Prieš beveik šešerius metus lyginamosios literatūros studijas baigusios Giedrės Balsevičiūtės gyvenimo aprašyme šiandien randame ne mokslinių straipsnių ar knygų, o pasaulyje didelės sėkmės susilaukusių kino filmų pavadinimų sąrašą. Tarp jų – „Neįmanoma misija 6“, „Keršytojai. Begalybės karas“, „Ugnies žiedas: sukilimas“, „Toras: Ragnarokas“ ir kt. Einamųjų reikalų prodiusere animacijos ir vaizdo efektų įmonėje Londone dirbanti lietuvė sako, kad patekti į šią itin konkurencingą industriją jai padėjo ne diplomas, o „užklasinė“ veikla, užsispyrimas ir atkaklumas.
Savojo kelio paieškos
Giedrė prisipažįsta vaikystėje tikrai nesvajojusi apie karjerą kino srityje – iki trylikos metų šventai tikėjo, jog taps veterinare. „Deja, greit suvokiau, jog veterinaro darbas nebūtinai bus toks, kokį mačiau serialuose per „Discovery“, „Animal Planet“ kanalus, tad šis troškimas pamažu nuslūgo, – prisimena mergina. – Tryliktojo gimtadienio proga gavau skaitmeninį fotoaparatą ir iki pat universiteto laikų su draugais nuolat filmuodavau ir montuodavau. Deja, tada į tai žiūrėjau tik kaip į nieko rimto nežadantį pomėgį, o ne kaip į ženklą, jog turėčiau siekti karjeros kino industrijoje.“
Kaip ir dauguma paauglių, ji ilgai nerado savojo kelio, svarstė apie daugybę karjeros galimybių – apie ekonomiką, teisę, žurnalistiką. Mokėsi licėjaus tarptautinio bakalaureato klasėje ir, kadangi jai neblogai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, mokytoja pastūmėjo rinktis literatūros studijas. Tad Giedrė įstojo į Karališkąjį Londono koledžą (King’s College London) studijuoti lyginamosios literatūros.
Jau antrajame studijų kurse mergina pastebėjo ryškų skirtumą tarp savęs ir bendrakursių, kurie gyveno literatūra. Ją vis labiau ėmė dominti veikla studentų atstovybėje. „Atėję į paskaitas kiti čiauškėdavo apie naujausius mokslininkų publikuotus straipsnius apie Homerą, o aš tesvajodavau grįžti atgal į lovą ir išsimiegoti. Būtent antrajame kurse nusprendžiau savo montavimo įgūdžius pritaikyti neseniai susikūrusioje studentų atstovybės televizijoje „Kings TV“. Jau po poros savaičių supratau, kad tarp mėgėjų esu daugiausia patirties turinti montuotoja, ir patekau į televizijos komitetą. Dvejus metus filmavome įvarius universiteto įvykius, kūrėme originalias laidas, serialus, laimėjome keletą nacionalinių apdovanojimų“, – pasakoja Giedrė.
Kai ėmė daugiau laiko praleisti mažame „Kings TV“ biure nei paskaitose, suprato, jog tai galėtų būti jos karjeros kelias. Kurį laiką svarstė keisti studijas, tačiau jos universiteto mentorius Matthew Caponas davė patarimą: „Vizualinių medijų industrijoje niekam nereikalingas tavo diplomas, svarbi patirtis.“ Tad mergina nusprendė studijas užbaigti ir pradėjo ieškoti darbo vizualinių medijų srityje.
Po studijų Giedrė vis dar svajojo apie montuotojo darbą, tačiau, pasak jos, šioje srityje Londone karjera negailestinga: nors čia yra didžiausia baigiamųjų filmų darbų studijų santalka, prasimušti į patį pirmąjį laiptelį yra ganėtinai sunku. Daug kas pirmuosius metus dirba padėjėjais ir uždirba labai varganai.
Pirmiausia lietuvė įsidarbino kitame Londono universitete. Dirbo videografe – filmuodavo, montuodavo, mokė studentus, kurie norėjo įsitraukti į studentų atstovybės žiniasklaidos veiklą. Tačiau čia ilgai neužsibuvo. „Šį vaidmenį greitai išaugau, vis labiau norėjosi išbandyti save tikrojoje industrijoje. Tada susiradau pirmąjį prodiuserio darbą nedidelėje baigiamųjų vaizdo įrašų darbų studijoje „Okay Studio“. Čia pradirbau dvejus metus. Kompanija buvo labai maža, teturėjome porą spalvų nustatymo ir montavimo kambarių. Tačiau tokioje mažoje studijoje įgijau daug svarbios patirties. Dariau viską – nuo kavos atnešimo iki išlaidų sąmatų sudarymo. Biudžetai siekdavo iki šimto tūkstančių svarų, dirbome tokiems klientams kaip „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Roger Vivier“, „EE“, „KFC“ ir t. t.“, – pasakoja G. Balsevičiūtė.
