Pradinis / Lietuviai svetur / Praktika Nepale padėjo įvertinti tai, ką turime Lietuvoje

Praktika Nepale padėjo įvertinti tai, ką turime Lietuvoje

Skurdas, neįprasta medicinos sistema, kvapą gniaužiantys Himalajų kalnai ir visuomet pasiryžę padėti Nepalo gyventojai. Tai bene geriausiai apibendrina Medicinos fakulteto rezidentų praktikos Nepale patirtį. Po COVID-19 pandemijos nulemtos pertraukos 3 savaičių praktiką Nepalo Madhesh sveikatos mokslų universitete (angl. Madhesh Institute of Health Sciences) ir ligoninėje atliko ortopedijos-traumatologijos rezidentai: trečiakursiai Vytautė Žukauskaitė ir Mantas Jodinskas bei ketvirtakursis Donatas Stauskis.

Pokalbio metu jie ne kartą minėjo esantys dėkingi Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovui, gydytojui ortopedui traumatologui prof. Valentinui Uvarovui. Būtent dėl jo pažinties su Nepale besidarbuojančiu ortopedu traumatologu prof. Ramu K Shahu šiandien šie mainai, leidžiantys rezidentams svetur pasisemti žinių ir patirties, skaičiuoja jau per dešimt metų.

Nepale pasigedo švaros, tvarkos ir taisyklių

Skurdas – žodis, kuris geriausiai apibūdina tai, ką pamatėme Nepale. Milžiniškas skurdas“, – teigia V. Žukauskaitė.

Pasak jos, Nepalo medicinos sistema yra kitokia nei Lietuvoje – valstybės kompensuojamų medicinos paslaugų ten nėra: „Tai reiškia, kad operacijų yra atliekama daug mažiau, žmonės tiesiog neišgali už jas susimokėti. Būna, kad visas kaimas renka pinigus, siekdamas suteikti pagalbą vienam žmogui. Todėl mažiau praktikos turi ir gydytojai. Protezavimas ir kitos panašios operacijos jiems – kaip utopija! Tačiau jie daro nemažai rekonstrukcinių operacijų, kuriomis taisomi kaulų lūžių padariniai, atsiradę dėl laiku nesuteiktos pagalbos.“

Anot pašnekovų, Nepalo valstybinės ligoninės nuo privačių sveikatos priežiūros įstaigų skyrėsi nedaug. O kai kada valstybinės ligoninės pastarąsias netgi pranokdavo. Rezidentai teigė svečioje šalyje pasigedę švaros, tvarkos, struktūros ir taisyklių.

„Džanakpurdamo miestas, kuriame atlikome praktiką, – Indijos pasienyje, todėl jame kone viskas persmelkta Indijos dvasia. Mums įprasta gatvėse palaikyti tvarką ir šiukšles mesti į šiukšliadėžes, o minėtame mieste viskas atrodo kardinaliai priešingai. Gatvėse karvės, laukiniai šunys… Tokiu „tvarkos“ pojūčiu, atrodo, persiėmė ir ligoninė. Todėl sterilumas ten, galima sakyti… savotiškas“, – pasakojo D. Stauskis.

Įdomu tai, kad atlikdami praktiką Nepale ortopedijos traumatologijos rezidentai lankėsi raupsų ligoninėje. Nors Lietuvoje tai – užmarštin baigianti nugrimzti liga, Nepale šia liga sergančiųjų vis dar tebėra daug. Pasak pašnekovų, paramą iš Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Šveicarijos gaunanti ligoninė atrodė lyg kitas pasaulis – tiek pastatai, tiek infrastruktūra – vakarietiški. Joje pacientai yra ne tik gydomi, bet ir gauna intensyvias edukacines paslaugas: mokoma, kaip prižiūrėti rankas ir pėdas, išvengti komplikacijų.

Įspūdį paliko Himalajų didybė ir vietinių geranoriškumas

Paklausti, ar šioje kelionėje teko patirti nuotykių, pašnekovai atsakė teigiamai. „Vienas iš tokių įvykių buvo mūsų žygis į Himalajus. Įkopus į beveik 4 kilometrų aukštį, man prasidėjo visi kalnų ligos simptomai. Grįžti teko su sraigtasparniu“, – juokėsi D. Stauskis ir pridūrė, kad tąkart juos išgelbėjo prieš kelionę įgytas draudimas, kuris padengė nenumatytas išlaidas.

