Pradinis / Lietuviai svetur / Paskui širdies balsą – į egzotinę šalį

Paskui širdies balsą – į egzotinę šalį

Jei prieš aštuonerius metus žurnalistei, rašytojai Jolantai Onai Vitkutei kas būtų išpranašavęs, kad ji vyks gyventi į Meksiką, ji būtų tik skaniai nusijuokusi. Tačiau likimo keliai nenuspėjami, o širdies balsas – stipresnis už bet kokius nusistatymus. Šiandien Jolanta – meksikiečio, garsaus chemijos profesoriaus Andrés Cedillo žmona ir didelė jo gimtinės mylėtoja. Su vyru apkeliavusi daugiau nei pusę šio krašto valstijų, ji savo įspūdžius, įžvalgas apie šalį bei asmeninę istoriją perteikė knygoje „Meksika, mano meile“. Anot rašytojos, viena svarbiausių šio kūrinio žinučių – niekada nėra vėlu atrasti ir pradėti kažką naujo, nesvarbu, kiek tau metų: 25, 50 ar 70…

Jolanta Vitkutė ir Andrés Cedillo
Jolanta Vitkutė ir Andrés Cedillo

Jolantos istorija – iš pirmųjų lūpų.

Gyvenimas iki sutinkant Andrés

Manyje gyvena daug moterų: švelni ir užsispyrusi, draugiška ir pikta, mėgstanti kepti pyragus ir negalinti nė pagalvoti apie valgio gaminimą, dievinanti keliones, vairavimą, pasivažinėjimą dviračiais ir tūnanti prie kompiuterio, apsikabinusi kavos puodą… Jų tiek daug manyje, kad net negaliu išvardyti. Prieš sutikdama Andrés, dirbau radijo stotyje „M-1“, buvau viena iš žurnalo vaikams „Murmisė“ leidėjų, lankiau nuostabaus menininko Algio Skačkausko tapybos kursus ir rašiau eilėraščius… Nuo pirmųjų Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus įkūrimo dienų esu šios organizacijos narė. Gal todėl viena mano mėgstamiausių knygų yra A. Milno „Mikės Pūkuotuko pasaulis“. Ji tinka visiems gyvenimo atvejams. Kai labai liūdna, prisimenu, kaip Mikės Pūkuotuko draugas Paršelis, sėdėdamas prie savo namų, pūtė pienę, burdamas, ar „tai“ įvyks šiais metais, ateinančiais, kada nors, ar niekad. Sužinojęs, kad niekada, jis stengiasi prisiminti, ką galėtų reikšti „tai“, ir tikisi, kad nieko malonaus nereiškė. Ši knyga visada man praskaidrina nuotaiką. Dabar kartais ją pacituoju ir Andrés.

Prieš pat išvykdama į Meksiką dirbau dviejų kulinarinių žurnalų redaktore, taigi viskas sukosi apie gastronomines madas, domėjausi kelionių, gero maisto, restoranų kultūros temomis.

Lemtinga pažintis

Niekada neplanavau emigruoti, o juo labiau į Amerikos žemyną. Prisimenu, prieš skrisdama aplankyti savo jauniausio sūnaus, kuris tuo metu studijavo kino meną Niujorke, beveik mėnesį nerimavau, jog skrydis šitoks ilgas – net aštuonios valandos! Dabar tai man kelia šypseną, nes iš Meksikos pasiekti Lietuvą trunka dvigubai ilgiau. Bet ko nepadarysi dėl meilės…

Lemtingas susitikimas su meksikiečiu, pasaulinio garso profesoriumi, mano bendraamžiu Andrés Cedillo apvertė viską aukštyn kojomis. Iki šiol manau, jog tai – fantastiška gyvenimo dovana. Kai susipažinome, jis dirbo viename iš Belgijos universitetų. Ilgai susirašinėjome internetu – apie keliones, knygas, vaikus, patiekalų subtilybes… ir prisijaukinome vienas kitą. O po kartu praleistų atostogų Meksikoje grįžome į Vilnių susituokti. Pasaulis kvepėjo cafe de olla, aitriosiomis paprikomis ir sielą virpino netikėtumais.