Kuo neseniai studijas baigusi lietuvaitė patraukė darbdavių dėmesį? Juk kandidatų į vieną darbo vietą Londone turbūt ne dešimtys, o šimtai… Mergina pripažįsta, kad norinčių patekti į šią industriją apstu, ir mano, kad jai padėjo keletas savybių. „Darbą „Okay Studio“ gavau po kelių pokalbių, per kuriuos kompanijos įkūrėjai mane daug kamantinėjo. Po kelerių metų paklausiau jų, kodėl pasamdė būtent mane. Jie atsakė, jog per darbo pokalbį parodžiau aistrą šiai sričiai, o mano veikla universitete įrodė, jog esu pasiryžusi darbe įdėti daug pastangų, negailėti tam laiko. Taip pat paminėjo, jog, palyginti su kitais panašaus amžiaus kandidatais, pasirodžiau jiems labiau subrendusi. Kiek tame yra tiesos, tikrai negalėčiau pasakyti – man dažnai atrodo, jog mūsų, Rytų europiečių, šaltesnės, melancholiškesnės manieros čia priimamos kaip tam tikra branda“, – pasakoja Giedrė.
Sėkminga pradžia vaizdo efektų industrijoje
Po dvejų metų ji nusprendė pakeisti karjeros kryptį ir ėmė ieškoti darbo, susijusio su vaizdo efektais. „Buvau pakviesta į pokalbį vienoje iš didžiųjų Londono kompanijų „DNEG“. Tuo metu eiti į darbo pokalbį jau buvo daug drąsiau, nes su darbdaviais galėjau rasti bendrą kalbą. Kadangi pretendavau į koordinatoriaus poziciją, mano patirtis „Okay Studio“ jiems, ko gero, pasirodė pakankama, nors darbo pobūdis tikrai nemažai skyrėsi. Po kelerių metų nusprendžiau išbandyti jėgas kitoje kompanijoje „Framestore“. Joje dabar dirbu einamųjų reikalų prodiusere“, – pasakojimą apie karjeros laiptelius tęsia pašnekovė.
Po metų Giedrė buvo paaukštinta – pradėjo vadovauti savo koordinatorių komandai ir glaudžiai dirbti su vyriausiaisiais vadovais. Dabartinės jos pareigos vadinamos „line producer“, lietuviškai – einamųjų reikalų prodiuserė. Paklausta, kokios veiklos slypi už šio pavadinimo, pašnekovė paaiškina: „Esu atsakinga už detalaus dvylikos ar daugiau įmonės skyrių veiklos plano sudarymą. Paprastai man priskiriamas tam tikras skaičius kadrų ir tam tikro dydžio komanda, dažniausiai – apie septyniasdešimt–šimtą specialistų – vaizdo efektų kūrėjų, dirbančių skirtinguose skyriuose. Kasdien privalau užtikrinti, kad kiekvienas komandos narys turėtų jam skirtas užduotis, kad jos būtų tinkamai suplanuotos mūsų sistemoje ir kad nevėluotume perduoti duomenų iš vieno skyriaus į kitą, kai artėja kliento peržiūra. Šias užduotis turiu atlikti atsižvelgdama į bendrą komandos nuotaiką ir užtikrindama kuo mažesnį įtampos lygį. Taip pat esu atsakinga už visuose skyriuose dirbančius prodiuserius koordinatorius, kurie man ir mano kolegoms raportuoja, kaip sekasi kiekvienam specialistui.“
Prie vieno filmo efektų dirba šimtai žmonių
Pasak Giedrės, vaizdo efektų sfera pastaruoju metu labai stipriai išaugo ir filmai dažnai turi daugiau nei pusantro tūkstančio vaizdo efektų kadrų. Todėl neretai įmonė turi kooperuotis ir kadrais dalytis su kitomis didžiosiomis Londono studijomis, kad laiku pristatytų produktą klientui. Tam tikromis situacijomis kooperuojamasi netgi su kituose žemynuose esančiomis įmonėmis. Pavyzdžiui, dažnai dirbama su komandomis Kanadoje, Indijoje.
