Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Birželio 23 dienos vakarą Rogalando lietuviai jau šeštą kartą rinkosi „Alsvik natursenter“ poilsiavietėje švęsti Rasos šventės. Nors orų prognozė nuteikė optimistiškai, bet kaip tik vakare vėjas užpūtė tamsius debesis ir iš jų pratrūko stambi purkšna. Bet dalyvių tai neišgąsdino ir dažnas šmaikštavo: „Kokios Joninės be lietaus.“
Rogalando lietuvių bendrija pasirūpino anglimis, o tautiečiai ant grilio grotelių dėliojo šašlykus, kepsnius, dešreles. Kai puota buvo baigta ir liežuviai nuo kalbų ir kalbelių buvo nuvarginti, prasidėjo šventinė dalis. Šventės dalyviai ėjo pro Rasos vartus, kaišytus ąžuolo ir šermukšnio šakelėmis, plovėsi rankas, kai kas prausė ir veidą ir valėsi drobiniu rankšluosčiu. Moterys skynė žolynus ir pynė vainikus, vyrai tempė malkas laužui ir kiekvienas atnešė tinkamų šviežių žolynų arbatai. Kai vainikai buvo nupinti, vyko jau tradicija tapę gražiausių vainikų rinkimai. Moterys demonstravo juos eidamos pro tarptautinę komisiją. Kai kurios bandė įsiteikti palankumo žvilgsniais, bet komisija buvo objektyvi. Trečiąją vietą užėmė Saulė Trepekūnaitė, antroji atiteko Ramintai Gaubei, o pirmąją laimėjo Lina Mikšytė.
Po gražiausių vainikų rinkimo prasidėjo kita šventės dalis. Merginos mėtė vainikus į obelį. Tiesiog taip pasisekė, kad šile, poilsio aikštelės krašte, tarsi pasimetusi auga viena obelis. Pasirodo, ne taip lengva užmesti vainiką, kaip atrodė iš pradžių. Kai kurios moterys nuogąstavo, kad gali visai neištekėti, o kai kurios svarstė, kad gali ir išsiskirti. Bet buvo nuramintos, nes jos tik kartoja tai, ką darė mūsų protėviai. Kaip nelengvai vainikai kibo ant obels šakų, taip sunku buvo juos iš obels lajos iškrapštyti.
Tuoj po vainikų mėtymo Rogalando lietuvių šokių kolektyvas „Jorė“, vadovaujamas Inetos Trepekūnės, sušoko tris lietuvių liaudies šokius įtraukdamas ir kitus dalyvius. Gitana Gudauskaitė pristatė paparčio žiedo simboliką ir švenčiančius užvedė ant kelio, kur gali tūnoti žiedas. Paparčio laimė nusišypsojo jaunai lietuvaitei Aušrinei Liubertaitei. Atskleidus paparčio žiedo paslaptį prasidėjo ritualinis arbatos virimas. Vanduo, kuriame virė arbata, buvo „pašventintas“ sunkaus Jens Hodne ir Paul Byberg tolimo nešimo. O socialiniuose tinkluose žiniuone „pakrikštyta“ Sigita Hodne mėtė surinktus žolynus į karštą vandenį. Bet apeiga tuo dar nesibaigė. Į katilą net tris kartus magiškais metimais buvo įmesta žolynų ir iš Lietuvos. Taip buvo užtvirtintas dviejų tautų draugystės saitas. Nors nuogąstauta, kad arbata bus per stipri, bet tas, kas ją virė, žinojo, ką daro, – ji buvo labai skani. Dar žiloje senovėje per Rasas mūsų protėviai taip pat virė, gėrė ir girdė gyvulius arbata, o mes tai kartodami dar ir vaišinomės Linos Mikšytės pagamintu tortu. Vakarėjant ir prieblandos fonui tamsėjant Rimantas Dzimisevičius ir Rita Skiudulaitė specialiai šiai šventei parinktas dainų melodijas grojo prie laužo gitaromis, o jiems dainuodami pritarė aplink laužą ratu sustoję dalyviai.
Šventės dalyvių surinktų arbatos žolynų virimas simboliškas ir šiandien. Ši simbolika kalba, kad viskas, kas sukuriama pasaulio lietuvių ar Lietuvoje esančiose bendruomenėse, neatsiranda savaime – kažkas tai turi padaryti ir daro. Ir jei kas reikalauja ką nors gauti, pirmiausia turi tai daryti.
Zenonas Mačiulaitis
Nuotraukos Juliaus Miltenio, Viktorijos Jagminienės, Danguolės Petreikienės, Violetos Alminauskienės