Jolanta Vitkutė ir Andrés Cedillo

Adaptacija naujoje šalyje

Iš pradžių man Meksika atrodė egzotiška tolima paslaptinga šalis, galima sakyti, kita planeta. Tačiau prisiminiau, jog mūsų prezidentas Valdas Adamkus kiekvienais metais vykdavo atostogauti į Ikstapą, Meksikos kurortą, ir tai mane padrąsino. Kita vertus, su Andrés visada jaučiuosi saugi. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, jog nespurdėjo širdis lipant į lėktuvą… Dar ir kaip spurdėjo! Mūsų šalių kultūros, maisto gaminimo stilius, klimatas stipriai skiriasi.

Meksikiečiai garsėja bučiniais ir moka parodyti nepaprastą rūpestingumą. Meksiko miestas pilnas besibučiuojančių, už rankų susikabinusių porelių – jaunų ir pagyvenusių, heteroseksualių ir homoseksualių, susėdusių ant pievelių (ten beveik ištisus metus temperatūra 20–30 laipsnių šilumos) ar bandančių prasibrauti pro tirštą popiečio minią. Ten tiesiog juntama aistra gyvenimui. Tai man labai patinka, nors iš pradžių, prisipažinsiu, buvo neįprasta.

Meksikos veidas

Ar norėtumėt paklaidžioti po bananų ir apelsinų giraites, paragauti kavos tiesiai iš augintojų rankų, nusnūsti geriausiuose pasaulio paplūdimiuose, įkopti į majų ar actekų piramides, prisiglausti prie milžiniškų olmekų skulptūrų, paganyti akis tarp rūkstančių ugnikalnių, stabtelti džiunglių restoranėliuose, iš kurių sklinda aitriųjų paprikų karštis, pasiklysti siurrealistiniuose parko labirintuose, kuriuos sukūrė anglų menininkas Edward James, atvykęs čia apie 1940-uosius ir pasilikęs visam laikui „šioje romantiškoje šalyje“? Tokia yra mano Meksika, kurią po truputį bandau prisijaukinti. Tai kartu žemės drebėjimai (aš patyriau ir vieną stipriausių, daugiau nei septynių balų, kai namų sienos lingavo, tarsi būtų guminės, dužo langai) ir uraganai; saulės šiluma, kuri kiekvieną dieną sukuria atostogų nuotaiką, ir paukščių klegesys; limonadai, pagaminti iš šviežių vaisių sulčių, ir tortilijos, kimštos įvairiausiais įdarais, apipiltos skirtingų spalvų padažais…

Meksiką sudaro 32 valstijos, mes apsilankėme 19-oje iš jų. Net patys meksikiečiai kartais nustemba pavartę mano parašytą knygą „Meksika, mano meile“ – negali atsigrožėti Andrés padarytomis kelionių nuotraukomis…

(Ne)griuvę stereotipai

Keliaudama į Meksiką nedaug apie ją težinojau, todėl daug stereotipų nebuvau susikūrusi. Tačiau keli jų pasirodė esantys tiesa. Meksikoje tikrai populiarūs meksikietiški serialai. Net kirpykloje, kurioje lankausi, jie sukasi nesustodami. Pastebėjau, kad serialai ne iš piršto laužti, juose dažnai atsispindi tikras meksikiečių gyvenimo stilius. Tačiau ne tik jie čia populiarūs. Meksikiečių režisieriai jau kelerius metus iš eilės yra įvertinami prestižiniais „Oskarų“ apdovanojimais. Alejandro González Iñárritu (filmai „Babelis“, „Žmogus-paukštis“, „Hju Glaso legenda“) net pateko į išskirtinę pasaulio režisierių ložę, mat dukart iš eilės nuskynė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. Guillermo del Toro už filmą „Vandens forma“ pelnė geriausio režisieriaus įvertinimą 2018-aisiais. O šiais metais Alfonso Cuaróno filmui „Roma“, pelniusiam „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje, atiteko ir dešimt „Oskaro“ nominacijų, tad bus įdomu stebėti vasario pabaigoje vyksiančią ceremoniją. 

Kitas dalykas, kuriuo įsitikinau, – actekų, majų ir daugelio kitų indėnų, gyvenusių Meksikoje, piramidės pilnos paslapčių, magijos. Ir dar… meksikiečiai tikrai mėgsta aštrų maistą!

