MILDA RATKELYTĖ
Gimė: Panevėžyje
Kelionių tinklaraščio AsiaRooms.com vadovė
Gyvena: 3 metus Singapūre
Gyvenimo moto: Būk ištikimas savo svajonėms
Mildos vardas galėtų būti Svajonė. Ji – gyvas pavyzdys to, kad svajonės išties pildosi, jeigu jomis tvirtai tiki ir sieki jų nebijodamas kliūčių, aplinkinių nuomonės ir, žinoma, nesėkmių. Tik todėl, kad rizikavo ir siekė svajonių, dabar Milda gali gerti rytinį puodelį kavos Malaizijos džiunglėse, leisti dieną kopdama į aukščiausius kalnus, mėgautis plaukiojimu jūrose ir vandenynuose, stebėti gražiausius saulėlydžius. Ji to tikrai nekeistų į nieką pasaulyje. Ir nesunku tai suprasti…
Kaip gimė troškimas keliauti? Ar prisimenate pirmąją savo kelionę?
Nuo pat vaikystės norėjau keliauti. Viskas prasidėjo, kai tėtis mane su broliu, dar mažus vaikus, pirmą kartą nusivežė į Afriką, į Keniją, atostogų. Tai buvo pirma kelionė į šalį, visai kitokią nei mūsų: kitokie žmonės, kultūra, aplinka, tradicijos. Iš pradžių patyriau kultūrinį šoką, tačiau pamažu Kenija tapo tarsi antraisiais namais, ten vykome kelias vasaras iš eilės. Teko pagyventi ir po atviru dangumi Masai Mara savanoje, aplink lakstant drambliams. Tad turėčiau padėkoti tėčiui už tai, kad jis rado tokį nuostabų būdą formuoti mūsų pasaulėžiūrą.
Ar būtent dėl aistros keliauti ir išvykote studijuoti į Angliją?
Ir taip, ir ne. Kai baigiau mokslus Panevėžyje, nusprendžiau studijuoti turizmą, tačiau tais metais neradau tinkamo kurso Lietuvoje, tad pradėjau žvalgytis svetur. Taip atsidūriau Anglijos Bedfordšyro universitete. Jame studijavau tarptautinio turizmo vadybą. Sutikau nuostabių žmonių, užsidegusių tokiu pat noru keliauti. Studijų metais kartu išmaišėme visą Europą, taip pat teko praleisti vasarą Amerikoje. Treti studijų metai buvo skirti praktikai. Visi tuo metu vyko į Ameriką arba liko Europoje.
O Jus tikriausiai patraukė kažkas egzotiškesnio…
Tikrai taip! Mane patraukė Azija. Tai vėlgi buvo tėčio įtaka. Jis dažnai vykdavo į Kiniją su darbo reikalais ir vis parsiveždavo įdomiausių istorijų. Tuo metu išvykti į Kiniją praktikuotis nebuvo paprasta, ypač nemokant mandarinų kalbos. Bet aš buvau tam pasiryžusi, tad po ištisas savaites trukusių paieškų galų gale gavau patrauklų pasiūlymą dirbti „Shangri-La“ viešbučių tinkle. Metus praleidau Kinijos mieste Vuhane (Wuhan), pramokau kalbos, susiradau nuostabių draugų, išmaišiau visą Kiniją. Tada grįžau į Angliją baigti mokslų, tačiau žinojau – į Aziją tikrai vėl vyksiu.
Kas taip stipriai traukė grįžti į Kiniją?
Traukė žmonių draugiškumas, beribės galimybės tobulėti, egzotiška kultūra, o labiausiai – galimybės keliauti laisvai po dar civilizacijos nesuniokotas šalis. Įgijusi bakalauro laipsnį pasirinkau projektų vadybos magistro studijas tame pačiame universitete. Baigusi mokslus gavau darbo pasiūlymą Singapūre, renginių organizavimo įmonėje. Net nesvarsčiusi per savaitę susikroviau daiktus ir išvykau. Už viską turėčiau labai padėkoti tėčiui, kurio, deja, su mumis jau nebėra. Jis sugebėjo mus užauginti svajonių siekėjais, pasaulio keliautojais. O labiausiai jam dėkinga esu už tai, kad išmokė džiaugtis kiekviena gyvenimo minute, lyg ji būtų paskutinė.
Kas labiausiai džiugina dirbant šį įdomų darbą? Kokie Jūsų ateities planai?
