Ji – ryški, trokštanti laisvės ir nepaliaujamai ieškanti savojo gyvenimo žiedo. Kaip tas drugelis, kuris prieš trejus metus apsigyveno jos mintyse ir kūrybinėse fantazijose. Prekių ženklo „Bella Accessories“ įkūrėja Laura Marcinkevičiūtė-Urbienė sako, kad kūryba jai leido suprasti, kuriuo keliu nori eiti, suteikė pasitikėjimo savimi ir pasiryžimo siekti savo svajonės.
Laura, kokiomis aplinkybėmis išvykai gyventi į Londoną?
Į Londoną pirmiausia išvyko mano vyras. Ilgai svarsčiau ir po metų prisijungėme mes su vaikais. Tai buvo prieš dvylika metų. Pasisvečiuoti Anglijoje man patikdavo, bet apsigyvenusi čia supratau, kad šioje šalyje nesijausiu sava.
Pradžia, kaip ir daugeliui, nebuvo lengva. Nors laikui bėgant susiradau mėgstamą darbą, tačiau neatradau savęs. Tris kartus bandžiau „pabėgti“ sakydama: „Ne, nebegrįšiu, tai ne mano šalis.“ Vis dėlto turėdamas šeimą turi viską daug kartų apsvarstyti. Negali galvoti tik apie save.
Gimus trečiajam sūnui, atrodo, kažkas pasikeitė. Apsipratau, įsiliejau į šios šalies kultūrą, po vaiko priežiūros atostogų sugrįžau į mėgstamą darbą, bet… Širdis ten, kur namai. O mano namai yra ten, kur gimiau, kur prabėgo vaikystė, liko draugai. Turbūt esu patriotė, nes beprotiškai ilgiuosi tėvynės. Nesvarbu, kurioje šalyje gyvenu, – aš esu ir būsiu LIETUVĖ.
Dabar save realizuoji per kūrybą. Galbūt dar vaikystėje atsiskleidė, kad esi meno žmogus?
Nuo pat mažų dienų man patiko grožis, gėlės, mada. Rinkdavausi ne knygas, o mamos pirktus mados, siuvinių žurnalus. Nuo mažumės mėgau puoštis, mokyklos laikais išsiskyriau savo stiliumi.
Pievoje prisiskynusi gėlių komponuodavau puokštes, man tai teikė laimę. Vėliau kurdavau puokštes saviems. Gėlės man – kažkas stebuklingo. Tos spalvos, struktūros, formos… Nežemiškai gražu.
Vėliau mamai ir draugėms derindavau drabužius. Sakydavo: „Iš ko tu tai paveldėjai?“ Tikiu, kad kiekvienas į gyvenimą atsinešame kažką, kas skirta iš viršaus.
Kaip kilo mintis pradėti kurti papuošalus? Kodėl būtent drugelis? Ką jie Tau reiškia?
Anksčiau pirkdavau Lietuvos kūrėjų papuošalus, žavėdavausi jais. Ir niekada nepagalvojau, kad pati galiu kurti – siuvinėti seges. Man tai atrodė neįmanoma, ne mano sugebėjimams!
Gimus trečiajam sūnui, turėjau palikti darbą ir visą laiką skirti mažylio priežiūrai. Buvau pripratusi prie aktyvaus gyvenimo būdo, todėl sėdėjimas namie, savirealizacijos stygius mane žlugdė.
Mano segių-drugelių istorija prasidėjo netikėtai, tarsi gavus ženklą. Prieš trejus metus vasario pradžioje ant namų užuolaidos nutūpė margaspalvis drugelis. Nustebau – iš kur žiemą drugiai? Tada ir gimė mintis pradėti kurti drugelius. Prisipirkau reikiamų priemonių ir pasiryžau išmokti siūti (tai nebuvo mano stiprybė).
Pirmieji kūriniai nebuvo tobuli, reikėjo daug išmokti norint be mokytojų pagalbos, tiesiog klausant savo širdies sukurti tobulą drugelį. Per trejus metus man tai pavyko. Žinoma, buvo nuopuolių, buvo minčių, kad tai ne man, vis dėlto nepraradau tikėjimo, kad galiu. Įrodžiau sau, jog turiu kantrybės, kruopštumo. Kartais paėmusi drugelį pati negaliu patikėti, kad tai aš sukūriau šį grožį. Kiekvienas drugys vis kitoks – su sava istorija, spalvų gama.
Ar Londono moterų aprangos stilius labai skiriasi nuo Lietuvos? Ar tiesa, kad kitatautės ryškesnės, kad mūsų šalyje trūksta spalvų?