Pasak M. Jodinsko, jų trijulė kalbėdama su nepaliečiais juokdavosi, kad Lietuvoje aukščiausias kalnas siekia beveik 300 metrų. O Nepale kalnų viršūnės siekia 8–9 kilometrus: „Skirtumai labai dideli, nežinojome, kaip mūsų organizmas reaguos į tokį didelį aukštį.“

Nepaisant kilusių nesklandumų, Himalajų kalnų grožis ir vietinių gyventojų geranoriškumas rezidentams įsirėžė į atmintį. „Kalnų apsuptyje supranti, koks žmogus yra mažas ir kokios juokingos yra problemos, kurias laikai reikšmingomis. Man paliko įspūdį ir tai, kad nepaliečiai yra labai šilti žmonės. Nors jie gyvena visiškame skurde, bet džiaugiasi tuo, ką turi, nesiskundžia“, – pasakojo V. Žukauskaitė.

Jos kolegos tikino taip pat buvę nustebinti vietinių gyventojų noro padėti. Kai keliautojai susidurdavo kad ir su menkiausiomis problemomis, nepaliečiai tuoj pat jas išspręsdavo keletu skambučių telefonu. Be abejo, už pagalbą jie tikėdavosi ir atsidėkojimo finansiškai.

Praktika išmokė dėkingumo

Rezidentės V. Žukauskaitės teigimu, praktika Nepale suteikė galimybę pamatyti, kaip skurdžioje šalyje veikia medicina, o gydytojai išsisuka iš padėties su turimomis priemonėmis. Be to, leido suprasti, kad gydytojui yra svarbūs ne tik įgūdžiai, bet ir gebėjimas dirbti komandoje, lyderystė, padėjo pasisemti motyvacijos ir ambicijų pokyčiams įgyvendinti Lietuvoje: „Nepale sąlygos nepalyginamai prastesnės, bet ten dirbantys gydytojai vis tiek bando kažko imtis, veikti, siekti. Tai primena, kad net ir vienas žmogus savo indėliu gali daug pakeisti.“

Jai antrino ir M. Jodinskas. Jis teigė, kad nors Nepalas yra kur kas skurdesnė valstybė nei Lietuva, tačiau nepaliečiai dėl to nesijaučia prastesni. Greičiau jau priešingai – jie stengiasi, vyksta į praktikas bei stažuotes užsienyje, ateitį mato pozityviai. Pasak jo, būtent ši patirtis ir leidžia naujai įvertinti tai, ką turime: „Gyvendami Lietuvoje mes šiek tiek pabambam, kad pas mus tam tikri dalykai yra taisytini. Tačiau nuvykęs į Nepalą supranti, kad viskas pas mus yra gerai – turime labai daug galimybių, reikia tik imti ir daryti. Kartais susidaro įspūdis, kad mes užsimarinuojame Europos viduje – joje keliaujame, į konferencijas vykstame. O už Europos ribų pasaulis dažnai visiškai kitoks! Jame žmonės taip pat gyvena, dirba, yra gydomi sveikatos priežiūros įstaigose. Praplėsti akiratį labai sveika.“

Pasak D. Stauskio, ieškodami, kur galėtų praplėsti savo žinias ir patobulinti įgūdžius, gydytojai dairosi Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ar kitų stiprių valstybių link: „Į skurdesnes šalis niekas nevažiuoja, nes mano, kad ten nieko neišmoksi ir nepamatysi. Bet aš manau, kad pažintis su bet kurios šalies medicinos struktūra praplečia supratimą. Juolab kad, pavyzdžiui, Nepale didžioji dalis gydytojų turi labai daug žinių ir yra studijavę ar stažavęsi skirtingose pasaulio valstybėse. Todėl ir diskusija su jais tampa labai įdomi – jie gali lyginti skirtingas patirtis.“

Pokalbiui besibaigiant, pašnekovai skatino studentus pasinaudoti galimybe išvykti praktikos už Europos ribų.

„Manau, kad mes šią kelionę prisiminsime visą gyvenimą. Tai tikrai labai didelė dovana. Ačiū centro vadovui prof. V. Uvarovui ir Vilniaus universitetui!“ – sakė V. Žukauskaitė.

https://naujienos.vu.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top