Be galo mėgstu savo darbą! Manau, ne kiekvienas galėtų tai pasakyti. Aš stengiuosi įkvėpti žmones keliauti neatrastais keliais. Rašau apie keliones tiek savo įmonės tinklalapiui AsiaRooms.com, tiek įvairiems kelionių žurnalams. Tenka daug keliauti po Aziją atliekant viešbučių inspekciją. Dirbu su įžymiais fotografais, kelionių rašytojais, kad sukurtume nuostabiausias istorijas, kurios paskatintų žmones aplankyti Aziją. Neseniai pradėjau dirbti ir prie kelionių filmų. Juos netrukus parodysime publikai. Projektai buvo vykdomi Singapūre, o netrukus vyksime ir į Balį, Tailandą ir Malaiziją. Įmonė taip pat labai rūpinasi darbuotojų tobulinimusi, tad šiais metais jos dėka baigsiu kelionių žurnalistikos kursą, kur tobulinu rašymo, fotografavimo ir filmų gamybos gebėjimus.
Tikriausiai viso to pasiekėte nelengvai. Ar atsipirko visos įdėtos pastangos?
Darau tai, ką nuo vaikystės svajojau daryti, ir labai didžiuojuosi tuo, jog viską pasiekiau pati. Tai tikrai nebuvo lengvas kelias, pamenu daugybę akimirkų, kai atrodė, kad lengviau būtų pasiduoti ir daryti tai, ką daro kiti: juk dažnai girdi, jog ne visada gali gauti tai, ko nori. Kelionių aprašymų ir fotografijos ėmiausi vos prieš dvejus metus, neturėdama jokios patirties, anglų kalba taip pat nebuvo mano gimtoji. Dirbau dieną naktį. Bemiegės naktys atsipirko, nes dabar galiu gerti rytinį puodelį kavos Malaizijos džiunglėse, kopti į aukščiausius kalnus, mėgautis plaukiojimu jūrose ir vandenynuose, stebėti gražiausius saulėlydžius. Tai nuostabu, į nieką to neiškeisčiau.
Atrodote labai stipri ir principinga asmenybė. Tikriausiai yra dalykų, apie kuriuos savo nuomonės niekada nekeistumėte.
Niekada netapsiu pinigų verge. Ne turtuose laimė. Pažįstu daugybę žmonių, kurie visą gyvenimą taupo arba išleidžia pinigus, mano manymu, nereikšmingiems prabangiems dalykams. Niekada nesirinkčiau karjeros vietoj šeimos. Aš – šeimos žmogus, taip buvau užauginta ir išauklėta nuostabių tėvų, šie man ir broliui atidavė viską. Niekada nenustosiu siekti daugiau. Jei manai, kad jau viską gyvenime pasiekei, nors tau tik trisdešimt metų, vadinasi, tavo tikslai nebuvo pakankamai dideli. Kiekvienu gyvenimo etapu turi atsirasti naujų tikslų.
Gyvenate egzotiškoje ir lietuviams mažai pažįstamoje šalyje. Papasakokite, kuo ji labiausiai Jus žavi?
Jau trejus metus gyvenu Singapūre. Tai nuostabi šalis, žavinti savo įvairove ir spalvomis. Vos kelių kilometrų spinduliu gali išvysti spalvingus popierinius žibintus kinų kvartale, o kitoje gatvės pusėje – pagrindiniame verslo kvartale šurmuliuojančius kostiumuotus bankininkus. Taip pat šalis be galo tvarkinga ir saugi. Saugumas, manau, – svarbiausias dalykas. Čia galiu eiti namo gatve po vidurnakčio, ir niekas manęs neužkalbins, man nepagrasins. Taip pat gausu įvairių laisvalaikio praleidimo būdų – nuo niekada nesibaigiančių puikių renginių iki pramogų paplūdimiuose ar atogrąžų miškuose.
Susidraugavau su lietuvių bendruomene. Mūsų čia – apie 50. Dažnai susitinkame, pavakarojame, tai labai padeda jaustis arčiau namų; malonu kalbėti sava kalba.
Ar ryšį su Lietuva dar palaikote? Ar ji Jums svarbi tik dėl čia likusių artimųjų?
