„Daugiau nei prieš 12 metų Kaune, senamiestyje, grįždama iš darbo sutikau dabartinį savo vyrą. Po 1,5 metų pažinties persikėliau gyventi į Lenkiją“, – pasakoti apie save pradeda populiaraus kulinarinio tinklaraščio ir septynių knygų autorė Neringa Kalasauskaitė-Levandovska, kuri tikrai ne visada buvo dažna viešnia virtuvėje. Santuoka ją paskatino ne tik persikelti į Lenkiją, bet ir imtis kulinarinių eksperimentų norint palepinti savo išrankųjį vyrą. Išbandytais receptais moteris panoro dalytis su kitomis šeimininkėmis – taip pradėjo rašyti kulinarinį tinklaraštį. Nors šiuo metu yra panirusi į kitus darbus ir pomėgius, Neringa tikisi, kad nupūs nuo kiek primiršto tinklaraščio dulkes ir vėl kibs į jo rašymą. Kaip pati sako, jis atvėrė jai duris į platesnį pasaulį, padėjo rasti daugybę draugų. Ir jeigu ne šis tinklaraštis, galbūt nebūtų buvę ir knygų, kurias išleido paskatinta leidyklų, ir šūsnies publikacijų populiariuose žurnaluose, ir malonaus bendravimo su ištikimais skaitytojais. Argi tai nėra įrodymas, kad jeigu ką nors darai iš širdies, neliksi nepastebėtas ir neįvertintas?..
Neringa, kokioje Lenkijos vietovėje šiuo metu gyvenate?
Dabar su šeima esame įsikūrę centrinėje Lenkijoje, netoli Lodzės. Gyvename užmiestyje, ramioje, atokioje gyvenvietėje. Apylinkėse netrūksta miškų, kuriuose gyvena stirnų, šernų ir kiškių, po pievas vaikštinėja fazanai, o vos už 50 metrų nuo namo turime kelis tvenkinius.
Lenkija, rodos, visai šalia (nors ir labai didelė), galima dažniau ištrūkti į Lietuvą. Kaip dažnai joje apsilankote?
Kai nedirbau ir sūnus buvo mažesnis, į Lietuvą važiuodavome gana dažnai, nors iki jos 560 kilometrų. Šiuo metu, kai sūnus lanko mokyklą, o aš pati turiu nemažai darbų, į Lietuvą nuvažiuojame vis rečiau. Dabar mano mama pas mus lankosi dažniau, nei mes Lietuvoje.
Ar teko pajusti Lietuvos ilgesį?
Jei ilgiau nei metus nenuvažiuoju į Lietuvą – pasiilgstu savo gimtinės. Bet užtenka kartą per metus ten nuvykti pasikrauti „baterijų“.
Ar tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto pastebėjote ryškių skirtumų?
Esame kaimynai, mus sieja istorinis ryšys, todėl mentalitetas yra labai panašus. Esame krikščionys, todėl tradicijos yra labai panašios, skiriasi mažomis smulkmenomis.
Dažną keliautoją vilioja tai, kas tolima, egzotiška. Tačiau ir kaimyninės šalys turi daug nuostabių, įdomių vietų ir kultūrinių ypatybių, kurias verta pažinti. Kuo Jus pačią žavi Lenkija, jos kultūra? Kokias vietas būtinai siūlytumėte aplankyti turistams?
Lenkija išties yra labai graži, verta ją aplankyti. Šalis turi tiek priėjimą prie jūros, tiek kalnus (Tatrai), kurie mane labai žavi. Norintiesiems pamatyti lenkišką pajūrį siūlyčiau aplankyti Gdanską, Gdynę ir Sopotą. Tai puikūs miestai. O jeigu traukia kalnai, verta nuvažiuoti į Zakopanę. Įkopus į kalnus, galima išvysti didžiausią kalnų ežerą Morskie Oko. Pakeliui išties verta aplankyti Krokuvą ir jos garsiąsias Veličkos druskos kasyklas.
Mėgstantiesiems ežerus, sujungtus upių ir kanalų, siūlyčiau aplankyti Mozūrus, esančius netoli Lietuvos sienos. Mes stengiamės kiekvienais metais ten nuvažiuoti paatostogauti, pasiplaukioti jachtomis.