Kaip pasakoja Giedrė, didžiosiose Londono kompanijose dirba apie tūkstantį žmonių viename biure. Prie vieno filmo gali darbuotis dviejų–penkių šimtų ar daugiau asmenų komanda. Dažnai komandos nariai dirba iš kelių kompanijos padalinių kituose žemynuose.
Mergina dalijasi ir daugiau šios srities įdomybių: „Dauguma žmonių vaizdo efektus įsivaizduoja kaip žalią ekraną, ant kurio kažkas nupiešia sprogimus ir įvairius gyvius. Tačiau vaizdo efektų spektras yra nežmoniškai didelis: kartais kuriame ištisus miestus, kartais – skaitmeninius pagrindinių aktorių dublerius, o kartais – žodžiais sunkiai nupasakojamus magiškus ar kosmoso vaizdus. Vieno filmo gamyba gali trukti nuo šešių mėnesių iki poros metų, o vienas kadras kartais klientui yra parodomas apie porą šimtų kartų, kol režisierius būna patenkintas rezultatu.“
Labiausiai Giedrę nustebino tai, kiek daug skirtingų vaidmenų yra šioje industrijoje: tiek prodiuserių, tiek efektų kūrėjų karjeroje yra įvairiausių laiptelių, kuriais visi pamažu lipa. „Efektų kūrėjai dažnai specializuojasi labai nišinėse filmų srityse. Tarkime, kai kurie kolegos yra žinomi kaip „naikinimo“ ekspertai – jie pasirenkami, kai filmas turi kadrų, kuriuose reikia griūvančių miestų simuliacijų. Netgi gali būti plaukų specialistai, kurie kuria specifines plaukų simuliacijas. Tretieji yra pasižymėję kaip gyvūnų animatoriai ir t. t.“, – pasakoja mergina.
Jos manymu, sudėtingiausia kurti dviejų tipų vaizdo efektus. Pirmasis – magiški efektai fantastiniuose filmuose. „Kurti šiuos efektus sudėtinga dėl to, kad niekas neturi lygiai tokios pačios vaizduotės ir kartais užtrunka nemažai laiko perprasti režisieriaus viziją, kurią sunku nupasakoti žodžiais. Pirmiausia dirbame vadovaudamiesi režisieriaus pateiktomis rekomendacijomis, apibūdinimais, o tada ilgai vystome šiuos efektus, kol jie tenkina režisierių, – paaiškina ir įvardija antrąjį itin sudėtingų efektų tipą: – Ne mažiau sudėtinga kurti fotorealistiškus efektus, kurie naudojami lygiai taip pat dažnai, tik daug rečiau susilaukia liaupsių. Kodėl? Nes šie efektai turi būti nematomi. Pavyzdžiui, kuriame skaitmeninius dublerius, praplečiame kino aikšteles, tiksliai atkuriame istorines vietas. Šiuo atveju labai svarbu turėti tikslius iš filmavimo aikštelės surinktus duomenis. Mums reikia informacijos, kokiomis apšvietimo sąlygomis buvo filmuojama, kaip tiksliai atrodo aktorių kostiumai, jų šukuosenos, grimas ir t. t.“
Daugėja efektus kuriančių moterų
Ne paslaptis, kad efektų industriją iš pradžių daugiausia valdė vyrai. Anot Giedrės, dabar efektus kuriančių moterų vis daugėja, ir ji jau ne kartą yra dirbusi su moterimis, einančiomis vadovaujamas pareigas. „Kol kas daugiau jų dirba prodiuserių skyriuje, tačiau dabartinės tendencijos leidžia manyti, kad artimiausiu metu tai pasikeis, – sako pašnekovė. – Prieš kelerius metus publikuotuose straipsniuose teigiama, jog efektų kūrimo studijose dirbančių moterų ir vyrų santykis gali būti 25 ir 75 procentai. Tačiau nesu tikra, ar šie skaičiai tiksliai atspindi šiandieninę situaciją.“
Giedrės teigimu, efektų industrija palyginti jauna, dauguma jos kolegų, kuriančių efektus, yra savamoksliai. Dalis jų iš pradžių įgijo patirties mažose studijose. O kolegos, turintys akademinį išsilavinimą šioje srityje, dažniausiai būna mokęsi vienoje iš keturių pagrindinių šios srities specialistus rengiančių įstaigų Jungtinėje Karalystėje: Reivensborno ar Bornmuto universitete, Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, akademijoje „Escape Studios“.
Kiekviena darbo diena kupina iššūkių
Anot Giedrės, dirbant kino industrijoje kasdien kyla neplanuotų iššūkių – jie yra neatsiejama šio darbo dalis. „Manau, daugumą dirbančių šioje srityje tai ir žavi – čia nebūna dviejų vienodų darbo dienų. Filmo gamybos procesas nuolat juda į priekį, vystosi. Pats maloniausias momentas man būna tada, kai artėjame prie finišo tiesiosios. Tai vadiname „crunch time“ – spaudimo periodu. Nors tada tenka dirbti viršvalandžius, dažnai ir savaitgaliais, tačiau man tai labiausiai asocijuojasi su tvirtai susidirbusia komanda, kuri žino, kaip pasiekti tai, ko reikalauja klientas. Mes, prodiuseriai, planuojame visą filmo vaizdo efektų kūrimo veiklą ir visada džiugu matyti šio darbo vaisius – kaip komanda išsijuosusi dirba, o klientas vėliau džiaugiasi gautais kadrais“, – darbo užkulisius trumpai apibūdina mergina.
Ji atvira – nesėkmių būna visokių ir kasdien: dirbant prie didelių kino projektų klaidos yra neišvengiamos. „Visi vertiname atvirumą ir greitą reakciją į problemas, – sako Giedrė, paklausta, kaip įmonėje reaguojama į nesėkmes. – Tai gali būti tokia maža klaida kaip neteisingai užrašyta kliento pastaba dėl kadro, o kartais ir didesnės klaidos, turinčios rimtų pasekmių. Žinau, jog esu ne kartą prikrėtusi klaidų, tačiau visada bandau į jas reaguoti kuo ramiau ir remiuosi į savo kolegas, ypač į vyriausiąją prodiuserę ar prodiuserį, kurių patirtis dažnai leidžia problemas išspręsti greitai ir be ilgalaikių pasekmių.“
Pasak pašnekovės, dirbant kino industrijoje, nepriklausomai nuo vietos, įtampa yra nuolatinė – dirbama labai griežtai laikantis kliento nurodytų terminų, siekiant taupyti biudžetą. „Ši industrija pasižymi aukštu streso lygiu. Dažnai prodiuserių gabumas vertinamas per streso prizmę: tie, kurie geba dirbti įtampos sąlygomis ir ja pasinaudoja kaip varomąja jėga, yra vertinami, – pabrėžia. – Negalėčiau sakyti, jog neleidžiu sau „pakedenti plunksnų“, tačiau tikrai nemažai mėnesių esu dirbusi daugiau nei po trylika valandų per dieną ir šeštadieniais.“
Vis dėlto, bendraujant su Giedre, atrodo, kad frazę „kaip nenoriu rytoj į darbą“ iš jos išgirsti būtų sunku. „Tiesa! – patvirtina ji. – Nors, kaip ir turbūt visi mirtingieji, tingiu keltis anksti ryte, kartais pritrūkstu miego ar jaudinuosi dėl tam tikrų situacijų darbe, tačiau tikrai nebūna taip, kad nejaučiu potraukio dirbti. Aš mėgaujuosi tuo, ką darau.“
Mokosi iš geriausių
Per pastaruosius kelerius metus Giedrei teko dirbti prie filmų „Ugnies žiedas: sukilimas“, „Keršytojai. Begalybės karas“, „Venomas“ ir kt. kūrimo. Smalsauju, koks jausmas žiūrėti populiarius Holivudo filmus, prie kurių teko bent dalele prisidėti pačiai. „Žiūrėti pirmąjį filmą buvo tikrai įdomus potyris – negalėjau patikėti, kad ekrane matau tai, prie ko taip ilgai dirbau. Dabar tai jau šiek tiek atslūgę, o dažnai pirmoji filmo peržiūra netgi gąsdina, – prisipažįsta. – Klientas, gavęs mūsų užbaigtus kadrus, kartais filmą toliau montuoja, nustato galutines spalvas, tad neretai baigtą produktą pirmą kartą pamatome su kitais žiūrovais, iš anksto nežinodami, ar buvo pokyčių. Nemeluosiu, žiūrėti šiuos filmus kine yra džiugu, tačiau kiekvienam darbui pasibaigus norisi šokti prie kito projekto tikintis, jog jis bus dar sudėtingesnis ar labiau vertinamas kritikų.“
Pradėjus dirbti vaizdo efektų kūrimo įmonėje, didelį įspūdį Giedrei padarė vyriausieji prodiuseriai ir vyriausieji vadovai. Jai teko dirbti su tokiais industrijos senbuviais, „Oskarų“ laimėtojais kaip Paulas Franklinas („Interstellar“, liet. „Tarp žvaigždžių“; „Inception“, liet. „Pradžia“), George’as Murphy’is („Forrest Gump“, liet. „Forestas Gampas“; „The Matrix Reloaded“, liet. „Matrica. Perkrauta“), Johnas Dykstra („Star Wars“, liet. „Žvaigždžių karai“; „Spider-Man 2“, liet. „Žmogus-voras 2“). „Man yra garbė nuolat mokytis iš žmonių, kurie nuo pamatų pastatė vaizdo efektų industriją ir pakeitė jos kryptį“, – sako jaunoji prodiuserė.