Na, o mano knyga sugriauna stereotipinį nesaugios šalies įvaizdį ir atveria kitą šio paslaptingo krašto pusę. Kodėl Meksikos gyventojai, naktimis žiūrėdami į mėnulį, bando įžvelgti ten gyvenančio kiškio šešėlį? Kur žiemoja tūkstančiai monarchinių drugelių? Koks jausmas apima dardant traukiniu, vadinamu aštuntuoju pasaulio stebuklu? Kur aplink kojas glaustosi ne katės, o „mieli drakonėliai“? Šiuos ir daugelį kitų atsakymų rasite mano kelionių dienoraščiuose.

Kultūros ypatybės

Kultūrinis gyvenimas Meksiko mieste virte verda. Garsių menininkų parodos, filmai, mugės, karnavalai… Bet kartais ir eilėse reikia ilgokai pastovėti. Prisimenu, kai buvo eksponuojami japonų menininkės Yayoi Kusamos, garsėjančios savo ryškiomis spalvomis ir vadinamos taškelių meno karaliene, darbai, teko eilėje praleisti pusę nakties…

Turbūt neįprasčiausias lietuvio akiai, bet labai gražus yra Mirusiųjų dienos (isp. Dia de Muertos) minėjimas lapkričio 2-ąją. Beje, ši šventė yra įrašyta į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašus. Kad ir kaip mums būtų keista, Meksikoje tai yra džiaugsminga šventė. Čia žmonės vieni kitiems dovanoja cukrines kaukolytes, šokoladinius vaiduoklius ar net desertinius karstelius. Ir mes su vyru gavome dovanų cukrinių kaukolyčių, ant kurių buvo užrašyti mūsų vardai. Kapinėse yra klausomasi muzikos, rengiamos vaišės vėlėms. Tikėdami, jog mirusieji yra gyvi, tik kitomis formomis, meksikiečiai stato altorėlius išėjusiems atminti – namuose, bažnyčiose, parduotuvėse, muziejuose ir t. t. Organizuojami festivaliai, karnavalinės eisenos, rengiami gražiausios La Calavera Catrina (puošnūs elegantiški moters griaučiai su sombreru padabinta kaukole) rinkimai. Ir, žinoma, gardžiuojamasi pan de muerto – minkštutėmis sviestinėmis bandelėmis, dažniausiai gardintomis apelsinų sultimis ir anyžių sėklomis. Jos yra apvalutės, aplipdytos susikryžiavusių kaulų formos tešlainiais, tačiau gali būti ir žmogučių formos. Prisipažįstu – laukiu jų nekantraudama.

Žodžių medus iš meksikiečių lūpų

Meksikiečiai yra draugiški ir labai mandagūs. „Prašom“, „ačiū“ „señorita“, „caballero“ skamba beveik kiekviename sakinyje. Jie tiesiog apipila žodžių medumi ir sukuria gerą nuotaiką. Tačiau reikia nepamiršti, jog meksikiečiai nemėgsta sakyti „ne“.

Meksikos žmonės daug laiko praleidžia su šeima – ši jiems yra didžiausia vertybė. Motinos diena čia yra viena svarbiausių švenčių.

Beveik visi meksikiečiai domisi futbolu. Kavinėse kone kiekvieną dieną galima televizijos ekranuose stebėti rungtynes. O sekmadieniais mane pažadina prie mūsų namų besirenkantys futbolo sirgaliai. Jie skanduoja savo mėgstamos komandos vardą, dainuoja dainas ir iškeliauja link futbolo stadiono. Juokauju, jog mano sekmadieniai prasideda su dainomis.

Eilinė diena Meksike

Paprastai mudu su Andrés keliaujame į universitetą ir ten darbuojamės. Dirbti kartu universitete – Andrés idėja, mat Meksike nuvažiuoti iki darbo trunka vieną–dvi valandas (ir parvažiuoti, žinoma, tiek pat), priklausomai nuo automobilių kamščio. O jie yra išties milžiniški. Todėl smagiau tas valandas praleisti kartu besišnekučiuojant, antraip kartais neliktų laiko net pasimatyti. Pabandėm, ir ši idėja prigijo.