Londonas – kosmopolitiškas miestas, kuriame sutiksi daugybės tautybių žmonių. Manau, kiekviename mieste ar šalyje yra tokių, kurie mėgsta puoštis, turi savo stilių, nebijo būti pastebėti, ir yra tokių, kurie savo aprangai neteikia didelės reikšmės. Todėl negaliu teigti, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenančios moterys yra ryškesnės.
Ar vietinės vertina rankų darbą? Sulauki pagyrų?
Turbūt, kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Jungtinėje Karalystėje yra moterų, kurios žavisi, puošiasi rankų darbo papuošalais, ir yra tokių, kurioms nėra skirtumo, ar tai rankų darbo kūrinys, ar tiesiog pigus gaminys. Pastarųjų tikrai nekritikuoju, suprantu, jog kartais, kad ir kaip norėtume, ne visos galime sau leisti įsigyti rankų darbo papuošalą, nes jis turi savo vertę. Vis dėlto, jei žmogus turi stiliaus pojūtį, fantazijos, gali atrodyti stilingai ir turėdamas minimalų biudžetą. Būna ir atvirkščiai: neturint stiliaus supratimo galima išleisti daug, tačiau sukurti priešingą įspūdį, atrodyti neskoningai, nestilingai.
Branginu kiekvieną savo kurtą drugelį, bet yra keli, kurie man ypač svarbūs, saviti. Pasipuošusi jais iš tiesų sulaukiu susižavėjimo žvilgsnių, pagyrų. Tai man suteikia stimulą nesustoti kurti.
Ar esi sutikusi moterį, pasipuošusią Tavo darbu? Galbūt turi nuolatinių klienčių, kurios dievina Tavo kurtus papuošalus?
Esu sutikusi keletą moterų, kurios puošiasi mano kurtais drugeliais. Ne su viena kliente atradome ryšį, drugelis mus tarsi sujungė. Mes nuolat bendraujame, kartais netgi susitinkame prie arbatos puodelio. Dažnai sulaukiu nuotraukų su savo kūriniais, puošiančiais naujosios savininkės drabužį.
Kai kurios klientės mano darbų turi ne po vieną ir vis sugrįžta – įsigyja papuošalų ir sau, ir kaip dovaną. Jos giria mano kūrybą, skatina nesustoti kurti. Man tai didelis įvertinimas ir džiaugsmas, kurį sunku nusakyti žodžiais. Kartu tai paskata nepaleisti savo svajonės. Esu joms už tai be galo dėkinga!
Kokie klienčių žodžiai įsiminė labiausiai?
Atsiliepimų sulaukiu nemažai, ir jie visi svarbūs, kiekvienas sušildo širdį! Vis dėlto turbūt labiausiai įsiminė, kai viena mano kurto drugelio savininkė parašė, kad išvydus drugelį gyvai per kūną bėgiojo šiurpuliukai, kad jis nežemiškai gražus. Kita moteris pasakojo, kad ne vienus metus ieškojo tokio papuošalo ir jį atrado tik po keturių dešimtmečių! Šiandien sulaukiau dar vienos itin malonios žinutės – klientė pasakojo atsisakiusi vienos pažįstamos pasiūlymo iškeisti savo drugelį į auksinį, sakydama, kad šis jai brangesnis už auksą. Ar kūrėjui gali būti kas nors maloniau?.. (Šypsosi.)
Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Kiekvienas komentaras man yra labai svarbus, stiprina pasitikėjimą savimi, supratimą, kad einu tinkamu keliu.
Taip pat esu gavusi pasiūlymą iš vienos gerai žinomos kūrėjos, kuriai patiko mano siuvinėjimas, darbai. Ji norėjo, kad siuvinėčiau vieną jos gaminį, bet, deja, aš kūrėja!
Iš kur pasisemi minčių naujam drugeliui? Juk kiekvieną kartą sudėlioti vis kitaip turėtų būti sunku.
Kuriu be išankstinių eskizų, tik širdyje pajutusi būsimo drugelio spalvą. Negaliu kurti bet kada, kartais labai norėčiau prisėsti ir kažką pagaminti, bet vidinis balsas sako, kad bus per sunku. O kai pajaučiu įkvėpimą, pasineriu į kūrybą. Tuomet manęs nebūna valandų valandas – medituoju. Lieku tik aš ir mano drugelis.
Piešiu drugelį, tik ne teptuku, o savo mintimis, adata, siūlais, „Swarovski“ kristaliukais, ir tuomet net nekyla minties, kad tai sunku!
