Aktorė ir dainininkė Clotilde Solange Rigaud į Lietuvą atvyko prieš septynerius metus, ir, kaip pati sako, jos mūsų šalis nepaleidžia iki šiol. Vilniuje įsikūrusi prancūzė čia ne tik baigė muzikinio teatro studijas, bet ir vaidina filmuose, kuria dainas, įvairius projektus bei moko prancūzų kalbos. Šiemetiniuose nacionalinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ C. S. Rigaud nominuota kaip Metų geriausia antraplanio vaidmens aktorė.
Lietuvoje įsitvirtinusi kūrėja neslepia džiaugsmo patekusi tarp svarbiausių Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantų. Prestižinę gervės statulėlę Clotilde pretenduoja gauti už Austėjos Urbaitės trumpametražiame filme „Tiltai“ sukurtą Olivijos vaidmenį. Kalbamės su aktore apie vaidmenį, kūrybą ir gyvenimą Lietuvoje.
Lietuvoje gyveni jau septintus metus. Kaip čia atsidūrei? Kas paskatino pasilikti gyventi Vilniuje?
Į Lietuvą atvykau būdama 19 metų. Tuo metu gyvenau Paryžiuje ir studijavau montažo mokslus, tačiau jaučiau, kad tai – ne man. Jaučiau, kad man kažko trūksta, buvau sutrikusi ir vieniša, todėl troškau tikrų santykių, draugų, gamtos ir jos gyvybės. Kartą susipažinau su Paryžiuje viešinčia lietuve Milda, ji tapo labai gera mano draugė. Papasakojo man apie Lietuvą, apie kurią tuo metu nežinojau nieko. Lietuva man atrodė kaip kažkokia egzotiška vieta, todėl nusprendžiau čia atvykti. Vos atvykus viskas man čia pasirodė gražu, mistiška ir paliko labai stiprų įspūdį. Aš tiesiog pajutau, kad turiu būti čia.
Ką šiuo metu veiki Lietuvoje? Teko girdėti, kad ne tik vaidini, kuri įvairius projektus, bet ir užsiimi pedagogine veikla.
Iš tikrųjų darau labai daug dalykų. Pastaraisiais metais individualiai mokiau prancūzų kalbos ne tik suaugusiuosius, bet ir mažus vaikus. Taip pat dirbu su problemų turinčiais romų tautybės vaikais, kurie gyvena Naujininkų rajone. Ten mes sukūrėme mažą teatrą: aš rašau istorijas, ir mes visi kartu dainuojame, šokame. Tai labai gražus projektas. Nusifilmavau keliuose filmuose, dainų vaizdo klipuose ir reklamose. Aš dainuoju ir kuriu muziką. Šiuo metu kuriu garso takelį savo draugo baigiamajam darbui – dokumentiniam filmui. Praėjusiais metais sukūriau trumpametražį filmą, o šį rudenį ketinu išleisti savo albumą, kuriame bus tik mano parašytos dainos.
Kaip sekasi realizuoti save, prancūzę aktorę, negimtoje šalyje? Ar nesusiduri su sunkumais gaunant vaidmenis?
Daug kas mano, jog man čia sekasi todėl, kad esu prancūzė, kažkokia išskirtinė ir įdomi lietuviams, tačiau taip tikrai nėra. Būti prancūze aktore Lietuvoje tikrai nėra lengva. Ką tik grįžau iš Londono, kur vaikščiojau į aktorių atrankas, nes Lietuvoje kol kas man sunkiai sekasi gauti vaidmenis. Filmų režisieriams trukdo mano akcentas, nors lietuviškai aš kalbu tikrai gerai, todėl dažnai tenka išgirsti neigiamą atsakymą. Pastaruoju metu galvoju apie tai, ar likti čia, kur dabar yra mano namai, ar išvažiuoti į Prancūziją ar Angliją, kur galėsiu gauti daugiau vaidmenų ir tobulėti kaip aktorė.
Vis dėlto aš labai dėkinga kino režisieriams, kurie patikėjo manimi ir su kuriais man teko dirbti. Ypač jaučiuosi dėkinga Austėjai Urbaitei, kuri atvedė mane į lietuvišką kiną. Mes dirbome kartu dviejuose filmuose, šie buvo labai gerai įvertinti ne tik žiūrovų, bet ir įvairių kino festivalių. Jos dėka šiandien aš esu nominuota kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“.
Ar visada svajojai tapti aktore?
Galima sakyti, kad taip. Nuo vaikystės svajojau būti kine ir visada žinojau, kad tai bus mano profesija. Kai buvau šešerių metų, žiūrėjau į po filmo bėgančius titrus ir pasakiau sau: „Aš noriu būti tuose titruose.“ Prisimenu, kad po to nusipirkau knygą, kurioje buvo surašytos visos kine dirbančių žmonių profesijos, ir nusprendžiau, jog noriu būti viena iš jų. Iš pradžių galvojau tapti režisiere, bet mokykloje vaidinau dramos būrelyje, kurio vadovė buvo mano mama, todėl pasirinkau aktorystę. Aš iki šiol vis neapsispręsdavau, ar noriu būti aktorė, ar režisierė. Bet kai atvykau į Vilnių, viskas tapo aišku. Lietuvoje yra tikrai geros ir stiprios aktorinio meistriškumo studijos, todėl tai paskatino mane mokytis.
Austėjos Urbaitės filmas „Tiltai“ kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ nominuotas kaip Metų geriausias trumpametražis vaidybinis kino filmas, o tu už vaidmenį jame pretenduoji tapti Metų geriausia antraplanio vaidmens aktorė. Kaip sekėsi dirbti šiame filme?
Man labai patiko dirbti su Austėja, patiko jos parašytas scenarijus ir tai, kaip ji aistringai dirba savo darbą. Mes viena kitą labai gerai supratome ir jautėme, nes abi esame emocionalios, stipriai viską išgyvename. Šis filmas man buvo didelis iššūkis, nes reikėjo perprasti savo heroję, susigyventi su ja ir suprasti, ko nori režisierė. Iš tikrųjų kai kuriose filmo scenose matau ne savo personažą Oliviją, o pačią save. Man labiausiai įsiminė scena, kurioje turėjau panirti į vandenį. Nors iš pradžių buvo šiek tiek baisu, bet man tai labai patiko. Aš visiškai atsidaviau savo personažui, susigyvenau su Olivija ir tapau ja. Prisirišau prie šio filmo, jo istorijos ir visos komandos. Mėgavausi kūrybiniu procesu ir labai džiaugiuosi, kad „Tiltai“ keliauja po kino festivalius ir sulaukia nominacijų.
Ar džiugina tai, kad esi nominuota lietuviškuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“? Ar šis įvertinimas Tau svarbus?
Tai labai malonus netikėtumas. Man tai labai svarbu. Buvau nusprendusi trumpam palikti Lietuvą ir vėl išvykti į Londoną, bet tada sužinojau, kad esu nominuota šiuose apdovanojimuose. Atrodo, kad Vilnius ir Lietuva manęs nepaleidžia ir sako: „Žiūrėk, mes tavęs nepamiršome, tu esi nominuota, grįžk ir neprarask vilties.“
Jau devintą kartą šį pavasarį vyksiantys kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ gegužės 27-ąją 18.30 val. bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Lietuvių kino akademijos (LiKA) organizuojamų apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ globėjas yra Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.
LiKA informacija
Nuotraukos iš asmeninio C. S. Rigaud archyvo