„Lietuva ir Norvegija – tai dvi vietos, kuriose jaučiuosi sava ir su kuriomis sieju savo praeitį ir ateitį, kitaip tariant, visą savo gyvenimą. Nesu iš tų, kurie svarsto, kur dar norėtų pagyventi, aš jaučiuosi labai turtinga turėdama šias dvi šalis. Tai mano namai. Galbūt Lietuvoje niekada nebegyvensiu, bet grįžtu į ją, kaip į savą kraštą“, – kalba Osle du dešimtmečius gyvenanti vertėja, architektė Rūta Mataitytė, prieš keletą metų debiutavusi ir kaip rašytoja. Savo ketvirtąjį romaną „Jos vardas Magija“ Lietuvos ambasadoje Osle rugsėjo 24 dieną pristatysianti veikli moteris mūsų skaitytojams pasakoja apie savo patirtį abiejose šalyse, skirtingas veiklas, pasaulį, kuriame gyvena rašydama, naujausios savo knygos išskirtinumą ir indėlį į Lietuvos vardo garsinimą.
Į Norvegiją išvykote prieš 20 metų neplanuodama pasilikti ilgai. Kas pakeitė Jūsų planus?
Taip, atvykau čia tik metams. Mintis, kad norėčiau pabūti ilgiau, kilo prabėgus gal pusmečiui. Visų pirma paveikė jausmas, kad man čia gera ir kad noriu pasilikti. Kadangi ši mintis puikiai derėjo su tolesniais mano studijų planais, taip ir padariau. Vėliau prasidėjo antras etapas – pakeičiau studijų kryptį ir rimtai įklimpau architektūros moksluose. Pradėdama naujas studijas supratau, kad likti teks ilgam. Tai buvo žingsnis, kuris pareikalavo tvirto apsisprendimo, tačiau su vyru nutarėme mėginti. Bet ir tai dar nebuvo galutinis sprendimas likti. Galutinai mus prie Norvegijos pririšo vaikai – jie čia gimė, pradėjo lankyti darželius, užmezgė daug draugysčių – visa tai stebėdama iš šalies supratau, kad jų vieta yra čia ir aš privalau tai gerbti. Be to, man buvo labai priimtinas čionykštis požiūris į vaikus, į jų auklėjimą, kuris tuomet dar labai skyrėsi nuo lietuviško supratimo. Tada ir pradėjau įsisąmoninti, kad tikriausiai liksime.
Ar adaptacijos šioje šalyje etapas buvo sunkus ir ilgas?
Gal pasakojimą reikėtų pradėti nuo to, kaip mums ėjosi prieš išvykstant iš Lietuvos. Paskutiniai metai Vilniuje buvo gana sunkūs, buvome neseniai pradėję gyventi dviese, daug mokėmės ir nemažai dirbome, nes reikėjo patiems išsilaikyti. Dienomis sėdėdavau paskaitose, vakarais rašiau bakalauro darbą, naktimis plušau prie knygos ir straipsnių vertimo. Matyt, krūvis buvo per didelis, nes pavasarį rimtai sušlubavo sveikata, prireikė medikų pagalbos, o pinigų neturėjome, buvo tikrai nelengva. Iš gydytojų ne kartą pajutau atsainumą, nepagarbą. Supratau, kad turbūt reikėtų kyšiais ar kitaip ieškotis aplinkinių kelių, bet to nemokėjau ir net nenorėjau. Pamenu, kartą nuėjau pas gydytoją su saldainių dėžute, bet taip ir neišdrįsau jos paduoti. Tokia padėtis be galo slėgė, buvo akimirkų, kai užklupdavo mintis, kad jau galas.