Aš rašau straipsnius, įvairiausius kitus tekstus, kartais eilėraščius. Mokausi ispanų kalbos, daugybės kitų dalykų, organizuoju susitikimus ir pan. O vyras skaito paskaitas, dalyvauja seminaruose, konferencijose arba taip pat rašo straipsnius šalia. Todėl savaime susikūrėme daug mažų ritualų. Kartu pusryčiaujame savo namų virtuvėlėje, per trumpas darbo pertraukėles bėgame gerti kavos ir išsitraukę ryte namie susiteptus sumuštinius užkandžiaujame. O vakare, dažniausiai apie 20–21 valandą, grįždami iš darbo, užsukame vakarienės į savo pamėgtas kavinukes. Beje, pastebėjau, jog meksikiečiai mėgsta vakarieniauti vėlai, tad ir kavinės čia dirba iki 23 valandos, kai kuriose gali pavalgyti net iki pirmos nakties. O gardžiomis meksikietiškomis spurgomis churros ir puodeliu cinamonu kvepiančio karšto šokolado gali mėgautis visą naktį, mat kavinaitė „El Moro“, esanti pačiame Meksiko miesto centre, dirba visą parą.

Šaliai apkeliauti neužtektų gyvenimo

Lankantis Meksikoje tiesiog būtina paragauti vietos virtuvės – nuo gvakamolės su kesadilijomis iki pozole – sodraus skonio sriubos, kurios vienos užtenka pokyliui surengti, dalyvauti Mirusiųjų dienos eitynėse, pasiplaukioti gėlėtais laiveliais Chočimilke, užlipti bent į vieną piramidę, apsilankyti menininkės Fridos Kahlo mėlynajame name… Viskas net netilpo į knygą!

Meksika yra milžiniška šalis, kuriai apžiūrėti, ko gero, neužtektų vieno gyvenimo. Tad pirmiausia, prieš keliaujant į šį kraštą, reikia gerai pagalvoti, ką norėtumėte pamatyti, nuveikti: ar pasilepinti geriausiuose pasaulio paplūdimiuose, kurių čia yra daugiau nei 400, ar apsilankyti vanilės, kavos auginimo regionuose, ar padegustuoti čia spaudžiamo vyno, o gal susipažinti su tekilos gaminimo tradicijomis ar su indėnų ritualiniais šokiais… Galite paskirti savaitę muziejams, o kitą savaitę apsilankyti siurrealizmo dvasia alsuojančioje Ksilitloje. Čia yra 111 magiškų miestelių ir 30 objektų, įtrauktų į UNESCO paveldo sąrašus, nesuskaičiuojama gausybė piramidžių, bekraštė Sonoros dykuma, pelenais besispjaudančių ugnikalnių, unikalaus grožio bažnyčių, kuriose įsipynusi indėnų meno magija verčia aiktelėti iš nuostabos…

Lietuviai Meksikoje

Meksikoje yra nedidelė lietuvių bendruomenė – gal apie 70 tautiečių gyvena šioje milžiniškoje šalyje. Turime ir Lietuvos garbės konsulą – tai Ronén Waisser Landau, kurio seneliai yra kilę iš Lietuvos.

Lietuviai, gyvenantys Meksiko mieste, gana dažnai susitinka. Jau smagia tradicija tapo kas mėnesį rengti iškylą – čia juk visada šilta! O su lietuvaitėmis, kurios gyvena arčiau manęs, susibėgame išgerti kavos ir dažniau – juk taip malonu paplepėti gimtąja kalba! Ir, žinoma, visada kartu su Lietuvos garbės konsulu susirenkame švęsti lietuviškų švenčių.

Paradoksalu, kad, pavyzdžiui, su čia gyvenančia Jurgita, kuri taip pat yra IBBY Lietuvos skyriaus narė, artimiau susipažinome būtent Meksikoje! Aš ir nuostabi pianistė Skirmantė viena apie kitą buvome girdėjusios dar Lietuvoje iš mūsų bendros draugės, bet pirmą kartą susitikome Meksiko mieste! Ji kartu su savo vyru smuikininku Fernando yra vieni iš šaunaus orkestro „La Camerata del Conservatorio de Música del Estado de Puebla“ įkūrėjų. Šis orkestras po gastrolių Europoje koncertavo ir mano knygos pristatyme jaukioje „Casa del Tiempo“ (liet. „Laiko namai“) salėje Meksiko mieste.

Taigi pasaulis yra didelis ir įvairus, bet kartu ir labai mažytis. 

Kalbino Inga Nanartonytė

J. Andrés Cedillo nuotraukos

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top