Povilas Avižienius gyvena nedideliame Norvegijos miestelyje Årnes, esančiame visai netoli šalies sostinės Oslo. Prieš šešerius metus, išvažiuodamas į Norvegiją, Povilas planavo metus padirbėti ir grįžti, bet planams nebuvo lemta tapti tikrove. Jam teko dirbti daug darbų, susijusių su statybomis. Šiuo metu vaikinas prisideda prie naujos Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Osle statybos. Pašnekovas sako, kad darbas yra labai spalvingas, kupinas iššūkių ir reikalaujantis daug atsakomybės. Jo pareigos – ne tik prižiūrėti, kaip vyksta darbai statomame objekte, bet ir galvoti, kokių medžiagų reikės darbui, jas rinkti. Vis dėlto pašnekovo ambicijos statybų sritimi neapsiriboja.
Kokiose šalyse, be Norvegijos, teko dirbti ar lankytis dėl kitokių priežasčių?
Dėl vienokių ar kitokių priežasčių teko apsilankyti Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Olandijoje.
Kas Jus nubloškė į šias šalis?
Nusipirkau „Mini“ automobilį. Tai klasikinis „Mini Mk3“. Jam prireikė dalių, o jų siuntimas kainavo tris kartus daugiau nei pačios dalys, todėl sugalvojau nusipirkti autobusiuką ir nuvažiuoti pats jų parsivežti. Su draugu jį pasitvarkėme, kad galėtume nuvažiuoti iki parduotuvės „Mini Sport“, esančios Padihame (Padiame), Didžiojoje Britanijoje. Važiavome per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją. Šiek tiek ilgiau užsibuvome Olandijoje, praleidome vakarą Eindhovene. Pamatėme gana įdomų dalyką: vidury miesto buvo įrengti teniso kortai, padarytas aptvaras ir užpilta gražiu smėliuku. Prie kiekvieno stulpo matėme mažiausiai po vieną dviratį. Vienas žmogelis prie mūsų privažiavęs pasiūlė nusipirkti dviratį už penkis eurus, nors galima bet kurį pasiimti nemokamai ir nuvažiuoti. Labai įdomiai atrodė pilna dviračių stovėjimo aikštelė. Jos dydis – kaip automobilių stovėjimo aikštelių prie mūsų „Maximos“ parduotuvių.
Mes tuo metu neturėjome navigacijos sistemos, tad aš buvau šturmanas ir, žiūrėdamas į žemėlapius telefone, pasakojau draugui, kur važiuoti. Važiuodami per Belgiją, sustojome išsimaudyti Šiaurės jūroje. Tai daryti teko tarp medūzų. Vos tik įlipome į vandenį, išgirdome gelbėtojų riksmus, kad negalima maudytis. Pasirodo, pakliuvome į potvynį. Prancūzijoje keltu persikėlėme į Didžiąją Britaniją. Kadangi atvažiavome savaitgalį, kai parduotuvės nedirba, turėjome dar šiek tiek laisvo laiko apžiūrėti vietoves. Pagaliau radome tą parduotuvę, nusipirkau reikiamas detales ir leidomės į kelionę namo. Ši kelionė truko dešimt dienų, mes ją pavadinome „Eurotripu“.
Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi, kai gyvenote Lietuvoje?
Lietuvoje buvo gana neblogai. Tiek darbas, tiek uždarbis dažniausiai tenkindavo. Tik prieš išvažiuojant į Norvegiją padėtis buvo šiek tiek pablogėjusi.
Kas privertė palikti gimtąją šalį?
Man ilgai vis siūlydavo išvažiuoti, bet niekad apie tai rimtai negalvojau. Tačiau vieną kartą tiesiog smalsumas pakišo mintį: „O kodėl gi ne. Juk nebūtina išvažiuoti ir pasilikti. Galima padirbėti metus ir grįžti.“ Bent jau tada taip galvojau. Praėjus geram pusmečiui, prasidėjo didžioji 2008 metų krizė. Ji privertė viską persvarstyti.
Galbūt turint pažįstamų kitoje šalyje yra kiek drąsiau bristi į nežinomą upę?
Nepatarčiau niekam čia važiuoti ieškoti laimės neturint pažįstamų. Gali tekti labai nusivilti. Netikėkite pasakomis, kad kitose šalyse emigrantai laukiami išskėstomis rankomis. Visiška nesąmonė. Prieš dešimt metų galbūt tai ir būtų buvusi gera mintis, bet tik ne dabar.
Papasakokite šiek tiek apie savo darbą.
Aš dirbu tarp lenkų, švedų, norvegų ir amerikiečių, o tai garantuoja linksmą darbo dieną, nes visi, su kuriais bendrauju, yra labai įdomūs ir turi puikų humoro jausmą. Kad ir kaip sunku darbe, visada būna akimirkų, kai, atrodo, pilvas plyš iš juoko. Supratau, kad norvegai iš tiesų yra labai geri žmonės.
Ką veikiate Norvegijoje, kai nedirbate?
