Liepos 26-oji – tai naujojo derliaus ir Onų vardadienio šventė. Šiais metais Lietuvos liaudies buities muziejus Onines ir rugiapjūtę kviečia švęsti šiek tiek anksčiau – liepos 25 dieną 12 val. Mičiūnų sodyboje, Aukštaitijos kaimo „užusienyje“. Aukštaitijos kaime augančių rugių laukas visus pakvies padirbėti. Ansamblių ,,Praviena“ ir „Liktužė“ nariai parodys, kaip buvo kertami ir rišami rugiai. Bus kepama duona, lankytojai susipažins su rugiapjūtės darbo įrankiais, pabandys patys surišti rugių pėdą. Po darbų svečių lauks dainos, šokiai, žaidimai, Oninių viktorina, šviežia duona ir kitos naujojo derliaus vaišės!
Vasara tarpukario Lietuvos kaime: visi prisivalgę vyšnių, trešnių, serbentų, mėlynių, aviečių. Šeimininkės prispaudusios sūrių, primušusios sviesto, nes karvės, priėdusios atolo, daug pieno duoda. Daržai nuravėti, o juose priaugę salotų, svogūnų, jau ir agurkų galima nusiskinti. Apie šventą Oną moterys pradėdavo pasignaibyti, nors dar nekasdamos, šviežių bulvių. Kero neišraudavo, iš po jo iškasdavo tik didesnių bulvių. Leipalingio apylinkėse sakydavo: „Žiūrėk, jau jie apie šventą Oną bulvių vezdi.“ O Rumšiškėse pasigirdavo: „Daug privezdėjau bulvių.“ Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki Oninių stengdavosi nupjauti rugius. Nijolė Marcinkevičienė knygoje „Pavarėnis“ aprašo Dzūkijos rugiapjūtę: „Kap jau pažūro, kad rūgio grūdas iš varpos graitai išlakia, o patrynus rankom – kietas, sako, laikas rugius pjauc. Pjaudavom rankom (pjautuvais), dalgės buvo ne mada. Apie šventų Onų jau būna nupjauta visi rugiai. Daugiausia pradeda pjauc nuo liepos 10 dzienos ir ne vėliau kaip liepos 16. Jei vasara sausa, tai Onai rugių an lauko neliekci. Pastaikė kelios liecingos vasaros, tai ir po šventai Onai dar kap kas pjovė. Pjauna cik šokiom dzienom. Sekmadienį niekas nei pjovė, nei vežė, sausi, lis sulis, bet jau sekmadienis yr šventa. Piršto nepajudino.“
Po Oninių, grįžę iš laukų, pavargę nuo darbų, vakarienę valgydavo užsidegę žiburį. Visoje Lietuvoje buvo žinomas toks valgymo paprotys: prieš valgant tais metais kokį nors naują valgį, vyresnysis surėždavo jaunesniam šaukštu į kaktą sakydamas: „Naujiena.“ Jaunesnis, norėdamas vyresniam surėžti, turėdavo išgauti jo leidimą netiesioginiu klausimu. Pavyzdžiui, jis sakydavo, kad arkliai tempė vieškeliu vežimą ir pamatė ant kelio gulintį akmenį. Ar galima jį aplenkti? Jei paklaustasis nesuprasdavo, kas slypi šiame klausime, ir atsakydavo teigiamai, tai gaudavo šaukštu į kaktą. Kruonio apylinkėse pasakojo: „Jei pirmąkart tais metais valgai bulves, batvinius, kopūstus, kugelį, blynus, tada tėvelis šaukštu į kaktą ir sako: „Navyna.“ Vaikai tėvui šaukštu į kaktą netrenkdavo. Pirmiau tėvai buvo labai pagerbti.“ Kėdainiuose, trenkdami šaukštu į kaktą, sakydavo: „Švieži navyna.“
Janina Samulionytė
Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.