Nedidukė Lietuva, esanti Europos vidury ir kaimynų apsupty, visada turėjo ir turės daug mišrių šeimų. Didžioji Lietuva, emigracijos būdu pasklidusi po visą pasaulį, augina gausų būrį vaikų, kurie sava – gimtąja – vadina ne tik lietuvių, bet ir dar vieną ar kelias kalbas. Dvikalbiai. Manoma, kad pasaulyje jų daugiau negu vienakalbių. Tik… dalis jų neišnaudoja savo dvikalbystės. Kodėl?
Tai vadinamoji receptyvinė dvikalbystė (angl. receptive bilingualism), anksčiau vadinta pasyviąja, o dabar lyg ir nėra vieningai priimto termino. Dvikalbystė ar daugiakalbystė, laimei, jau nebelaikoma kalbos ar vystymosi sutrikimu. Per pastaruosius 15 metų daugiakalbystė buvo intensyviai tyrinėjama ir mokslinių tyrimų rezultatai apvertė požiūrį į šį fenomeną. Vis dažniau skaitome ir girdime apie dvi(daug)kalbystės bei daugiakultūriškumo privalumus. Tyrimai rodo, kad dvikalbiai (taip pat daugiakalbiai) pasižymi ankstyvu abstrakčiuoju mąstymu, didesne empatija, lenkia bendraamžius kognityvinėje srityje ir natūraliai išsiugdo aukštesnį emocinį intelektą, taip pat lengviau išmoksta naujų užsienio kalbų.
Tėvai dažnai palankiai žiūri į dvikalbystę ir stengiasi, kad vaikai gerai mokėtų visas jiems svarbias kalbas. Deja, šios pastangos ne visada būna vaisingos. Dažnas vaikas, peržengęs savo pirmojo dešimtmečio slenkstį, vieną iš gimtųjų kalbų visai atstumia ir vengia vartoti, o jaunesnio amžiaus dvikalbio viena kalbų dažnai gerokai šlubuoja. Kaip liūdna!
Nenuleiskite rankų! Nereikia pykti ant vaiko ar kaltinti savęs. Tai vadinama pasyviąja dvikalbyste, ypač kai kalbama apie mažesnius vaikus, prastokai kalbančius viena iš kalbų (dažniausiai mažumos). Reikia suprasti priežastis – tai pirmasis žingsnis.
Kodėl vaikų dvikalbystė tampa pasyvi?
Yra keturios pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai renkasi vieną kalbą ir nenori kitos.
- Trūksta arba visai nėra realaus kalbos poreikio.
Vaikas žino, kad šeimoje jį supras ir daugumos kalba. Nors mama ir kalbina jį savo kalba, bet juk net dvimečiui akivaizdu, kad, pavyzdžiui, darželyje ar telefonu ji puikiai susikalba ir kitaip. Vaiko draugai, jam svarbūs asmenys kalba daugumos kalba? Vadinasi, jis neturi pagrindinės priežasties, dėl kurios išmokstama ir vartojama kalba, – komunikacinės. Kalba skirta visų pirma tam, kad pasakytume, ką norime, ir suprastume kitus, o ne mylėti tėvynę, protėvius ar pamaloninti vieną tėvų.
Ką galima daryti:
- Sukurti poreikį galima panardinant vaiką į norimą kalbinę aplinką, kur kitaip jis nesusikalbės (full immersion).
- Organizuoti bendravimą su giminėmis, ypač bendraamžiais.
- Vienakalbės stovyklos – gali būti gimtinėje arba ne.
- Susirašinėjimo draugai, skaipo draugai.
- Knygos ir filmai – ta kalba arba tos šalies.
- Silpnas kalbos lygis ir siauras žodynas
Jei vaikas kalba nelabai gerai, natūralu, kad jis bando pereiti į jam patogesnę kalbą. Kai trūksta žodžių, sunku išreikšti savo mintis, pokalbis tampa ne malonus, o varginantis. Taip atimamas bendravimo džiaugsmas – pagrindinė priežastis, dėl kurios žmogus ieško kontakto su kitu žmogumi.
Ką galima daryti:
- Padeda bendravimas su mažumos diaspora. Tai vadinamasis būtinasis skausmas (angl. necessary pain), tačiau atsiranda draugų, o kartu ir vystosi kalba. Ir gan sparčiai!
