nebuvo lietinga. Į darbą visada eidavau kaip į šventę, nors daug kas gąsdino, kad bus labai sunku.
Norvegija – nuostabi šalis. Iš pradžių man net televizoriaus nereikėjo, užtekdavo tik žiūrėti pro langą.
Kokios laisvalaikio pramogos populiarios Norvegijoje?
Atrodo, kad vietiniai gimę su slidėmis. Jie daug slidinėja, bėgioja, žaidžia futbolą, tinklinį, leidžia laisvalaikį kalnų trobelėse, važinėja sniego motociklais. Vis pagalvoju, kad esu nuoboda, nes jokia sporto šaka nedomina. Vis dėlto sniego motociklai patinka!
Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?
Man labai greitai viskas atsibosta, nes nemėgstu rutinos, todėl turiu daug įvairių pomėgių. Atradau aistrą sniego motociklams, tik gaila, kad šį pomėgį tenka atidėti, nes sniegas jau nutirpo. Be galo mėgstu gaminti: visą dieną galiu stovėti prie puodų, jeigu tik turiu laiko.
Turime klubą pavadinimu „Bolyst“, kuris reiškia „noras gyventi“. Jį sudaro 49 žmonės iš 16 skirtingų pasaulio šalių. Kol kas per susitikimus susipažįstame artimiau, keliaujame. Planuojame įgyvendinti daug gražių projektų, pavyzdžiui, rengti šalių mugę ir joje pristatyti savo gimtąsias šalis (daugybė žmonių mano, kad Lietuva ir Rusija tas pats, kaip Latvija ir Estija). Tai padėtų vietiniams susipažinti su mumis iš arčiau, būtų gera proga mums pristatyti savo šalis tokias, kokias jas matome mes, o ne tokias, kokias vaizduoja spauda. Taip pat mėgstu skaityti knygas, ypač vasarą. Dažnai nueinu prie ežero. Aplink kalnai, tyras oras, žaluma, ramuma… Galėčiau ten leisti valandų valandas. Kadangi mano darbo grafikas labai įtemptas, tai pastaruoju metu, gavusi laisvą minutėlę, lekiu aplankyti draugų.
Kaip jaučiatės gyvendama Norvegijoje: kaip sava ar kaip emigrantė?
Kadangi mano miestelis mažas (jame gyvena apie 700 žmonių), visi čia yra tarsi viena didelė šeima. Ne iš karto tapau tos šeimos nare, reikėjo šiek tiek laiko. Bet po pusės metų jau buvau kviečiama į visus miestelio renginius, visi pasitikdavo su šypsena, padėdavo bet kokioje situacijoje, pasitikėjo manimi ir įsileido mane į savo namus.
Čia jaučiuosi labai gerai, kaip namie. Neskubėkite teisti – neišsižadu Lietuvos, gera į ją grįžti. Bet gyvendama šiame Norvegijos miestelyje pirmą kartą gyvenime pajaučiau, kad esu ten, kur turėčiau būti. Kai vietiniai žmonės sužinojo, kad su vaikinu perkame namą, sveikinimai plūdo iš visų pusių – visi džiaugiasi, kad liksiu.
Jau dvejus metus sutikau Kalėdas viena, tačiau nė kiek nesijaučiau vieniša. Kai pirmaisiais metais per šventes likau čia, net nepažįstami žmonės mane kvietė į savo šeimą, prie bendro stalo. Taip pat rengiau renginį „Kalėdos visiems“. Buvo sukviesti visi miestelio žmonės, neturintys su kuo švęsti švenčių: atstumtieji, sergantieji ar neturintieji artimųjų.
Tikriausiai net nesvarstote grįžti gyventi į Lietuvą?
Man labai patinka čia, kur gyvenu. Žinoma, didesniuose miestuose gal žmonės gyvenimą mato kitokį, bet vos atvykusi pamėgau šį miestą, jo gamtą. Savo miestelyje liksiu ir kursiu šeimą. Tai mažytis rojaus kampelis ir, jeigu laiką reikėtų atsukti atgal, nekeisčiau nieko. Žiemą – poliarinės naktys, tamsu, romantiška, o vasarą – šviesu tiek dieną, tiek naktį. Manau, kad radau tinkamą vietą įleisti šaknis.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Rasa Minkevičiūtė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo