Daina Ehrmann – viena iš trijų seserų, kurioms gyvenimas negailėjo sunkių išbandymų, skaudžių staigmenų. Tačiau teiginyje „tai, kas nesugniužto, dar labiau sustiprina“ išties yra tiesos. Galima tik žavėtis šių moterų ryžtu, stiprybe ir valia. Pirmiausia savo istoriją mums papasakojo Daina.
Daina Ehrmann
Gimė: Kaune
Prancūzų kalbos dėstytoja, vertėja, edukologijos mokslų magistrė; šiuo metu dirba medicinos įstaigos sekretore
Gyvena: nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio Banjė (Bagneux), Prancūzijoje
Moto: Džiaukimės kiekviena nugyventa diena, stenkimės nieko neatidėti rytojui, nes rytojaus gali ir nebūti
Laimė – kaip oras
Gyventi Prancūzijoje svajojau dar penktoje klasėje. Tai buvo mokytojos įtaka: ji su tokia meile dėstė savo dalyką, kad užkrėtė ja ir mane. Tą svajonę saugojau giliai giliai, ji man atrodė tokia nereali, kad bijojau, jog jei kam prasitarsiu – mane išjuoks! Ir ką Jūs manote – noras išsipildė. Bet ar aš tapau laiminga? Manau, kad laimė yra kaip oras. Ji nuolat keičiasi. Šis jausmas kartojasi kaip saulė ir niūrūs debesys, baltas sniegas ir juodas purvas.
Žmogui nuolat ko nors trūksta
Manau, kad žmogui visada ko nors trūksta. Juk noras ką nors įsigyti, pasiekti yra gyvenimo variklis. Labai svarbu, su kuo save lygini. Pavyzdžiui, mano svetainės kanapa sulūžo. Man trūksta gražios ir patogios sofutės. Aš esu vargšė ir nelaiminga, nes stoviu priešais vitriną ir matau gražų trokštamą ir reikalingą daiktą, kurio negaliu nusipirkti. O tas arogantiškas ponas parduotuvės salono viduje, jei tik panorės, ją nusipirks. Nukabinusi nosį pasuku namų link ir kiek toliau matau ant šaligatvio miegantį žmogelį, pasitiesusį kelis kartono lakštus, niekuo neprisidengusį, susirietusį nuo šalčio, permirkusį nuo ledinio lietaus. O aš tuoj grįšiu į šiltus namus, pasigaminsiu skanią vakarienę ir praleisiu ramų vakarą ant savo suklypusios sofutės megzdama. Tad gal man ir nieko netrūksta?
Lemtingieji 2003-ieji metai
Taip jau būna gyvenime, kad tiek geri, tiek blogi dalykai ateina nelauktai, kai jų visai nesitiki. Daug lemtingų įvykių užgriuvo 2003 metais. Vasarą, tą patį vakarą, kai Bertranas Kanta užmušė Mari Trentinjan, mano vyras, su kuriuo buvau oficialiai išsiskyrusi jau daug metų (bet vis susidurdavo mūsų keliai), pavydo pagautas man kelis kartus stipriai sudavė. Vėliau, sužinojusi apie Mari Trentinjan likimą, supratau, kad man labai „pasisekė“! Tą vakarą liepiau savo buvusiajam išeiti iš namų, ir taip galutinai išsiskyrėme. Tai buvo lemtingas įvykis mano gyvenime, bet ne pats nelaimingiausias.
Po poros mėnesių, rudenį, staiga mirė mama. Beveik tuo pačiu metu per internetą susipažinau su vienu prancūzu, besiskiriančiu su mylima moterimi. Jam buvo labai sunku – kalbėjo net apie savižudybę. Bandžiau jį paguosti, nuraminti, o jis mane užjautė dėl mamos mirties. Pajutome simpatiją vienas kitam, ir jis pasikvietė mane į Paryžių sutikti Naujųjų metų. Per tą Kalėdų savaitę dar labiau suartėjome ir nusprendėme susitikti Lietuvoje vasario 14 dieną. Atvykęs į mūsų šalį šv. Valentino dieną, man pasipiršo; greitai iškeliavome į Prancūziją.
Biurokratiška Prancūzijos pusė
Prancūzija – biurokratiška šalis, joje pasijaučiau tarsi grįžusi į Sovietų Sąjungą. Tvarkant bet kokius administracinius reikalus, reikia krūvos dokumentų, kopijų, vertimų, apostilių. Kyšių valdininkai neima (bent jau mažų), todėl esi priverstas šimtą kartų grįžti į tas pačias institucijas vis su naujais dokumentais. O kur dar sunkumai dėl kalbos. Man nebuvo lengva susikalbėti, nors prancūzų kalbos prieš tai mokiausi vidurinėje ir aukštojoje mokyklose, netgi kurį laiką dėsčiau ją pradedantiesiems. Bet mes mokėmės iš „caro laikų“ vadovėlių, tad visiškai nemokėjau šiuolaikinės kalbos. Kai žmonės paklausia, ar sunku išmokti prancūzų kalbą, atsakau: aš jos mokausi visą gyvenimą.
Nenumaldomas vaikų troškimas grįžti į Lietuvą
Vaikai sunkiai adaptavosi Prancūzijoje. Dukra, pavasarį išvažiavusi laikyti abitūros egzaminų, taip ir nebegrįžo gyventi su mumis. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti psichologijos. Sūnui teko ilgėliau likti su manimi, nes buvo nepilnametis. Tačiau galiausiai ir jį reikėjo išleisti į Lietuvą gyventi pas tėtį. Būdamas septyniolikos su puse metų, sūnus pasakė norįs studijuoti profesinėje mokykloje Kaune, taigi grįžo į gimtinę.
Nemaloni patirtis svetimoje šalyje
Man pačiai prisitaikyti Prancūzijoje buvo kiek lengviau nei vaikams. Tiesa, iš pat pradžių nemaloniai nuteikė vienas įvykis. Kai paskambinusi į instituciją pradėjau kalbėti, pašnekovas manęs paprašė perduoti ragelį kam nors kitam, kas moka kalbėti prancūziškai. Labai nuliūdau, bet grįžęs iš darbo vyras mane nuramino, sakydamas, kad prancūziškai kalbu tikrai neblogai ir kad manęs nesuprasti gali tik blogos valios žmonės, šovinistai, nenorintys suprasti bet kurio kitataučio. Tokių teko sutikti ir vėliau.
Ilgos ir sudėtingos darbo paieškos
Susirasti darbą buvo nelengva. Po poros metų supratau, kad nieko nerasiu, jei neturėsiu profesinio parengimo dokumento – vietinio, prancūziško. Pradėjau ieškoti profesinių kursų, susijusių su personalo vadybos sritimi. Reikėjo laikyti daug testų, dalyvauti daugybėje profesinių pokalbių, bet rezultatų – jokių. Kartą viena moteris, aptardama mano testų rezultatus, pasakė: „Jūsų rezultatai patenkinami, bet kalbėdama su tokiu akcentu tikrai negausite darbo žmogiškųjų išteklių srityje. Bandykite ieškoti kasininkės darbo prekybos centre.“ Galbūt būčiau iš nevilties ten ir ėjusi… Bet kaip tik tuo metu pastebėjau daug skelbimų, kuriuose buvo siūlomas medicinos įstaigos sekretorės darbas. Sėkmingai baigiau parengiamuosius pusmečio kursus šiam darbui, ir gyvenimas jau ėmė atrodyti šviesesnis. Greitai gavau laikiną, o vėliau ir nuolatinį darbą. Šiuo metu dirbu sekretore (šios pareigos apima registratorės ir administratorės pareigas) privačiame medicinos kabinete.
Nematerialūs gyvenimo Prancūzijoje privalumai
Gausus šios šalies kultūrinis paveldas ir jo prieinamumas visiems yra labai didelis privalumas. Galima nemokamai lankyti daugumą muziejų (jaunuoliai iš Europos Sąjungos šalių, ne vyresni nei 26 metų, gali lankyti muziejus nemokamai, todėl kviečiuosi atvažiuoti ir pasinaudoti šia galimybe savo dukterėčias ar draugų vaikus), organizuojami įvairūs kultūros renginiai, parodos, koncertai gryname ore, atvirų durų dienos. Kas savaitę pasirodo apie dešimt naujų filmų. Bilietai brangūs, bet už dviejų seansų kainą gali įsigyti mėnesinį abonementą ir žiūrėti filmus kad ir ištisas dienas.
Visko tiek daug, kad kartais pavargsti ir imi ieškoti ramesnio kampelio. Šioje šalyje daugybė parkų, bet juose ramybę gali rasti tik lyjant ar vėsesnėmis ir apniukusiomis žiemos dienomis: vos tik saulutė pasirodo, žiemą vasarą parkuose – tikras knibždėlynas! Visi žmonės kaip kokie vabaliukai išlenda iš savo urvų.
Mano namai – mano tvirtovė
Prancūzams jų namai – tai tvirtovės, apsaugotos kodais, apsaugos sistemomis, sergimi prižiūrėtojų. Neįprasta lankyti draugus, kada tik užsinori: į svečius pakviečia dažniausiai maždaug prieš dvi savaites. Ko nors prireikus, turi skambinti ir susitarti dėl susitikimo. Bet ne visada tave įsileis: pasiūlys susitikti kokioje nors kavinėje namo papėdėje. Manau, žmonės yra pavargę vieni nuo kitų, nori turėti savo pasaulėlį, apsaugotą nuo netikėtų įsiveržimų, pabūti ramiai su šeima tą trumpą laiką, kuris lieka poilsiui ir asmeniniam gyvenimui.
Kodėl dreba širdis Paryžiuje
Paryžius – nepaprastas miestas. Kai pirmą kartą stovi inžinieriaus Eifelio šedevro papėdėje ir stebi visus tuos nuostabius raštus, sumegztus iš plieno, ar išneri iš metro požemių ir atsiduri priešais Sitė (Cité) salos karalienę Paryžiaus katedrą arba ant aukštos kalvos boluojančią Sacré Coeur bažnyčią, kai iš aukštai pažvelgi į šitą pulsuojantį miestą ir pamatai, kokiomis tobulomis linijomis jis nutapytas, tavo širdis sudreba! Aš labai mėgstu lydėti savo svečius į pirmuosius susitikimus su šiuo stebuklų miestu, nes kai tik pamatau žiburiukus jų akyse, vėl patiriu savo pirmuosius įspūdžius.
Priežastys, dėl kurių palikau Lietuvą
Išvykau ketindama kurti šeimą. Esu ištekėjusi už Patriko, prancūzo. Bet viskas nebuvo taip paprasta. Kai atvykau su vaikais, pamačiau visai kitokią tikrovę, nei mano princas ant balto žirgo buvo nupasakojęs. Netgi buvau pabūgusi, kad, bėgdama nuo vilko (mano pirmasis vyras turėjo sunkumų dėl alkoholio vartojimo), užšokau ant meškos (naujasis kandidatas į mano širdį irgi slapčiomis kilnojo taurelę, o vėliau paaiškėjo, jog turi įvairių kitų priklausomybių ir psichologinių problemų). Tačiau jau aštuntus metus Patrikas visai nevartoja alkoholio ir vaišindamas svečius nesigėdija pasakyti: „Aš esu alkoholikas ir neragauju šių gėrimų, nes žinau, kad jei išgersiu lašą, vėl negalėsiu sustoti.“ Taigi po poros metų (tiek laiko mane kamavo abejonės) mudu susituokėme ir jau devynerius metus esame kartu.
Permąstytos gyvenimo vertybės
Vieną dieną sužinojau, jog sergu vėžiu. Apmaudu: jautiesi visiškai sveikas, dirbi iš peties, turi galybę planų, ir staiga tau praneša, kad sergi vėžiu, kad turi ruoštis operacijai, pamiršti visus darbus, visas svajones. Štai tada, kai gyvenimas bando išslysti iš tavo rankų, ir supranti, kokie niekingi mūsų kasdieniai rūpesčiai. Tenka susimąstyti, kas yra svarbiausia, kaip pasiruošti tam lemtingam momentui – mirčiai. Apmąstai, ką nuveikei, ko nespėjai padaryti, kam neištarei kokio nors svarbaus žodžio, ką nori būtinai pamatyti ar nuveikti per tau likusį laiką. Būtent tada aš supratau, kad didžiausias mano gyvenimo nuopelnas ir turtas – vaikai, kuriais aš labai didžiuojuosi. Žinoma, būčiau norėjusi daugiau jiems suteikti, geriau juos paruošti savarankiškai gyventi, bet padariau, ką galėjau, ką pajėgiau. Stengsiuosi dar prisidėti prie jų gerovės, kol turėsiu jėgų. Kol kas liga nutolo, dar krutu, gyvenu.
Apsupta meilės
Manau, kad man labai pasisekė, nes turiu šeimą. Nors ji ir ne itin darni, bet vis dėlto mano vyras visada pasiruošęs mane apginti, man padėti. Jaučiuosi supama meilės – savo vaikų, brolių ir seserų, kitų artimųjų, draugų, net buvusių ir esamų darbdavių. Ir nebijau atvirai pasakyti, kad juos visus myliu. Tad argi galiu laikyti gyvenimą nenusisekusiu, kai yra tiek mylimų žmonių, iš kurių gaunu daug dėmesio, pagarbos, meilės?!
Apie santykį su Dievu
Dar iki šiol neatradau savo Dievo. Pamenu, buvau labai ištikima tarybinės mokyklos mokinukė, ateistė, tikinti viskuo, ką dėstė mokytojai. Tai jie buvo mano dievaičiai. Jeigu kada pajausčiau poreikį atsigręžti į religiją, galbūt pasirinkčiau budizmą. Ši religija man atrodo pati taikiausia, filosofinė, padedanti iš tikrųjų rasti sielos pusiausvyrą. Iš tiesų niekada nesigilinau į jokias religijas, ko gero, mano įgimtoji religija – pagonybė. Aš dievinu medžius ir norėčiau, kad po mirties mano pelenus išbarstytų po kokiu nors žalialapiu, galbūt ąžuolu. Taip aš pamaitinsiu tą medį, atsidursiu jo syvuose ir galėsiu stebėti pasaulį pro jo šakas.
