Skaistė Vitkė
Gimė: Klaipėdoje
Gyvena: 6 metus Norvegijoje; prieš tai 4 metus gyveno Jungtinėje Karalystėje
Baigė teisės studijas; dirba tarptautinėje įmonėje Norvegijoje
Iš Klaipėdos kilusi Skaistė Vitkė Lietuvoje nebegyvena jau 10 metų, tačiau sako nesijaučianti emigrante. Nuo ankstyvos jaunystės ji pasižymėjo dideliu veiklumu. Galbūt tam įtakos turėjo verslūs tėvai, o vėliau – gyvenimo aplinkybės, privertusios ją pačią kovoti už save. Pastangos ir darbas nenuėjo veltui. Šiuo metu Skaistė dirba mėgstamą, nuo įgytos specialybės nenutolusį darbą tarptautinėje įmonėje Norvegijoje. Be to, džiaugiasi gražia šeima, galimybe pažinti įvairius pasaulio kraštus, ketina baigti studijas ir dabartinėje savo gyvenamoje šalyje. Bet ir šių pareigų, veiklos žaviai moteriai per mažai: prieš maždaug metus ji įkūrė Vestfoldo lietuvių bendruomenę ir kartu su kitais iniciatyviais lietuviais organizavo ne vieną smagų ir įdomų renginį, siekdama suburti tautiečius pabūti kartu, paminėti lietuviškas šventes, prisiminti tautiškas tradicijas. Nors Skaistė Norvegijoje jaučiasi puikiai, tačiau neabejoja, kad gerai gali būti visur, jei tik sugebama teigiamai nusiteikti.
Papasakokite šiek tiek apie save. Kokios gyvenimo aplinkybės Jus atvedė į Norvegiją?
Gimtojoje Klaipėdoje praleidau 16 savo gyvenimo metų. Šiam miestui jaučiu išties labai daug sentimentų. Tėvai vertėsi restoranų verslu. Visas vasaras leisdavau Nidoje, mat ten buvo vienas iš šeimos restoranų „Prūsų rūmai“. Tėčiui mirus gyvenimas pasikeitė, reikėjo pradėti kovoti už save. Išvykau studijuoti į Angliją. Bournemouth (Bornmuto) miestelyje praleidau beveik ketverius metus. Po kiek laiko grįžau į Lietuvą, tęsiau studijas. Susipažinau su savo būsimu vyru ir išvykau gyventi į Norvegiją, mat jis joje gyveno jau apie dešimt metų. Iš pradžių gyvenome Oslo senamiestyje. Tai be galo nuostabus miestas, tačiau, mano manymu, auginti vaikus jame kiek sudėtinga. Norisi ramybės ir būti arčiau gamtos. Tad persikėlėme į Vestfoldo regioną, miestelį pavadinimu Stokke. Vyras dirba Osle, iki kurio nuo namų – 90 km atstumas, tačiau jo negąsdina kasdienės kelionės į darbą ir atgal.
Ar lengvai ryžotės išvykti gyventi į svetimą šalį?
Aš nematau kliūčių gyventi kitoje šalyje. Šiais laikais žmonės keliauja be galo daug, atstumas, manau, nėra jokia kliūtis. Panorus galima bet kada grįžti į Lietuvą aplankyti draugų ir giminių. Be to, ten visada yra kur grįžti, nes likęs mūsų nekilnojamasis turtas. Tačiau mes grįžtame labai retai, su draugais ir giminėmis dažniau susitinkame Norvegijoje ar tiesiog šiltuosiuose kraštuose.
Apskritai gana dažnai keliaujame, kartais po kelis kartus per mėnesį.
Kokiais tikslais dažniausiai tenka keliauti? Ar vykstate drauge su šeima?
Dažniausiai keliaujame atostogauti, pailsėti, kartais – dėl darbo. Vykdami ilsėtis visada vežamės vaikus. Mažajai Celinei, man regis, buvo vos mėnuo, kai pirmąkart pasiėmėme ją į kelionę. Draugai stebisi, klausia, ar mums nesinori pabūti tik dviese palikus vaikus seneliams. Tačiau vaikai yra mūsų džiaugsmas, visad būname kartu. Šie juk nieko bloga nepadarė, kad negalėtų kartu su tėvais džiaugtis atostogomis, jūra ir saule.