Atvykusi į Oslą maniau, kad kaip studentė čia neturiu teisės į valstybės finansuojamą gydymą, todėl nieko nedariau, į nieką nesikreipiau, gyvenau vildamasi, kad viskas kažkaip išsispręs. Tik kiek vėliau sužinojau, jog man, turinčiai leidimą gyventi šalyje, priklauso tos pačios garantijos, kaip ir vietiniams. Gydytojai mane priėmė visai kitaip nei Lietuvoje – labai šiltai, rūpestingai ir profesionaliai. Apie kyšius ar dovanas čia net kalbos nėra, gydytojai tiesiog atlieka savo darbą ir visais vienodai rūpinasi. Tai buvo lyg prašviesėjimas mano gyvenime – atsigavau ir nurimau. Nors negaliu sakyti, kad kuriuo nors metu buvau kritusi į duobę ar visiškai pasidavusi, vis dėlto šis pasikeitimas buvo stiprus postūmis pirmyn. Tapau atviresnė įvairioms galimybėms, net sugalvojau pakeisti profesiją, pradėjau svajoti apie vaikus. Būtent todėl kartais labai šviesiai atsiliepiu apie Norvegijos sistemą. Galbūt toks įspūdis susiformavo dėl labai konkrečių asmeninių aplinkybių, gal kitu atveju būtų atrodę kitaip. Bet man taip nutiko, tai mano istorija, ją ir pasakoju.
Jokiu būdu nesakau, jog Norvegijoje viskas rožėmis klota, – būdavo, kad jausdavomės ir svetimi, ir vieniši, ir ilgesys kankino, tačiau kiekvienam iš mūsų yra skirta tam tikra dozė gėrio ir blogio, gyvenime taip nebūna, kad viskas tik gerai.
Ar Lietuva įdomi Jūsų vaikams?
Turiu keturis vaikus ir nemėgstu apie juos kalbėti kaip apie bendrą vienetą, nes jie yra be galo skirtingos asmenybės. Vieniems Lietuva rūpi daugiau, kitiems mažiau. Vienuolikmetė duktė Gundė yra ta, kuri mamos bei tėčio gimtine domisi labiausiai. Ji rimtai mokosi lietuvių kalbos ir domisi viskuo, kas lietuviška. Gundė žino, kad man patinka „Foje“ dainos, kartais suranda jas, garsiai paleidžia ir prašo, kad visi klausytųsi. Pernai klasėje jai reikėjo trumpai pristatyti Lietuvą. Būtų užtekę atsiversti enciklopediją ir nurašyti kelias eilutes. Bet ne, ji ruošėsi visą savaitę – klausinėjo manęs, skaitė, naršė po internetą, klausėsi dainų. Į pristatymą įtraukė ir lietuvišką muziką, ir įrašus iš krepšinio varžybų, ir „Tris milijonus“, ir pasakojimus apie mūsų kalėdines tradicijas. Grįžo švytinti iš pasididžiavimo, buvo gera ją tokią matyti. Praėjusią vasarą ji dalyvavo V. V. Landsbergio organizuojamoje vasaros stovykloje prie Trakų, kur vaikai rašė pasakas. Parsivežė daug patirties ir sako norėsianti ten vykti dar kartą.
Nuo 2013 m. kone kasmet Lietuvoje pasirodo po naują Jūsų knygą. Galbūt tokiu rašymo tempu stebinate ir save pačią?
Ne, nestebinu ir neketinu stebinti. Labai gerai suvokiu, kad geram romanui gimti reikia ir tinkamų sąlygų, ir laiko. Tai ne raketos iššovimo ceremonija. Dauguma skaitytojų turbūt nežino svarbaus fakto – pirmąjį savo romaną pradėjau rašyti 2009-aisiais, o iki jo išleidimo buvau sukūrusi ir dar kelis kūrinius. Taigi galiu paneigti įsitikinimą, kad kasmet iškepu po romaną. Tiesą sakant, net nežinau, ar rašymo tempas yra vienas iš svarbiausių faktorių kūryboje. Kartais intensyvumas tik patvirtina autoriaus kūrybinę energiją, o kartais tai gali liudyti bandymą kepti serijinius blynus. Manau, svarbu jausti, būti nuoširdžiam ir klausyti savo vidinio balso.
