Naujausiame Mykolo Romerio universiteto (MRU) tinklalaidės „Tėvų kanalas“ epizode su patirtinio ugdymo mokymų vadovu, psichologijos doktorantu Gintautu Katuliu diskutuojama apie paauglių nesimokymą, motyvacijos trūkumą, pamokų praleidinėjimą ir simuliavimą.
Staiga prasidėjus paauglystės laikotarpiui vaikas atsisako mokytis, simuliuoja (skauda galvą, kyla temperatūra, pykina), neina į mokyklą, nedaro namų darbų ir nesigilina į pamokų turinį. Vis dėlto, kai kalbame apie hobius ir apie tai, kas vaikui patinka, jis neserga ir aktyviai užsiima patinkančia veikla.
G. Katulis pažymi, kad visi norėtume žinoti vieną „receptą“, kurį išrašius vaikas pradėtų mokytis, ir kad viskas gerai veiktų. Tai yra be galo unikalios situacijos. Pašnekovas pasakoja, kad dirbdamas su klientais dažnai iš tėvų išgirsta žodį „simuliuoja“. Jis pripažįsta, kad kartais iš tiesų vaikas taip daro, bet kartkartėmis pasireiškia psichosomatika. Galvos skausmas nebūtinai išgalvotas, jis gali būti labai realus, jaučiamas, o tuo metu paaugliui atrodo, kad jis turi priežastį neiti į mokyklą. G. Katulis teigia: „Mūsų kūnai yra išmokę vengti dalykų, kurių galbūt bijome arba kurie kelia didelę įtampą. Jeigu netikėtai prasidėjo staigus mokyklos vengimas, man kyla pirmas klausimas: o tai kas ten vyksta?“
Kaip tėvams atpažinti, kad tai yra psichosomatika, o ne simuliacija ir vaikui reikalinga pagalba?
„Bent jau psichologams rekomenduojama tikėti bet kuriuo atveju. Jeigu sako, jog skauda – tikėk, kad skauda. Jeigu viskas būtų gerai – žmogus nemeluotų, – pasakoja MRU lektorius. – Jeigu vaikas pasirinko neiti į mokyklą ir ieškoti būdų to išvengti, vadinasi, tikrai nėra gerai.“
Pašnekovas pabrėžia, kad vaikas gali nenorėti eiti į mokyklą dėl gausybės priežasčių: socialiniai dalykai klasėje, įtampa, gal susipyko su kažkuo, prasti santykiai su mokytojais. Kartais priežastys tėvams atrodo labai tolimos, nesuprantamos, dažnai net išsprendžiamos. Vis dėlto reikia prisiminti, kad įtampa susikaupia ir atsiranda neįveikiamo priešininko jausmas – kad tai yra kažkas be galo baisaus, sunkaus ir kažkas, ko norima visais būdais išvengti.
G. Katulis pasakoja, kad paauglystės metu keičiasi prioritetai, smegenys, kūnas, o tai dažnai lemia motyvacijos smukimą, bet tai yra suprantama ir natūralu. Tačiau jeigu kategoriškai vengiama ir pasireiškia psichosomatiniai reiškiniai (skauda galvą, pilvą), reikia klausti savęs: „Kas tada ten vyksta ir kas taip baisu?“ Reikia domėtis, kas vyksta, ką paauglys jaučia ir kodėl nenori eiti į mokyklą.
„Mokykla – tai nesąmonė ir visiškas laiko švaistymas!“ Tikriausiai ne vienas paauglys taip galvoja, tiesa?
„Taip, tai yra pasipriešinimas, gynyba, o su ja tikrai nėra lengva, nes dažnai svyra rankos: „Tai ką čia dabar daryt?“ Arba kita, priešingoji, geležinė ranka: „Eisi, ir viskas.“ Tikrai nėra lengva ir paauglys, jeigu galės, ieškos būdų, kaip apsunkinti tėvų gyvenimą. Iš tiesų labai sudėtinga prieiti prie tos temos dėl to, kad paauglys dažniausiai neatpažįsta ir pats negali įvardyti, kas vyksta“, – į klausimą atsako G. Katulis.
Suaugusieji gali suprasti, kad po ta „nesąmone“ turbūt slypi baimės, nevisavertiškumo jausmai. Galbūt verta pasikalbėti su psichologu tėvams, o ne paaugliui, ir pasikonsultuoti, išbandyti kokius nors metodus.
Kartais pažymiai svarbiau tėvams negu vaikui.
G. Katulis pasakoja, kad pasitaiko toks psichologinis efektas, kai tarsi pažymiai rodo ne vaiko akademinę sėkmę, o tėvystės sėkmę. Galvojama: „Jeigu mano vaikas gauna blogą pažymį, aš kažką ne taip padariau.“ Kai kurie tėvai sako, kad jiems sekėsi gerai, o štai jų vaikams gerokai sunkiau. Tai – gana nelengvas jausmas, bet reikia suprasti, kad taip gali būti, o vaikas galbūt paprasčiausiai turi kitus prioritetus, kitokį mąstymą, galbūt netgi žemesnį intelektą arba aukštą intelektą, bet nori kitaip jį naudoti. Paauglystėje pasireiškia vaikų unikalumas, paauglys – nebe tėvų derinys, o unikalus kūrinys, kuriam daro įtaką ne tik tėvai, bet ir aplinka, draugai, kultūra, socialinė medija, ir jis nori atrasti savo vietą pasaulyje. Ta vieta gali būti ne tokia pati kaip tėvų. Tai priimti sunku, nes yra ir tėvų įdarbio, norų, pastangų, meilės, o staiga reikia paleisti savo viziją, leisti plėtotis kitokiai, kuri galbūt prieštarauja jų vertybėms. Tai – nepaprastai sunkus darbas, tačiau ir dalis tikrosios tėvystės. Tai yra paauglio gyvenimas, jis pradeda kurti unikalų gyvenimą ir daryti savo klaidas.
G. Katulis pateikia efektyvaus tėvų elgesio pavyzdžių:
Turėti „sveikai“ aukštus lūkesčius. Įvertinti, kokia realybė, kokios galimybės ir kad vaikas tikrai gali nepervargdamas bei nekentėdamas mokytis.
Domėtis mokyklos gyvenimu, akademiniu gyvenimu, bet jo nekontroliuoti. Perdėtas kontroliavimas smukdo rezultatus.