Kokia šiuo metu pagrindinė Jūsų veikla ir ką teko dirbti prieš tai?
Teko, kaip minėjau, be galo daug dirbti restoranų ir viešbučių versle. Buvome išsiplėtę iki Anglijos. Vis dėlto šis verslas, nors ir gerai jį išmaniau, nebuvo man prie širdies, reikalavo daug energijos, laiko ir kėlė pernelyg didelę įtampą.
Šiuo metu dirbu vienoje tarptautinėje įmonėje. Bendrauju su klientais, dirbu buhalterine sistema, tvarkau įvairius dokumentus. Man šis darbas patinka, nes nėra atitolęs nuo mano specialybės. Planuoju per ateinančius kelerius metus baigti teisės studijas Norvegijoje (nors esu jas baigusi Lietuvoje). Dėl šios priežasties sustabdžiau savo veiklą Vestfoldo lietuvių bendruomenėje.
Ar Jums buvo sunku įsidarbinti? Kokių reikalavimų Norvegijos darbdaviai paprastai kelia?
Įsidarbinti nebuvo labai sunku. Reikalavimai priklauso nuo to, kokio pobūdžio darbo ieškoma. Jeigu ieškoma darbo parduotuvėje, valymo srityje, tada nėra jokių ypatingų reikalavimų – nei mokėti norvegų kalbą, nei turėti tam tikrą išsilavinimą. Tačiau jei ieškoma darbo pagal specialybę, tada nėra lengva. Mums, atvykėliams, konkuruoti su norvegais yra išties sudėtinga. Tai, kad turi reikiamą išsilavinimą, moki norvegų kalbą, taip pat ne visada padeda. Tad reikia apsikaustyti kantrybe ir bandyti, nenuleisti rankų nepasisekus.
Kuo Osle dirba Jūsų vyras?
Šiuo metu mano vyras dirba projektų vadovu. Jam patinka šis darbas, susijęs su brėžiniais, projektų koordinavimu. Tenka dirbti su įvairių tautybių žmonėmis, tačiau dėl to vyrui nekyla problemų, nes jis kalba šešiomis kalbomis.
Tiesa, mano vyras dar ir studijuoja (ar bent jau bando tai daryti) inžineriją. Sunku suderinti studijas, šeimą ir darbą.
Kokios aplinkybės jį paskatino išvykti?
Mano vyras Norvegijoje gyvena jau apie 14 metų. Jo išvykimo priežastis nebuvo menkas uždarbis ar pan. Tiesiog, būdamas ekonomikos studentu Klaipėdos universitete, išvyko į Norvegiją ir pasiliko joje gyventi. Matyt, taip jau buvo lemta.
Papasakokite apie savo vaikučius. Kiek jiems metų?
Sūnui Rojui yra šešeri metukai, o dukrelei Celinei – ketveri. Sūnus nuo 1,5 metukų lanko žirgyną – užsiima žirgų sportu. Dukrytė vis dar ieško patinkančios veiklos (šypsosi – red. past.). Abu kalba dviem kalbomis – tiek norvegų, tiek lietuvių. Vis dėlto lietuvių kalbą moka kiek silpniau nei norvegų.
Ar jie lanko lituanistinę mokyklėlę?
Taip, vaikai lanko lituanistinę mokyklėlę „Gandriukas“, nes, manau, svarbu, kad jie bendrautų kitais lietuviukais ir pažintų lietuvių tradicijas. Mokyklėlėje susirinkę vaikai piešia, šoka. Džiugu, kad joje dirba pedagogės iš Lietuvos, galima nesibaiminant atiduoti vaikus į jų rankas.
Galbūt Jūsų vaikai kartais klausinėja apie Lietuvą?
Abu mano vaikai gimė ir visą laiką augo Norvegijoje. Apie Lietuvą kalba mažai, nes mes į ją grįžtame, kaip minėjau, labai retai. Žino, jog Lietuvoje gyvena seneliai, pusbroliai, ir dažniausiai paklausia, kada šie atvažiuos pas mus. Artimieji mus labai dažnai lanko, todėl mes nejaučiame, kad esame emigravę.
Kokias lietuviškas tradicijas saugojate ir puoselėjate šeimoje?
Stengiamės puoselėti visas lietuviškas tradicijas, kurias perėmėme iš savo tėvų, senelių. Pavyzdžiui, ant mūsų Kūčių stalo būna vien tradiciniai lietuviški patiekalai. Manau, taip bus visada. Velykas stengiamės švęsti taip pat pagal tradicijas – dažyti ir ridenti kiaušinius. Tiesa, Motinos dieną per metus švenčiame dukart – ir lietuvišką, ir norvegišką. Užgavėnes stengiamės paminėti bent jau prie vakarienės stalo valgydami mielinius blynus.
Sekmadienis mums yra visiško poilsio diena. Savaitgaliai skirti šeimai, draugams, tad visada stengiamės ką nors per juos suplanuoti.
Kokius įpročius perėmėte iš norvegų?
Perėmėme norvegišką laiko, atostogų, darbų planavimo būdą. Sunku bendrauti su lietuviais, kurie dar nėra prie to pripratę. Būna, kad tiesiog nori pasižymėti kalendoriuje dieną, kada bus draugų vakaras namie ar tiesiog vakarienė, o sulauki atsakymo: „Aš taip toli neplanuoju, nežinau, kas bus rytoj. Pagyvensim, pamatysim“ (šypsosi – red. past.).
Esama labai prieštaringų nuomonių apie Norvegiją. Tai normalu, nes kiekvienas susiduria su skirtingais žmonėmis, skirtingai vertina tam tikras situacijas. Vis dėlto įdomu sužinoti, kokia Norvegija, jos žmonės atrodo Jums.
Mano akimis žvelgiant, Norvegija yra savotiška. Tačiau kiekviena šalis skiriasi, nevertėtų lyginti gyvenimo Norvegijoje su gyvenimu Lietuvoje ar vertinti šalies žmonių. Svarbu suprasti, kad esame atvykėliai, svečiai, turime laikytis šios šalies įstatymų, tradicijų, gerbti visuomenę, stengtis ją perprasti, sužinoti kuo daugiau kultūros niuansų, nes tai padeda greičiau integruotis ir jaustis visaverčiu tos visuomenės nariu. Manau, tada viskas bus gerai.
Daliai lietuvių, kurie atvykę čia tik užsidirbti, nėra svarbi norvegų kultūra, kalba, tradicijos, tačiau kita dalis atvykėlių čia puikiai jaučiasi ir nemato kliūčių savęs realizuoti svečioje šalyje.
Ar turite artimų draugų norvegų?
Taip. Dukrytės krikšto tėtis yra norvegas. Mano vyras linkęs bendrauti su norvegais. Tačiau turime ir artimų draugų lietuvių.
Papasakokite apie regioną, kuriame gyvenate.
Vestfoldas – puikus regionas, man tai yra ideali vieta gyventi su šeima. Čia daug gražių vietų, paplūdimių. Be to, ir miesto gyvenimas pakankamai aktyvus. Tad išlaikyta pusiausvyra.
Kaip Jums kilo mintis įkurti Vestfoldo lietuvių bendruomenę?
Mintis įkurti Vestfoldo lietuvių bendruomenę kilo dirbant Lietuvos garbės konsulate Tønsbergo mieste ir susipažinus su kolege Nomeda Nagurkaite. Sumanėme įkurti ir lietuvišką mokyklėlę. Pasitarusios su garbės konsulu ir priėmusios bendrą sprendimą, pradėjome darbus. Šiai veiklai skyrėme daug jėgų ir laisvo laiko. Vis dėlto tai malonus darbas, už kurį gaunamas atlygis – laimingi žmonių, ypač vaikų, veidai.
Kiek žinau, jau užleidote bendruomenės pirmininko pareigas kitam žmogui.