- Sekmadieninė mokyklėlė, privačios pamokos arba distancinis mokymas.
- Galvokite garsiai, kai aplink vaikai!
- Trūksta nuoseklumo ir disciplinos
Daugumai šeimų pasiteisina metodas „vienas žmogus – viena kalba“ (OPOL). Taip pat geras yra rekomenduojamas Francois Grosjean „namų kalbos“ variantas, kai namie visi šeimos nariai pasirenka kalbėti mažumos kalba. Tačiau ją reikia vartoti nuolatos, nedaryti nepagrįstų išimčių. Taip pat svarbu patiems tėvams stengtis išlaikyti kalbą švarią, nekaišioti kitos kalbos žodžių ir nemaišyti kalbų.
Ką galima daryti:
- Sukurti įpročius, pvz., tos kalbos filmas sekmadienio rytą po pusryčių.
- Laikytis nuoseklios tvarkos, pvz., viena knyga per savaitę ar rašinys per mėnesį ir t. t.
- Atrasti kasdienių mažų ritualų norima kalba (pvz., pasaka prieš miegą).
- Bendraamžių spaudimas ir trūksta pasididžiavimo savo kalba (identitetu)
Socialinė stigma, neigiami stereotipai yra nelengvai įveikiami net suaugusiajam, ką jau kalbėti apie vaiką. Jei norima kalba, kultūra daugumos aplinkoje yra vertinama menkai arba net negatyviai, yra niekinamasis požiūris, vaikui bus labai nelengva ją priimti. Reikia supratingumo ir jokiu būdu nespausti vaiko, nes spaudimas iš dviejų pusių griauna vaiko tapatybę ir gali tapti tiesiog nepakeliamas.
Ką galima daryti:
- Pavyzdys – tėvai. Tai esminis pasididžiavimo savo tautybe šaltinis.
- Skatinti entuziazmą aplinkoje (pvz., pasikalbėti mokykloje ar darželyje).
- Svarbus amžiaus tarpsnis yra 10–11 metų – atsiranda didžiausias priešinimasis ir noras pritapti prie bendraamžių. Būtina pagarba ir pripažinimas, kad atžala jau nebe vaikas.
Kas gali įkvėpti ryžto
Verta prisiminti, kad pasyvioji dvikalbystė – tai vis dėlto dvikalbystė. Vaikas moka žodžių ir turi supratimą apie kalbos gramatiką bei sintaksę. Jei pastangos išlaikyti kalbą nesiliaus, vieną dieną kalba subręs ir sprogs. Kantrybė ir nuoseklumas – jūsų burtažodžiai.
Verta žinoti, kad tikraisiais bilingviais tampama iki 6–8 m., t. y. iki išmokstant skaityti ir rašyti. Vėliau toks natūralus gebėjimas įsisavinti kalbą dingsta, jį pakeičia mokymasis (kaip suaugusiojo). Žinoma, tai individualu.
Galbūt verta susimąstyti, ar vaiko kalbos raida nėra sutrikusi. Tai nesusiję su dvikalbyste, kaip rodo daugybė tyrimų. Atsilikimas įtariamas tada, kai nė viena iš kalbų nesiekia tokio išsivystymo lygio kaip bendraamžių. Tuomet yra specialių priemonių, kaip palaikyti silpnesnę ir vystyti stipresnę kalbą. Svarbu nenusigąsti ir drąsiai kreiptis specialistų pagalbos. Daugelis problemų yra išsprendžiamos.
Verta nepamiršti, kad identiteto klausimas iškyla visiems dvikalbiams. Labai dažnai daugiakultūris, daugiakalbis kontekstas sukelia mažiau klausimų ar problemų nei augimas tarp dviejų kultūrų ir kalbų. Rinktis iš dviejų psichologiškai yra sunkiau, o pasirinkimo visada esama. Šiuo atveju kalbama apie vidinius sunkumus, o šiaip vaikas nesunkiai įsisavina net iki penkių kalbų.
Svarbiausia yra mėgautis laisvu bendravimu su vaiku ir artumu, – kokia kalba tai vyksta, vis dėlto yra antraeilis dalykas.
Lina Baltrukonienė