Pramogauju, keliauju, tiesiog leidžiu laisvalaikį. Mėgstu kurti lėktuvų modelius. Kadangi antrosios pusės nėra (ji šiuo metu Lietuvoje), laisvalaikiu mėgstu garaže pasikuisti prie savo automobilių. Bet tai tėra pomėgis. Dažnai kyla minčių atidaryti savo automobilių servisą, bet tam kol kas trūksta šiek tiek pinigų. Manau, kad greitu metu galėsiu užsiimti man patinkančia veikla, kuri bus ne tik pomėgis, bet ir darbas. Mąstau atidaryti servisą, kuriame automobiliai būtų ne tik tvarkomi, bet ir tobulinami, puošiami. Tai – mano aistra.
Kiek galite sau leisti Norvegijoje dirbdamas paprastą darbą ir kiek galėdavote sau leisti gyvendamas Lietuvoje?
Protingai elgiantis su pinigais, galima sau leisti labai daug. Palyginkime: norint tiek sau leisti Lietuvoje, reikėtų uždirbti ne mažiau kaip 5000 litų per mėnesį. Lietuvoje mano atlyginimas buvo kiek mažesnis, bet skųstis tikrai neturėjau dėl ko. Kaip sakoma, kuo daugiau turi, tuo daugiau ir reikia. Deja, man tas posakis puikiai tinka, niekad nemokėjau būti labai paprastas.
Teko girdėti, jog dabar Norvegijoje labai daug emigrantų, todėl vis dažniau darbo skelbimuose reikalaujama, kad kandidatas turėtų bent norvegų kalbos pagrindus. Ar Jūs mokotės šios kalbos?
Taip, kalbos, nors ir pradmenų, mokėjimas yra didelis pranašumas. Darbdaviai to reikalauja ir iš jau anksčiau pradėjusių dirbti, bet vis dar labai daug angliškai kalbančių ar tik sava kalba tesugebančių kalbėti darbuotojų. Kuo toliau, tuo daugiau bendradarbių pradeda mokytis norvegų kalbos, nes mokant kalbą atsiveria ir didesnės galimybės. Deja, man niekaip nepavyksta jos išmokti.
Kaip Jūs jaučiatės gyvendamas Norvegijoje?
Norvegijoje man patinka tiek gamta, tiek gerokai kultūringesni žmonės. Čia niekam nesvarbu, kaip tu apsirengęs, kokį automobilį vairuoji. Norvegas, gaudamas didelį atlyginimą, gali vairuoti dvidešimties metų senumo automobilį ir didžiuotis, kad jis važiuoja. Čia sunkiai atskirtume, kuris yra turtingas, o kuris – nelabai. Nebent iš namo dydžio ir iš to, kad namas kiekvieną vasarą perdažomas.
Pasiilgstate Lietuvos, joje gyvenančių draugų, šeimos?
Žinoma, kad pasiilgstu. Iš pradžių buvo labai sunku susitaikyti, kad esu toli nuo artimų žmonių, bet ilgainiui pripratau. Vis dėlto artimųjų visada ilgiuosi.
Kiek kartų per metus grįžtate į Lietuvą?
Anksčiau grįždavau gana dažnai ir ilgesniam laikui, dabar – vos kelis kartus per metus ir tik trumpam. Nebesinori grįžti, verčiau į Norvegiją pasikviečiu artimuosius.
Kaip manote, kurioje Jūsų aplankytoje šalyje yra geriausia, saugiausia gyventi?
Be abejonės, Norvegijoje. Kiek žinau, ji yra pripažinta geriausia pasaulio šalimi gyventi. Ir tikrai viena saugiausių. Pavyzdžiui, mes savo miestelyje nerakiname nei namo, nei automobilių. Eidamas į parduotuvę taip pat nerakinu automobilio, o kartais net variklį palieku įjungtą. Lietuvoje taip neįmanoma…
Palyginkite Lietuvos ir Norvegijos klimatą.
Klimatas iš tiesų labai panašus. Galbūt čia tik vėjas kiek stipresnis ir dažnesnis nei Lietuvoje. Vasarą saulė daug kaitresnė, prie jos reikia priprasti. Iš esmės didelio skirtumo tikrai niekas nepajunta.
Ar nemąstote apie grįžimą į Lietuvą?
Apie grįžimą negalvoju, nes noriu saugesnio ir ramesnio gyvenimo būsimai savo šeimai. Norvegija tam tinkamiausia, nes yra užtikrintos socialinės garantijos. Be to, nebaisu, kad sutemus vaikai ar žmona gali nepasiekti namų. Tik norėčiau galėti čia įdarbinti bent porą draugų, tada nieko netrūktų ramiam gyvenimui.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Rasa Minkevičiūtė
Nuotraukos iš asmeninio Povilo Avižieniaus albumo
Automobilių dalys internetu https://www.
Komentarų: 1
Automobilių dalys, o ypač senesnių automobilių yra labai brangios, nes jos retos. Tik kažkaip nesitiki, kad pristatymas daugiau kainavo daugiau negu pačiam nuvykti tiek kelio. Didžiausios sėkmės siekiant savojo tikslo – autoserviso.