Ar būtų galima lyginti Tave su drugeliu – tokia ryški ir trokštanti laisvės?
Į mano gyvenimą įskridęs drugelis davė naują pradžią. Iš neišvaizdaus kokono (vikšro) išsiritantis neapsakomo grožio ir tyrumo drugys siejamas su transformacija, žmogaus tapimu išmintingu. Jis simbolizuoja įvairovę, išsilaisvinimą iš stereotipų, kuris suteikia gyvenimui įvairovės, grožio, dvasinės laisvės.
Drugelis – tarsi mano mokytojas ir talismanas. Jis mane keičia – tapau savimi pasitikinti, stipri, supratau, ko noriu šiame gyvenime! Esu ryški ir trokštanti laisvės, kurią turi drugeliai.
Ar įmanoma iš papuošalų kūrimo išvystyti didesnį verslą, kuris leistų laisvai gyventi? Kaip manai, ko tam reikėtų?
Aš nesu verslininkė. Kūryba – mano meditacija, sielos atgaiva. Kaskart, kai mano kurtas drugelis išskrenda iš mano namų, jaučiu tuštumą ir, prisipažinsiu, bijau, kad jie neišskristų visi.
Viena klientė drugelio laukė apie penkis mėnesius. Kaip minėjau, negaliu kurti, jei mano širdis to nenori. Negaliu priversti savęs. Jei būčiau verslininkė, papuošalus gaminčiau sparčiai. Bet aš – menininkė. Kai menininkui ateina stimulas išreikšti savo viziją, jis pasineria į kūrybą negalvodamas, kad tai atneš naudos. Taigi į šiuos klausimus negalėsiu atsakyti, nes aš nevystau verslo.
Daug kūrybininkių, gyvenančių Lietuvoje, sako, kad užsienyje lengviau parduoti, nes didesnė rinka. Ar tai tiesa?
Turbūt kiekvienam, kol neišvyksta ir nesusiduria su tikrove, atrodo, kad visur geriau nei pas mus.
Mano darbų yra įsigijusios moterys iš Jungtinės Karalystės, Danijos, Norvegijos, Švedijos, bet dauguma drugelių savininkių yra lietuvės, su kuriomis atradome ryšį, nuolat bendraujame. Todėl teigti, kad užsienyje lengviau parduoti, nes didesnė rinka, negalėčiau. Manau, kad kiekvienas kurtas papuošalas ar kitas daiktas turi turėti būtent savo šeimininką.
Ar gali pagaminti papuošalą pagal individualų užsakymą, ar kuri tik iš savo fantazijos?
Esu bandžiusi kurti kelis drugelius pagal užsakymą, bet tada supratau, kad tai neteikia tokio džiaugsmo. Kurdama ne taip, kaip noriu, kaip įsivaizduoju, o galvodama, ar mano darbas patiks naujajai šeimininkei, pasijuntu išsunkta. Todėl nebekuriu pagal užsakymus. Kiekvieną drugelį kuriu sau. Jei kuri nors moteris pajunta, kad tai jos drugelis, – tada jis iškeliauja į naujus namus. O jeigu jai visi kūriniai gražūs, vadinasi, dar nesukūriau jai skirtojo!
Kokios Tavo svajonės, tikslai?
Turiu svajonę atidaryti gėlių parduotuvę. Ne eilinę, kitokią – kokią ją įsivaizduoju aš. Žinau, ši svajonė išsipildys! Dievinu gėles ir drugelius, manau, jie tarsi sukurti būti kartu. Tokie pat nežemiškai gražūs, trapūs, suteikiantys džiaugsmo, bet, deja, neamžini.
Kaip dažnai parvyksti į Lietuvą? Ar šalis keičiasi?
Į Lietuvą grįžtu pagal galimybes, du ar tris kartus per metus. Kai noriu pailsėti nuo angliškos rutinos – bėgimo.
Per dvylika metų Lietuva išties pasikeitė, viskas tobulėja. Ne taip greitai, bet judam į priekį. Suprantu, kad ekonomikos situacija vis dar sunki, atlyginimai nėra tokie, kokių norėtųsi, bet kartais žmonės, būdami pervargę, nebemato, neįvertina to, ką gero turi. Nepagyvenę kitose šalyse, vien iš nuogirdų susidaro nuomonę, kad kitur – pasakų šalys.
Galbūt svajoji grįžti į Lietuvą ir kurti čia?
Lietuva visada bus mano širdyje. Vieną dieną aš tikrai sugrįšiu į šalį, kurioje jaučiuosi sava!
Inesa Uktverienė
„Gyles photoart“ nuotraukos