Manau, ne vienas jūsų pastebėjote, kad, per Lietuvą vėl nuvilnijus alkoholio sukeltų problemų bangai, kilo ir politinių diskusijų banga. Kurį laiką jaustasi kaip Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų renginyje, nes beveik visi politikai sutartinai kartojo Pasaulio sveikatos organizacijos siūlomas mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones, tarp kurių – ir alkoholinių gėrimų reklamos draudimas.
Dabar jaučiuosi, lyg tolčiau nuo to ekspertų susitikimo sėdėdamas mane vežančiame autobuse, ir mane pasiekia jau tik tų pažadų nuotrupos ar silpnas aidas. Tas aidas, atsimušęs nuo sienų, jau įgauna naujus garsinius atspalvius ir išsikreipia, vis dažniau efektyvių priemonių pavadinimus paversdamas kažkur girdėtais burtažodžiais: „draudimais nieko neišspręsi“, „reikia šviesti, o ne drausti“ ir t. t.
Kažkaip beklausydamas prisiminiau lietuvišką pasaką apie kalvio mokinį, kuris išvykęs mokytis kalvystės amato pragulėjo nieko neveikdamas, o paskui grįžęs namo paprašytas pademonstruoti, ko išmokęs, iš pradžių bandė nukalti noragą, vėliau pasagą, vinį, ir galiausiai iš į vandenį įmerktos žaizdre įkaitintos geležies teliko tik garsas „pššš“.
Bet šį kartą ne apie viską, o tik apie reklamą. Pabandysiu paaiškinti, kodėl ji tokia svarbi. Pirmiausia tik pora mokslu patvirtintų faktų. Alkoholio reklama skatina vaikus anksčiau pradėti vartoti alkoholinius gėrimus (vadinasi, daugiau jų taps priklausomi nuo alkoholio), o tuos, kurie jau vartoja, skatina vartoti daugiau. Bet yra ir kitų efektų. Jau dabar stebėdamas vienos televizijos laidas, žurnalistų kalbas, matau kokybiškai ir kiekybiškai reikšmingų skirtumų kalbant apie alkoholio problemas. Jau galima išgirsti žurnalistų klausimų apie dingstančius pasiūlymus drausti alkoholio reklamas. Tai buvo sunku išgirsti tada, kai būdavo gaunama pajamų iš alkoholio reklamos. Ir tikrai nenoriu pasakyti, kad tai buvo žurnalistų papirkinėjimas, tiesiog spjaudyti į šulinį, iš kurio paskui reikės gerti, nėra priimta.
Kad būtų aiškiau, alkoholio reklamos draudimą savotiškai palyginsiu su alternatyvių aprūpinimo dujomis šaltinių užtikrinimu šaliai. Kol kažkas turi savo rankose svertus, kurie gali lemti, kad vieną dieną liksi be kuro (šiuo atveju be reklamos įplaukų), atsiranda motyvas rinktis, ką sakyti tam, kuris valdo situaciją, ir kaip su juo elgtis. Su alkoholio reklama visiškai identiška situacija. Ji labai sunkina padėtį, nes žiniasklaida atlieka itin svarbų vaidmenį supažindindama visuomenę su politikų rengiamomis ir siūlomomis visuomenės sveikatos priemonėmis, aktyvindama kokybišką diskusiją apie tų priemonių svarbą. Tai yra savotiškas visuomenės parengimo garantas, be kurio dalis priemonių būna pasmerktos ilgam merdėjimui ar nevisiškam įgyvendinimui, kai visuomenė nebūna pasiruošusi jų priimti. Ir jei žiniasklaida gali labai kokybiškai supažindinti visuomenę su išorės grėsmėmis, tai nebūtų sudėtinga supažindinti ir su tomis, kurios griauna mus iš vidaus, ir tam nepakanka parodyti į šulinį sumestus vaikus ar stiklinėmis akimis žiūrinčius tai padariusius veikėjus. Visuomenė turi atsibusti ir suprasti, kad be visų prisidėjimo ir susitaikymo su laikinais nepatogumais, kuriuos sukelia alkoholio kontrolės priemonės, joks tikslas nebus pasiektas. Nes tik visuomenė yra garantas, kad priimtos įstatymo nuostatos galios. Tačiau, sėdint alkoholio reklamą užsakančių asmenų kišenėje, tos žinutės eterio gali ir nepasiekti.
Todėl norisi užduoti klausimą žiniasklaidos savininkams ir vadovams (ne žurnalistams): ar jūs ruošiatės prisidėti prie to, kad Lietuva pagaliau pradėtų lipti iš alkoholizacijos duobės ir jūs patys bei jūsų vaikai pagaliau galėtų saugiau gyventi šitoje šalyje? Ar prie problemų turi prisidėti tik kiti, kaip įprasta manyti mūsų visuomenėje, kuri visada mato tik kitų, o ne savo kaltę? Ar žiniasklaidos savininkai yra pasiruošę solidarizuotis su sergančia visuomene ir trumpuoju laikotarpiu kažko atsisakyti bei ieškoti sprendimų? O gal rūpinimasis visuomenės problemomis yra apsimestinis ir tai tik poza, kuri neturi nieko bendra su gerais norais, nes kuo tragiškesni įvykiai vyksta sergančioje visuomenėje, tuo daugiau dėmesio sulaukia straipsniai su baisiomis antraštėmis žiniasklaidoje? Norėčiau tikėti, kad taip nėra.
Todėl, matydamas tendenciją, kad bet kokia rimtesnė diskusija apie alkoholio reklamos atsisakymą sulaukia savotiško „duslintuvo“ efekto, noriu paklausti, ar tarp žiniasklaidos vadovų ir savininkų atsirastų geranoriškų, kurie sutiktų sėsti prie bendro stalo ir ieškoti išeičių. Viena jų jau buvo siūlyta tuo metu, kai Lietuva turėjo galimybę įgyvendinti alkoholio reklamos draudimą, tačiau jį atšaukė, taip ir nespėjus jam įsigalioti. Tas pasiūlymas yra labai paprastas. Tereikėtų įtikinti parlamentą reikšmingai didinti rekordines žemumas siekiančią alkoholio kainą, nes dabar akcizu apmokestinti gėrimai kainuoja pigiau nei tokio mokesčio neturintis vanduo ar sultys. Iš gautų papildomų biudžeto pajamų būtų galima skirti nemažai lėšų socialinei reklamai, kuri galėtų kompensuoti dalį žiniasklaidos praradimus atsisakius alkoholio reklamos. Kitą prarastos reklamos dalį neabejotinai užimtų kitų produktų reklama, nes šventa vieta tuščia nebūna. Ar žiniasklaida pasiruošusi ne vien būti grubus verslas, bet ir vykdyti visuomeninę misiją?
Prof. Aurelijus Veryga yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas
Asmeninio archyvo nuotrauka