Geriau pažino save
Dirbdama kino industrijoje Giedrė ne tik daug išmoko, bet ir geriau pažino save, ugdėsi tam tikras savybes. „Manau, svarbiausia mano išmokta pamoka – niekada nereikia nustoti mokytis ir atidžiai stebėti vyresniųjų kolegų, – pabrėžia pašnekovė. – Jau pačioje karjeros pradžioje supratau, kad dažnai ką nors pasakau gana griežtai ar tiesmukai, ir jau ilgai mokausi lyderystės iš aplinkinių žmonių, norėdama išvengti nemalonių situacijų. Mano manymu, kad pradėję dirbti su didelėmis komandomis kiekvienas save pamatome per kitą prizmę. Mokykloje buvau knygų graužikė, linkusi nervintis dėl rezultatų, man trūko drąsos. Pradėjusi dirbti prodiusere, pastebėjau, jog kai turiu pakankamą pagrindą tikėti savo jėgomis, kai tikiu tuo, ką sakau, nebebijau išreikšti savo nuomonės.“
Lietuvei vienas labiausiai patinkančių Londono ir kino industrijos bruožų – galimybė dirbti su žmonėmis iš be galo daug šalių. „Manau, jog dirbdami su kitos rasės, religijos, kultūros ir kitokių įsitikinimų žmonėmis pradedame geriau suprasti save, vertinti savo kultūros išskirtinumą, istoriją“, – įsitikinusi ji.
Dėl kultūrinių skirtumų Giedrei sunkumų nekyla – kyla nebent komiškų situacijų. „Kartais atrandame kokių nors stereotipinių būdo bruožų, kurie turėtų mus vienus nuo kitų skirti, tačiau dažniausiai jie tik parodo, jog bendrauti su kitokiais žmonėmis niekada nebus nuobodu. Ypač dirbant kūrybinėje aplinkoje, kur skirtingas požiūris neretai priimamas kaip didelis pliusas“, – sako pašnekovė.
Patarimai jaunimui
Įgijusi patirties kūrybinėse industrijose, Giedrė panoro ja pasidalyti su jaunaisiais tautiečiais, taip pat siekiančiais dirbti šioje srityje. Todėl prisijungė prie savanoriškos profesinės mentorystės programos „LT Big Brother“. Ji pati yra turėjusi ne vieną mentorių tiek studentų atstovybėje, tiek pirmajame darbe. „Mane įkvėpė žmonės, tvirtai tikintys, jog, turint pakankamai užsispyrimo ir aistros savo darbui, galima pasiekti daug. Jie padėjo tuo patikėti ir man“, – sako pašnekovė.
Sėkmingai karjeros laipteliais lipanti Giedrė turi keletą patarimų jaunuoliams, svajojantiems susikurti gražų karjeros kelią. „Kai pati buvau moksleivė, tiek mokytojai, tiek tėvai karjerą siejo su iškart pinigų atnešančiu užsiėmimu. Negalima neigti, jog finansai visada bus be galo svarbi darbo dalis, bet, mano galva, kiekvienas jaunuolis turėtų visų pirma labai gerai pamąstyti, kokia laisvalaikio veikla jam kelia didžiausią susidomėjimą, smalsumą. Aš montavau ir filmavau gerus šešerius metus prieš įstodama į universitetą. Jei būčiau akimirkai sustojusi ir pagalvojusi ne apie savo pažymius ar prestižinius universitetus, o apie tai, kas man iš tiesų gyvenime teikia džiaugsmo ir kokioje veikloje galiu paskęsti, ko gero, daug anksčiau būčiau pasukusi tinkama linkme. Žinoma, reikia ir pasitikėjimo savimi. Diplomai ir pažintys visada gali pagelbėti, tačiau niekas karjeros pradžioje negali atstoti užsispyrimo ir atkaklumo“, – pokalbį baigia G. Balsevičiūtė.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš G. Balsevičiūtė asmeninio archyvo