Naujausioje savo knygoje „Jos vardas Magija“, kitaip nei ankstesnėse, gilinatės į dukters ir tėvo santykius, vyro psichologiją. Kas įkvėpė sukurti tokią istoriją?
Savo knygose dažniausiai nagrinėju moters pasaulį, manau, tai natūralu, nes pati esu moteris. O šįkart pasirinkau sekti vyro keliu, mat labai rūpėjo, kaip toliau einasi vyrui, su kuriuo gyveno mano pirmojo romano moteris. Turiu pripažinti, kad mintis manęs neapleido, jutau, jog likau tos istorijos suvaržyta, be galo rūpėjo išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl, kada, kaip… Būtent todėl ėmiausi šios kelionės kartu su savo veikėju. O šalia vyro buvo ir duktė – mergaitė, kuri buvo kitokia nei bendraamžiai, kuri galėjo labai daug pasakyti pasauliui. Štai taip ir atsirado šis romanas. Iš dalies tai buvo intuityvus procesas, nors dauguma minčių apie tarpusavio santykius, bendravimą jau buvo susigulėjusios manyje kaip tvirtas pagrindas.
Ar šią knygą labiau skyrėte vyrų auditorijai? Kokios skaitytojų reakcijos sulaukėte?
Tiesą sakant, niekada negalvoju, kokiai auditorijai rašau. Rašau tai, kas man svarbu. Tik vėliau paaiškėja, kas ta auditorija. Jei pasirodytų, kad auditorijos visai nėra, ką gi, tektų tai nuryti ir galbūt neberašyti. Jei kalbėsime apie naujausią knygą, vėlgi nerašiau jos vienokiam ar kitokiam skaitytojui, bet kai knyga buvo išleista, dingtelėjo mintis, kad ji vyrams turėtų būti aktualesnė nei ankstesnės, nes čia centre juk yra vyras. Be to, joje piešiu tėvo ir dukters santykius. Šiuo metu galima rasti daug pedagoginės literatūros apie šeimos narių santykius, bet aš manau, kad ne visas tiesas galima pateikti kaip mokslines teorijas, tikiu, jog klystančio veikėjo portretas gali būti kur kas paveikesnis.
Kas Jums yra sunkiausia rašant knygą?
Oi, tai labai sudėtingas klausimas. Sunkumų gali būti daug ir įvairių. Dažnai slegia tai, kad rašydama pradedu intensyvų vidinį gyvenimą su savo veikėjais, o aplinkiniai to nemato ir nejaučia. Pykstu, kad žmonės bendrauja su manimi taip, tarsi viso to mano naujo pasaulio nebūtų. Iš tiesų juk jo ir nėra, tik aš viena apie tai žinau. Tuo metu būtent tai ir kankina.
Ne vieną skaitytoją Jūsų knygos sujaudino iki ašarų. Kokios emocijos valdo Jus pačią kuriant?
O taip, rašydama pati kartais verkiu. Manau, sunku tikėtis, kad skaitytojus sujaudins toks tekstas, kuris nesujaudino paties autoriaus. Ypač stipriai reagavau rašydama pirmąjį savo romaną – jis skaudžiausias, sentimentaliausias ir nuoširdžiausias. Jį rašiau verkdama. Ne, negaliu sakyti, kad verkdavau, tai būtų per švelnu, – tiesiog balsu bliaudavau. Todėl, sužinojusi, kad skaitytojas irgi apsiverkė, pamaniau, jog man tikriausiai pavyko perteikti tai, ką jaučiau. Na tai nereiškia, kad stengiausi pravirkdyti kuo daugiau žmonių, bet jei jau kalbu apie slegiančius dalykus, skaitytojo ašaros patvirtina, kad pavyko tai tinkamai išsakyti.
