Paklausta, kaip išgyventų, jei per dieną maistui kišenėje turėtų vos 5 litus, poetė Indrė Valantinaitė prisipažino, jog turėtų atsisakyti beveik visko. „Maisto banko“ duomenimis, būtent tiek pinigų – apie 5 litus per dieną – savo stalui padengti turi sunkiausiai besiverčiantys Lietuvos žmonės. Maistui ir knygoms taupyti nepratusi I. Valantinaitė įsitikinusi, kad dalijimasis ir rūpinimasis esančiaisiais šalia – brandesnės visuomenės požymis.
Ar esate kada pati susidūrusi su skurdu, patyrusi nepriteklių?
Esu labai dėkinga savo mamai ir žaviuosi ja, nes ir po skyrybų ji sugebėjo manimi rūpintis taip, kad nejaučiau nepritekliaus. Tik prieš porą metų įvertinau, kiek jėgų jai kainavo užauginti mane tokią sočią visomis prasmėmis. Mama mane išmokė negailėti pinigų maistui ir knygoms.
Kaip manote, ar dalytis, t. y. remti, teikti labdarą, šiandien yra mada, ar būtinybė?
Sakyčiau, madinga būtinybė (šypsosi). Dalydamiesi mes įprasminame savo buvimą. Visi tai darome, ar materialiai, ar emociškai… Puiku, kai madinga būti geram. Gerai būtų, jeigu visos mados būtų tokios naudingos. Ir norėtųsi, kad dalijimasis su kitais ne tik būtų didžiųjų metų švenčių dalis, bet ir taptų kasdieniu įpročiu.
Ar dalytis, Jūsų nuomone, privalu visiems gyventojams? O gal skurstančiais asmenimis turėtų pasirūpinti tik valstybė?
Pamenu, kaip mokytojos Kauno jėzuitų gimnazijoje pasakodavo, kad visuomet prieš Kalėdas stokojantiems kaimynams prie durų padėdavo keptą žąsį ar prašantiesiems išmaldos paruošdavo po maisto ryšulėlį. Šie pasakojimai liko giliai atmintyje ir yra tam tikras vertybinis pamatas. Manau, kad žmogus būtų laimingas ir gyventų visavertiškai, jei bent nedidelę dalį savo pajamų skirtų kitiems. O valstybė tvarkosi savo nuožiūra.
Kaip manote, ar lietuviai dalijasi pakankamai? Ar esame dėmesingų ir kitais besirūpinančių žmonių tauta?
Sakyčiau, mes sparčiai mokomės būti dėmesingi ir naudingi kitiems. Augame ir pereiname į kitą lygmenį, kai galvojame nebe tik apie save, bet jau ir apie kitus.
Kažkada buvau paklausta, kas man yra laimė. Atsakiau, kad tai – harmoningas santykis tarp egoizmo ir altruizmo. Panašu, kad vis daugiau žmonių mąsto panašiai.
Kokia Jūsų dalijimosi filosofija? Kaip padedate kitiems žmonėms?
Visuomet pagalvoju, kuo galiu būti naudinga kitiems. Ką mainais už tai, kad man buvo suteikta gyvybė ir sveikata, galiu grąžinti aplinkai, pasauliui. Jau prieš kelerius metus pastebėjau, kad galima pasisotinti iš mažiau, o pasidalijimas – tai lyg desertas, toks sielos palepinimas, kai jauti ir žinai, kad dėl tavo egzistavimo šioje planetoje kažkam bus sočiau, šilčiau, smagiau.
„Maisto bankas“ yra apskaičiavęs, kad skurdžiau gyvenantys žmonės per dieną maistui gali skirti 5 litus. Kaip manote, ar įmanoma išgyventi skiriant tiek pinigų stalui padengti?
Nebent sudėtingai, nekokybiškai… Ilgainiui organizmui turbūt imtų trūkti kokių nors medžiagų, o tai turėtų įtakos ir sveikatos būklei.
Susimąstau, kas man tėra puodelis kavos, po pietų išgertas kavinėje, kitam gali atstoti dienos maisto išlaidas. Pinigėliai įgauna visai kitą vertę atsižvelgiant į tai, kieno kišenėje jie atsiduria.
Kiek pinigų paprastai skiriate maistui?
Būtų sunku suskaičiuoti, nes šeimoje maisto atsargomis rūpinasi visi – dalijamės pareiga nupirkti maisto produktų. Maisto parduotuvėje dažniausiai paliekame nuo 50 iki 200 litų. Suma priklauso nuo to, kokiam laikui ir kokiam kiekiui žmonių perkama.
Maistui taupau mažiausiai. Jeigu yra galimybė, mėgstu pasmaguriauti. Darbo dienomis dažniausiai pietauju kavinukėje netoli darbovietės ir išleidžiu 10–15 litų.
Ar sugebėtumėte išgyventi per dieną maistui skirdama 5 litus? Jei gyvenimas priverstų, ko atsisakyti būtų lengviausia?
Mano manymu, aktyviai dirbančiam, nuolat skubančiam žmogui sunku, netgi neįmanoma kokybiškai pasimaitinti už 5 litus. Tektų nuolat galvoti tik apie tai. Išgyvenčiau, tačiau būtų labai sunku. Matyt, dietos režimu… Bet iš esmės reikėtų atsisakyti beveik visko. Nors ir esu įpratinusi save nustoti norėti ar norėti mažiau, tačiau, nemeluosiu, būtų labai sudėtinga gyventi nuolatos įjungus tokį asketišką režimą.
Nuotrauka R. Ščerbausko