Besidomintiesiems istorija patarčiau aplankyti Malborko pilį, Aušvico koncentracijos stovyklą, kuri man padarė didelį įspūdį.
Be galo gražus yra Vroclavas, Torūnė, Poznanės miestas. Galėčiau vardyti ir vardyti mažesnius ir didesnius miestelius, kuriuos verta pamatyti, – lankytinų vietų Lenkijoje labai daug.
Pasikalbėkime apie pomėgį, kuris išaugo į knygų rašymą. Kaip ir kada pradėjote rašyti tinklaraštį? Koks buvo to tikslas?
Tinklaraštį „Neringos blogas“ (www.neringa-blogas.com) pradėjau rašyti atvažiavusi į Lenkiją, taigi labai seniai. Gyvendama Lietuvoje, buvau reta viešnia virtuvėje, nes ten karaliavo mano mama, kuri labai skaniai gamina. Lenkijoje pradėjau daugiau gaminti, eksperimentuoti. Kadangi mano vyras yra išrankus, reikėdavo pasukti galvą, ką įdomaus ir skanaus pagaminti, kad pamaloninčiau jį ir save.
Kaip tik prasidėjo tinklaraščių rašymo bumas. Kadangi mėgau gaminti ir fotografuoti, vyro pastūmėta pradėjau rašyti savo tinklaraštį. Norėjau turėti visus išbandytus receptus vienoje vietoje ir kartu pasidalyti savo patirtimi su kitomis gaminančiomis merginomis.
Kaip manote, kodėl tinklaraščiai tokie populiarūs?
Manau, jų populiarumą lemia tai, kad per internetą galime daug greičiau rasti norimą receptą nei ieškodami knygose. Galimybė pabendrauti su tinklaraščių autoriais, užduoti klausimų, rasti atsakymų komentaruose – tinklaraščių pranašumai.
Esate sakiusi, kad tinklaraštis Jums atvėrė duris į platesnį pasaulį. Kaip?
Rašydama tinklaraštį susiradau daug pažįstamų, draugų. Per jį mane surado kelios leidyklos, su jomis išleidau nemažai knygų: 4 knygas su viena leidykla ir 3 – su kita. Taip pat buvo publikuota nemažai straipsnių populiariuose žurnaluose. Be to, sulaukiau kelių pasiūlymų toliau bendradarbiauti, pavyzdžiui, vesti kulinarines laidas, reklamuoti tam tikrus produktus.
Tinklaraščio neberašote dėl laiko trūkumo. Kaip manote, ar jį dar tęsite?
Taip, kol kas dėl darbų ir atsiradusių kitų pomėgių nebelieka laiko tinklaraščio rašymui, bet giliai širdyje tikiu, kad vėl atrasiu laiko šiai veiklai. Smagu, kad ištikimi skaitytojai vis dar laukia. Miela ir gera bus vėl pradėti rašyti tinklaraštį, atsakyti į krūvas komentarų, pasidžiaugti komplimentais. Ištikimi skaitytojai buvo tas varikliukas, kuris skatino rašyti tinklaraštį, bandyti naujus receptus.
Iš kur visos Jūsų kulinarijos žinios? Galbūt esate baigusi kulinarijos kursus?
Dalį žinių gavau iš mamos, nes, kaip minėjau, ji irgi mėgsta gaminti. Kulinarija tapo mano gyvenimo dalimi, todėl žinias kaupiau iš žiniasklaidos, knygų ir interneto. Jokių specialių kursų nesu baigusi. Buvau keliose kulinarijos studijose, jose teko gaminti įvairius patiekalus. Nors tai nebuvo kursai, tačiau davė puikios patirties. Didžiausią patirtį suteikia praktika ir noras imti iš gyvenimo vis daugiau žinių.
Ar kuriate savo pačios receptus?
Manau, visi receptai jau sukurti, antrą kartą dviračio negalime išrasti. Labai daug eksperimentuoju virtuvėje: du receptus jungiu į vieną, adaptuoju jau žinomus receptus, keičiu keletą produktų ir t. t. Tad jei tai galima vadinti kūrimu, tada taip (šypsosi – red. past.).
Ar daug laiko prireikė, kad gimtų naujausias Jūsų darbas – „Užkandžių knyga“? Kokie užkandžiai joje dominuoja?
Be galo mėgstu gaminti užkandžius, todėl labai džiaugiausi turėdama galimybę išleisti tokią knygą. Ją sudaro 5 skyriai: „Šilti užkandžiai“, „Užkandžiai prie visko“, „Užkandžiai prie vyno“, „Užkandžiai prie alaus“ ir „Sumuštiniai“.
Koks užkandis šiuo metu karaliauja Jūsų virtuvėje?
Šiuo metu (kai pasirodo šviežių morkyčių ir kitų daržovių: agurkų, ridikėlių, žiedinių kopūstų, paprikų) pats geriausias užkandis yra daržovės su česnakiniu užtepu: naudojami vos keli produktai, o skonis pasakiškas. Mano draugų labai mėgstamas. Šiuo receptu pasidalijau „Užkandžių knygoje“.
Kaip, Jūsų nuomone, iš gausybės knygų išsirinkti tinkamą? Į ką kreipiate dėmesį rinkdamasi receptų knygą?
Rinkdamasi knygą iš pradžių skaitau knygų recenzijas, būtinai pavartau, peržvelgiu receptus. Jei knygoje yra tokių receptų, kurie mane sudomina, ir akį džiugina puikios maisto nuotraukos, labai didelė tikimybė, kad ją nusipirksiu.
Ką patartumėte moterims, kurioms sukiojimasis prie puodų atrodo kaip didžiausia nuobodybė? Kaip šią kasdienę veiklą padaryti įdomesnę?
Sunku ką nors patarti gaminti nemėgstančioms moterims, nes aš to jausmo niekada nepatyriau – man gaminimas visada suteikia malonumą. Reikia pasirinkti patinkantį receptą, šviežius, kokybiškus produktus – ir pirmyn. O gal bus smagiau gaminti, jei padės antroji pusė. Taip pat pirmyn pastūmėja komplimentai, namiškių ar draugų šypsenos ir sotūs pilvukai.
Ar Jūsų sūnus taip pat mėgsta suktis virtuvėje, padėti Jums? Kaip manote, ar vaikams reikia kuo anksčiau leisti gaminti kartu?
Sūnus, kuriam dabar 8,5 metų, nuo mažų dienų mėgo sukiotis virtuvėje. Artėjant Kalėdoms, visada kartu kepame meduoliukus. Taip pat man padeda gaminti naminę picą, nuvalyti šparagines pupeles ir pan.
Manau, verta vaikams leisti gaminti, supažindinti juos su buitimi. Kuo greičiau jie įgis šių įgūdžių, tuo bus lengviau gyvenime.
Kaip žvelgiate į šiuo metu paplitusias tokias mitybos praktikas, kaip vegetarizmas, žaliavalgystė? Ar vengiate kokių nors produktų, patiekalų?
Aš per daug mėgstu valgį, kad galėčiau ko nors atsisakyti. Visokios dietos – ne man… Su vyru esame mėsėdžiai, todėl bent tris kartus per savaitę mėsa turi būti ant mūsų stalo. Stengiamės valgyti daug vaisių ir daržovių, taip pat labai mėgstame žuvį, makaronų patiekalus.
Manau, reikia valgyti visavertį maistą, kad gautum įvairių žmogui reikalingų vitaminų ir mineralinių medžiagų. Stengiuosi, kad mūsų kasdienėje mityboje būtų tiek angliavandenių, tiek baltymų, tiek riebalų, nevengiame nė vieno iš maisto medžiagų šaltinių. Vis dėlto nesu nusiteikusi prieš kitokias mitybos praktikas, manau, kad kiekvienas renkasi atsižvelgdamas į savo pažiūras, gyvenimo būdą ir savijautą.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Neringos asmeninio archyvo
Neringa dalijasi vienu iš savo „Užkandžių knygos“ („Smagurio“ leidykla, 2015) receptų, puikiai tinkančių vasaros sezonui. Siūlome išbandyti!
Česnakinis užtepas su daržovėmis
Reikės:
350 ml kreminės varškės (arba fetos),
3 valg. šaukštų majonezo,
2–3 skiltelių česnako,
žiupsnelio druskos,
įvairių šviežių daržovių.
Gaminimas
Kreminę varškę (fetą) sumaišykite su majonezu, išspauskite česnako skilteles ir pagardinkite druska. Viską išmaišykite ir patiekite su šviežiomis daržovėmis: morkomis, paprikomis, saliero stiebais, agurkais, pomidorais.