Galbūt kartais pamąstote: jeigu neturėtumėte gyvenimo svetur patirties, ar dienos šviesą būtų išvydusi bent viena Jūsų knyga?
Ne, aš taip negalvoju. Manau, tai, kas atėjo, turėjo ateiti. Žinoma, emigracija manyje sužadino daug abejonių, ieškojimo, ilgesio, net skausmo, bet tikiu, kad vietoj to būtų buvę kažkas kita, gal net dar grynesni, gilesni potyriai. Manau, mūsų kelyje yra maždaug po lygiai lemties ir atsitiktinumų, o kaip viskas susiklostys, nenuspėsi.
Kokia literatūra žavi Jus pačią? Ar domitės kitų šiuolaikinių lietuvių rašytojų darbais, turite savo mėgstamų autorių?
Gyvenime esu skaičiusi įvairios literatūros: ir klasikos, ir šiuolaikinės literatūros, ir pripažintų kūrinių, ir visiškai beverčių, bet bandau likti atvira naujiems atradimams, neužsidaryti „patinka-nepatinka“ terpėje, todėl skaitau skirtingus kūrinius ir autorius. Taip, domiuosi ir šiuolaikiniais lietuvių autoriais, bet negalėčiau ir nenorėčiau pavardėmis įvardyti labiausiai patikusių. Pasakysiu tik tiek, kad esu radusi labai įdomių, gerų kūrinių, bet yra ir daug netikusios literatūros. Kartais taip susiklosto, kad viena po kitos man į rankas patenka silpnos knygos, tada apima nemielas jausmas, net pačiai nebesinori rašyti, bet atrandu gerą kūrinį, ir mintys praskaidrėja, vėl gimsta naujų idėjų.
Esate keturių vaikų mama, pagal profesiją – architektė, rašytoja ir vertėja. O kas esate laisvu metu?
Laisvu metu? Man atrodo, kad aš tokio neturiu. Jau ir taip kartais dirbu bei rašau užuot ilsėjusis ir miegojusi. Retkarčiais pamąstau, kad gal laikas mokytis nieko neveikti, nes aš sau to vis dar neleidžiu. Iš tiesų kūryba ir knygos yra mano laisvalaikio užsiėmimas, bet vis dažniau tai yra pristatoma kaip mano pagrindinė veikla, todėl man tenka „susigalvoti“ naujų hobių.
Mėgstu bėgti ilgas distancijas, vaikščioti po kalnus, organizuoti šeimos žygius į gamtą. Dar viena silpnybė – susirašinėti su kitais. Vaikystėje rašydavau laiškus, paskui viskas persikėlė į elektroninį paštą, dabar kartais lieka tik neilgos žinutės, bet vis tiek tai yra pasidalijimas mintimis, jausmais ir man tai yra svarbu.
Kažkodėl atrodo, kad minėtos trys profesijos Jūsų gyvenimo aprašyme nebus vienintelės…
O aš tikiuosi, kad naujų specialybių mano biografijoje nebebus. Labai daug laiko praleidau mokydamasi ir studijuodama, nenoriu tapti diplomų ir titulų kolekcionuotoja. Dabar yra madinga sakyti, kad mokytis niekada nėra vėlu, mokslai tapo visiems prieinami, bet svarbu vadovautis ir protu, kartais reikia padėti tašką. Viena mano kolegė, su kuria lankome vertėjų kvalifikacijos kėlimo kursus, pajuokauja: „Na iki mirties gal dar vieną diplomą užsitarnausime.“
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima maratonas ir kelionės?
Maratonas ir kalnai man labai svarbūs. Maratoną dažnai palyginu su romano rašymu. Iš dalies gal tai ir ne visai teisinga, nes bėgimas vis dėlto yra fiziškai skausmingesnis, bet ištvermės ir atkaklumo reikalauja maždaug tiek pat. Kalbant apie maratoną, svarbiausi etapai man yra prieš bėgimą ir po jo – tada pajuntu pasiruošimo atsakomybę, nesiliaujantį jaudulį ir ekstazę. Manau, turbūt būtent dėl to ir bėgu. Kalnuose man irgi svarbiausia yra pati kelionė tikslo link – kuo ji sunkesnė, tuo saldžiau, kai ją įveikiu. Būtent dėl to, o ne dėl gražių vaizdų leidžiuosi į keliones. Jei kas pasiūlytų sraigtasparniu užkelti mane ant gražiausios viršūnės, tikrai nesutikčiau. Viršūnę reikia pasiekti savo jėgomis, prakaitu ir darbu… Kopdama į kalnus geriausiai pailsiu ir paskui dar ilgai jų ilgiuosi. Būtent todėl neseniai pradėjau rašyti savo kelionių dienoraštį, kuriuo dalijuosi su draugais. Viliuosi, kad jis įkvėps kitus leistis į panašias keliones.
Ar prisidedate prie Oslo lietuvių bendruomenės veiklos?
Nesu iš aktyviausių bendruomenės narių, tam tiesiog nebepakanka laiko. Esu labai entuziastinga, pradėjusi kokią nors veiklą ar darbą viską darau labai nuoširdžiai, negailėdama laiko ir jėgų, todėl imuosi tik to, kas mane tikrai uždega. Daugiausia tenka prisidėti prie aktyvios veiklos, sporto susibūrimų ir renginių vaikams.
Prieš 6–7 metus gimė svajonė suburti lietuvių komandą bėgti viename iš populiariausių sporto renginių – kiekvieną pavasarį Osle vykstančioje Holmenkolleno bėgimo estafetėje. Pirmieji metai nebuvo lengvi, tačiau užsibrėžtą tikslą pasiekiau – 2012-aisiais estafetėje pirmą kartą bėgo lietuviška penkiolikos narių komanda. Nuo tada tai darome kasmet, tik dabar jau turime net dvi komandas ir netgi galime pasidžiaugti labai neblogais rezultatais. Jau turime ir rėmėjų, pasigaminome gražią aprangą su lietuviška atributika, taigi sportuodami garsiname Lietuvos vardą. Be galo džiaugiuosi, kad per penkerius metus pavyko tiek pasiekti. Kasmet šis renginys man suteikia gerų emocijų ilgam laikui, ir vos jam pasibaigus imu laukti kitų metų.
Dabar pradėjome žaisti su mintimi, kad reikėtų pritraukti kuo daugiau Norvegijoje gyvenančių lietuvių šeimų į aktyvų poilsį gamtoje. Ketiname rengti bendrus žygius, gal net stovyklas. Aš visų pirma galvoju apie šeimas, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių to nedaro. Gal jos neturi laiko susiplanuoti, gal neturi patirties, neranda informacijos, nemoka kalbos, ir todėl šioms šeimoms daug kas neprieinama, gal yra tokių, kurios neturi pakankamai išteklių ir viso reikiamo inventoriaus, o gal neranda bendraminčių. Tikiu, kad kartu galima daug pasiekti. Manau, visų mūsų laukia daug įdomių atradimų.
Kaip, Jūsų nuomone, keičiasi žmogaus identitetas, pasaulėžiūra gyvenant emigracijoje?
Manau, tai labai individualu. Vieni gaudo tik teigiamus impulsus, kiti, deja, į daug ką reaguoja neigiamai. Be abejo, pažintis su platesnėmis galimybėmis priverčia mus atsiverti, moko tolerancijos, tik norėčiau, kad tokie pasikeitimai vyktų sparčiau.
Kas Jums atrodo vertingiausia iš to, ką gavote savo gimtojoje šalyje?
Lietuvoje aš gimiau, užaugau ir tapau žmogumi. Kas dar gali būti svarbiau?
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Rūtos Mataitytės albumo