Širdies ilgesys
Ilgiuosi Lietuvos žalumos, jos erdvių. Mes čia, Paryžiuje, jaučiamės per daug įsprausti į rėmus, įkalinti. Pasiilgau lietuviško sniego pusnių, norėčiau nugriūti į minkštą ir baltą šviežio sniego patalą. Ir, aišku, trūksta brangių žmonių artumo. Bendraujant internetu ar telefonu su pasiilgtu artimuoju, žiūrint nuotraukas, galima palengvinti ilgesio skausmą, bet tėvynės vis tiek trūksta. Kai tikrai pradeda skaudėti, reikia grįžti, nors trumpam…
Kalėdos Prancūzijoje – prekybininkų šventė
Tikriausiai Kalėdos – daugiausia pelno prekybininkams atnešantis periodas. Šventinis laikotarpis prasideda maždaug lapkričio 1 dieną. Apie jo pradžią „praneša“ pirmos papuoštos eglės didžiuosiuose prekybos centruose, pirmos kalėdinės reklamos, šokoladinių saldainių dėžučių piramidės parduotuvėse. Prasideda prieškalėdinis maratonas, visi skuba, stumdosi, perka iki Kūčių vakaro.
Ši katalikiška šalis švenčia Kalėdas panašiai, kaip ir lietuviai: Kūčių vakarą susirenka šeimos; vaikučiai pavakarieniavę gulasi svajodami apie tai, kaip Kalėdų Senelis šią stebuklų naktį pro židinio kaminą nusileis ir padės po papuošta eglute dovanų. Anksčiau mažieji prancūziukai nublizgindavo batukus ir surikiuodavo po eglute: Kalėdų Senelis dovanas dėdavo į juos. Dabar, manau, reta šeima yra išlaikiusi šią tradiciją, dovanos dažniausiai būna tokios didelės, kad tikrai į batukus netilptų: kompiuteriniai žaidimai, lėlių namai, kompiuteriai, mobilieji telefonai ir visa kita, ko mažieji trokšta. Dauguma šeimų, ypač kuriose nėra mažų vaikų, išvynioja dovanas Kūčių vakarą.
Prancūzai jau užmiršę pasninką per adventą, todėl Kūčių vakarą stalai lūžta nuo žąsų, kalakutų ir kitokių kepsnių ar žąsų kepenėlių.
Praktikuojančių katalikų gretos negausios
Nedaug grynakraujų prancūzų yra praktikuojantys katalikai. Daugiau gražiose bažnyčiose meldžiasi emigrantų ispanų, portugalų ar lenkų. Galbūt ir lietuvių, nors jų bendruomenė Prancūzijoje yra tikrai negausi ir tirpte ištirpsta tarp milijonų gyventojų.
Puoselėjant savo tautos tradicijas
Nors nesu tikinčioji, bet, vertindama lietuviškas tradicijas, stengiuosi, kad ant mano Kūčių stalo nebūtų mėsos patiekalų – kartais gardžiuojamės austrėmis, kartais japoniškais sušiais. Būdavo, kad pagamindavau ir tradicinį mamos Kūčių patiekalą – virtinukų su grybais. Čia, Prancūzijoje, taip pat išmokau kepti kūčiukus.
Kalėdos – tai vaikystės prisiminimai, pagarba mamai, kuri sugebėdavo mums suruošti šventę sunkiomis aplinkybėmis. Ji pagamindavo skaniausių patiekalų iš skurdžių produktų, rastų parduotuvėse tais laikais, kelis mėnesius saugodavo mišrainei indelį majonezo, nemiegodavo per naktis, nes švenčių dienomis turėdavo dar ir eiti į darbą.
Linkėjimas skaitytojams
Skaitytojams iš visos širdies linkiu mylėti savo artimus žmones, pasitenkinti tuo, ką gyvenimas davė, džiaugtis, kad esate sveiki, kad jūsų vaikai išlavinti, kad gimtoji šalis graži, kad tauta geba atlaikyti visokiausius išbandymus. Kad ir kur esame, išliekame lietuviai, saugojame savo kalbą, gerbiame savo šaknis, didžiuojamės savo istorija. Linkiu, kad tai tęstųsi. Laimingų ateinančių švenčių, tegul kalėdiniai džiaugsmo varpai skamba visų širdyse!
Kalbino Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė