Balzeko lietuvių kultūros muziejaus kartu su Latvijos ir Estijos atstovais surengta paroda „No Home To Go To“ (kuratorė Irena Chambers) sėkmingai keliauja po Ameriką. Kovo 7 dieną kilnojamosios parodos atidarymas įvyko jau keturioliktoje vietoje. Šį kartą – Arlingtono (Virdžinija) viešojoje bibliotekoje. Jos atidaryme dalyvavo ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos ambasadoriai – Rolandas Kriščiūnas, Andris Teikmanis, Eerik Marmei.
„Kuo daugiau Amerikos vietų parodome šią parodą, pasakojančią apie svarbią mūsų tautoms istorijos atkarpą, tuo labiau suprantame, kad atliekame svarbią misiją. Amerikiečiai tarsi naujai ir kitaip pažvelgia į mus, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones, į mūsų šalių tragišką istoriją“, – kalbėjo muziejininkės Karilė Vaitkutė ir Rita Janz.
Jos pasakojo, kad, dar tik rengiantis atidarymui ir dėliojant ekspoziciją, bibliotekos lankytojai rodė didelį dėmesį būsimai parodai. Jie apžiūrinėjo nuotraukų stendus, uždavinėjo daugybę klausimų. Pakviesti žadėjo būtinai atvykti į oficialų atidarymą. Daugelis tesėjo pažadą – į atidarymo renginį susirinko būrys žmonių.
Bibliotekos direktorė Diane Kresh sakė, kad jiems yra didelė garbė atidaryti šią parodą. ,,Parodos kuratorę Ireną Chambers pažįstu seniai. Kartu su ja dirbome nacionalinėje Kongreso bibliotekoje. Tačiau tik pamačiusi šią parodą supratau, kas yra tikroji Irena Chambers. Iki šiol ji niekada nepasakojo apie tai, kaip atsidūrė Amerikoje“, – sakė Diane Kresh. Parodoje ,,No Home To Go To“ yra papasakota ir pačios Irenos šeimos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusios iš Lietuvos ir per DP stovyklas atvykusios į JAV, istorija.
Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai, kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš savo tėvynės išstumtus žmones, prisiminė ir dabartinę situaciją pasaulyje. „Yra baisu, kai nežinai, ar sugrįši į namus, o jei sugrįši, nežinai, kada tai bus“, – sakė Rolandas Kriščiūnas.
„Kai karo pabėgėlius matai tik televizoriaus ekrane, niekada nesuprasi to, ką jaučia namų netekę žmonės“, – sakė Andris Teikmanis. Beje, parodos lankytojai patys bent iš dalies galėjo pajausti iš tėvynės išstumtų žmonių būseną. Ekspozicijoje esantys daiktai padeda atkurti keliasdešimties šeimų jaudinančias istorijas. Kiekvienas eksponatas – tarsi atskiras jautrus pasakojimas. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje užfiksuota grupė vaikinų ir merginų, kurie buvo nufotografuoti svarbią jiems dieną: jaunuoliai priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Iš pirmo žvilgsnio paprasta nuotrauka slepia daug daugiau, nei gali įtarti. Žmogus, atsiuntęs šią nuotrauką, pasakojo, kad vaikinams juodus kostiumus paskolino DP stovyklos prižiūrėtojai. O baltos merginų suknelės buvo pasiūtos iš parašiutų audinio. Gėlės, kurias jaunuoliai laiko rankose, gautos iš vokiečių ūkininkų. Tiesa, ne už dyką. Už gėles ūkininkai gavo cigarečių, kurių stovyklos gyventojai gaudavo kartu su maisto daviniu.
Estijos ambasadorius Eerik Marmei susirinkusiems dar kartą priminė labai svarbų faktą: JAV niekada nepripažino trijų Baltijos šalių savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą. Amerika aiškiai išsakė savo požiūrį, kad tai, kas įvyko po Antrojo pasaulinio karo, buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija.
Parodos atidaryme dalyvavo ne tik lietuvių, latvių ir estų, bet ir kitų tautybių kilmės amerikiečių. Į parodos atidarymą atvyko ir ją lietuviams padėję surengti kolegos – latvė muziejininkė Dace Kezbers ir estas Siim Soot.
Bibliotekos direktorė Diane Kresh padėkojo ,,No Home To Go To“ rengėjams – muziejininkėms Ritai Janz, Karilei Vaitkutei ir kuratorei Irenai Chambers bei visai Balzekų šeimai už padarytą didelį ir reikalingą darbą. Kad ši paroda iš tiesų reikalinga, liudija ir pirmieji šilti žiūrovų atsiliepimai.
Virginija Petrauskienė
Balzeko muziejaus nuotraukos