Į Lietuvą grįžtu bent du kartus per metus ir stengiuosi kiekvienąkart joje praleisti bent mėnesį. Lietuvos labai pasiilgstu ir galvoju apie ją kiekvieną dieną. Tačiau, manau, tai labiau artimųjų ir namų, o ne paties gyvenimo Lietuvoje ilgesys. Smagu grįžti pas mamą vasarą, pabūti kelias dienas su krikštasūniu kaime, susitikti su senais draugais prie vyno taurės. Nesu nė vienų Kalėdų praleidusi ne Lietuvoje.
Ar galėtumėte nuolat gyventi Lietuvoje?
Kai sukursiu šeimą, turėsiu vaikų, galbūt ir norėsiu sėslesnio gyvenimo. Labiausiai Lietuvoje mane baugina saugumo stygius ir didžiulės spragos teisėsaugos srityje. Kai tik grįžtu į Lietuvą ir pažiūriu žinių laidų, pakraupstu: vien kriminalai. Nežinau, ar galėčiau čia ramiai auginti vaikus. Dėl to apmaudu, nes šalis be galo šauni, nuostabios išsilavinimo galimybės.
Kaip manote, kas lemia jaunimo emigraciją?
Manau, kad emigracija prasideda nuo studijų laikų, nes studentams nėra galimybių patiems išsilaikyti. Tiek aš, tiek mano brolis išvykome iš Lietuvos tik dėl to. Anglijoje galėjome mokytis, dirbti, atlikti praktiką, keliauti – viskam užteko tiek laiko, tiek pinigų. Iš tėvų nieko neprašėme nuo tos dienos, kai palikome mokyklą. Tai stiprina jauno žmogaus atsakomybės jausmą ir norą siekti daugiau.
Be abejonės, Jūsų vaikai gyvens įdomų gyvenimą…
Vaikučių dar neturime, bet, manau, tai – netolima ateitis. Mano draugas škotas, tad nejaučiame labai didelio kultūrinio skirtumo. Abu sutinkame, jog šeimoje bus puoselėjamos tradicijos – tiek lietuviškos, tiek škotiškos. Taip pat ir kalba. Norime, kad mūsų vaikai kalbėtų tiek angliškai, tiek lietuviškai. Singapūre pažįstame daug lietuvių šeimų, kurios puikiai geba integruoti lietuvių kultūrą ir papročius į vaikų auklėjimą. Mes čia ir rūtų vainikus piname per Jonines. Taip pat labai norėčiau, kad vaikai praleistų daug laiko Lietuvoje, vasaromis pabūtų pas mano mamą, kaime, kad galėtų pasidžiaugti vasaros gėrybėmis, žiemos grožiu, įkvėptų gryno oro.
Ar jaučiate lietuvių priešiškumą emigrantams? Kaip manote, kas padėtų stiprinti ryšį tarp lietuvių, likusių Lietuvoje, ir emigravusiųjų?
Artimieji, geri pažįstami dėl manęs džiaugiasi ir mane palaiko. Tačiau iš kitų priešiškumą jaučiu. Jį parodė ir neseniai įvykęs incidentas. Didžiausiame kelionių tinklalapyje „Matador Network“ parašiau straipsnį (anglų kalba) pavadinimu „Kaip įgristi lietuviui“ (angl. How to piss off a Lithuanian). Tai turėjo būti juokingas satyros tipo rašinėlis. Ten taip pat buvo straipsnių apie kitas tautybes: lenkus, slovakus, anglus, suomius ir kitus. Jis susilaukė gerų atsiliepimų ten, kur buvo išspausdintas; lietuviai iš viso pasaulio kartu pasijuokė ir pasidalijo juo socialiniame tinkle „Facebook“ (dešimt tūkstančių kartų). Tuomet „Delfi“ man nežinant tą straipsnį išvertė į lietuvių kalbą ir įdėjo į tinklalapį. Mano tekstas susilaukė daugybės neigiamų komentarų: esą esu išpuikusi, išlepinta lengvo gyvenimo užsienyje, o Lietuvoje visi vargsta. Manau, jog, svetur gyvenantiems lietuviams dalijantis savomis istorijomis, ši nuostata galėtų pasikeisti. Jūs atliekate puikų darbą. Mano manymu, svarbu parodyti, jog visi sunkiai dirbome, kol pasiekėme tai, ką dabar turime. Siekėme savo svajonių nebijodami rizikuoti. Tad, manau, turėtume būti puikus pavyzdys, jog viską įmanoma pasiekti, o ne neapykantos taikinys.
Dėkoju už pokalbį ir gerą žodį.
Kalbino Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