Po metų nuo bendruomenės įkūrimo aš ir kiti senosios valdybos nariai atsitraukėme ir užleidome savo vietas kitiems žmonėms. Mums reikia atodūsio, mes jo nusipelnėme (šypsosi – red. past.). Tačiau man visada rūpi, ar viskas gerai. Labai svarbu, kad valdybos žmonės būtų teisingi, sąžiningi, kad vykdytų gražią veiklą. Kas žino, galbūt kai baigsiu visus savo pradėtus darbus, grįšiu prie Vestfoldo lietuvių bendruomenės veiklos. Kol kas galiu padėti patardama, bet negaliu skirti tam tiek daug laiko, kaip anksčiau, nes reikia ir mokytis, ir dirbti, ir vaikučius auginti. O ir be to veiklos man netrūksta. Mano kolegė sako: „Na va, dabar jau atsipūsime, pailsėsime, sutelksime dėmesį į šeimas.“ O aš atsakau: „Nebus kada ilsėtis, jau turiu kitų idėjų“ (šypsosi – red. past.).
Kiek maždaug narių priklauso bendruomenei?
Negaliu pasakyti tikslaus narių skaičiaus, tačiau per šventes susirenka gana daug aktyvių narių, jų vaikučių. Šventėse paprastai dalyvauja apie 50–70, į kino seansus susirenka 300–500 žmonių. Taigi lankytojų aktyvumas priklauso nuo renginio, kiekvienas renkasi pagal tai, kas jam patinka.
Papasakokite, kaip bendruomenė puoselėja lietuvybę. Kokias šventes, renginius organizuoja (organizavo)?
Bendruomenė rengia labai įvairius renginius: lietuviško kino seansus, koncertus, įvairius mokyklėlės renginius. Pastarieji paprastai būna labai gražūs, susirenka daug vaikučių su tėveliais. Taip pat stengiamės paminėti tradicines lietuviškas šventes.
Buvo surengta puiki Tėvelių dienos šventė. Susirinkome gamtoje, prie jūros, žaidėme daugybę įdomių žaidimų. Motinos dienos šventė taip pat buvo be galo graži, klausėmės šia proga surengto koncerto.
Kas dirbo kartu su Jumis?
Mūsų bendruomenės valdybai priklausė puikus žmogus Aivaras Kreučeliūnas. Jis daug stengėsi organizuodamas koncertus. Būtent jis sukūrė „Gandriuko“ mokyklėlės himną. Gintarė Adomaitytė, Kristina Mizarienė, Judita Lekavičienė dirbo mokyklėlėje, visos turi atitinkamą išsilavinimą. Puikus kolektyvas, be galo nuoširdūs žmonės. Laura Mikoliūnienė, Nomeda Nagurkaitė ir aš priklausėme bendruomenės valdybai. Vis dėlto dauguma žmonių nepakelia šio papildomo darbo, kuris yra neatlygintinas, reikalauja išties daug energijos, laiko ir kartais susilaukia kitų kritikos. Tad žmonės „perdega“ ir keičiasi, pailsi ir vėl grįžta. Mano manymu, tai yra normalu.
2013 metais organizavote renginį „Miss Vestfold“. Galbūt jis taps tradiciniu?
Tai didelis renginys, prie kurio prireikė labai daug dirbti. Jam buvo atiduotas visas laisvas laikas ir ne viena bemiegė naktis. Negaliu atsakyti į klausimą, ar jis bus rengiamas kasmet. Nemanau, jog bus daug norinčiųjų imtis tokios didelės atsakomybės už jo organizavimą. Tačiau tikrai tikiu, kad jis įvys dar bent kartą.
Kiek žinau, „Gandriuko“ mokyklėlėje vyksta ne tik pamokėlės, bet ir įvairūs kitokie užsiėmimai vaikučiams. Turbūt suaugusiesiems užsiėmimų taip pat netrūksta?
Taip, vaikai čia gali piešti, šokti, mokytis lietuvių kalbos, tradicijų. Stengiamės, kad juos aplankytų vaikiškų knygelių rašytojai, įvairūs kiti svečiai iš Lietuvos.
Siekiame į savo bendruomenę įtraukti visus, norinčius užsiimti kokia nors veikla, ką nors mokančius, kad jų talentas galėtų skleistis. Yra įkurti sporto, žvejų, dailės, knygų klubai, kūrybinių rankdarbių dirbtuvės, šokių studija.
Galbūt pažįstate lietuvių, kurie Norvegijoje itin daug pasiekė?
Norvegijoje gyvena labai daug lietuvių, kurie išties yra nemažai pasiekę. Kas nori, tas gali padaryti puikią karjerą tiek Lietuvoje, tiek svetur – nėra nieko neįmanoma.
Grįžkime prie Lietuvos. Kokia šalis, Jūsų akimis, yra dabar? Ar kas nors keitėsi per tuos metus, kuriuos praleidote svetur?
Grįžusi pasikeitimų matau… Užsidarinėja kavinės, barai, parduotuvės. Daug niūrių veidų. Tačiau, žinoma, yra ir gerų dalykų. Manyčiau, Vilniaus miestas sparčiai juda pirmyn ir yra išties labai gražus. Gaila, kad to negaliu pasakyti apie savo gimtąjį miestą.
Kas turėtų pasikeisti, kad norėtumėte grįžti gyventi į Lietuvą?
Visada galiu grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau nesinori, nes jau esu nuo jos atpratusi. Ten gana daug niūrios nuotaikos. Bet jei prireiktų, žinoma, grįžčiau ir, manau, sugebėčiau susikurti šaunią aplinką (šypsosi – red. past.).
Norisi šypsotis ir gyventi be įtampos. Pagalvoju apie ateitį, vaikus – noriu, kad jie gautų gerą išsilavinimą, trokštu jiems šviesios ateities. Jie visada galės grįžti aplankyti savo senelių ir tėvų gimtinės, nes nekilnojamojo turto mes neparduosime.
Kalbėjote apie slogias nuotaikas Lietuvoje. Kokia žmonių nuotaika ten, kur Jūs gyvenate? Kaip manote, kas ją labiausiai lemia?
Mano nuomone, pirmiausia turėtume žiūrėti į aplinką, ekonominę padėtį. Manau, Lietuvoje slogios nuotaikos vyrauja tik dėl esamos ekonominės padėties. Vis dėlto šalyje yra ir daug besišypsančių, laimingų žmonių. Tačiau Norvegijoje kol kas neteko susidurti su nuolat besiskundžiančiais žmonėmis. Galbūt tai lemia ne tik ekonominės priežastys, bet ir žmonių būdas, įprotis visada šypsotis.
Ar manote, kad viskas norvegams jų šalyje patinka, juos tenkina?
Žinoma, norvegai, kaip ir visi kiti, ieško savo šalyje trūkumų, pvz., politikos, ekonomikos srityse. Tai normalu ir žmogiška.
Turbūt Norvegijoje jaučiatės tarsi savo vėžėse?
Čia jaučiuosi puikiai. Manau, visur yra gerai, jei sugebi nusiteikti teigiamai ir eiti tiksliai užsibrėžto tikslo link. Iš pradžių turbūt visiems būna nesklandumų (pavyzdžiui, kalbos barjeras, darbo paieškos sunkumai), tačiau reikia, kaip mėgstu sakyti, išlaukti savojo laiko. Viskas ateina palaipsniui.
Ką manote apie tai, kas jau kurį laiką aptarinėjama pasaulyje, – įvykius Ukrainoje? Ar Norvegijoje apie tai daug kalbama?
Tiesą sakant, kolegos dažnai manęs klausia, kaip jaučiuosi dėl esamos situacijos, ir man sunku diskutuoti šia tema, nes nesu toje aplinkoje, negaunu daug informacijos iš žiniasklaidos. Žinoma, yra neramu pagalvojus apie esamą padėtį, skauda širdį dėl to, kas vyksta.
Kadangi studijavote Lietuvoje, Anglijoje ir Norvegijoje, galbūt galėtumėte palyginti studijas šiose šalyse?
Lyginti sunku. Visų trijų šalių kultūra labai skiriasi. Anglijoje bendravimas tarp dėstytojų ir studentų buvo labai šiltas, laisvesnis nei kitur. Norvegijoje ir Lietuvoje šie santykiai labai panašūs – tarp dėstytojo ir studento yra riba, kurios peržengti nevalia.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Skaistės Vitkės asmeninio archyvo nuotraukos