Mentorystės programa „LT Big Brother“, skirta lietuvių jaunimui, norinčiam pasisemti žinių ir patirties iš lietuvių profesionalų, dirbančių visame pasaulyje, sėkmingai pradėjo šeštąjį sezoną. Pristatome interviu su Jungtinės Karalystės regiono projekto „LT Big Brother“ vadove ir mentore Agne Smalakyte.
Agnė Smalakytė pasitinka mane prie metro stotelės su krepšeliu šviežių vaisių, plačia šypsena ir entuziazmu spindinčiomis mėlynomis akimis. Besišnekučiuodamos apie „LT Big Brother“ projektą, šiais metais pritraukusį būrį lietuvių profesionalų, gyvenančių net 20-yje skirtingų pasaulio šalių ir dirbančių daugiau nei 40-yje skirtingų sričių, einame jos namų Londono Pimlico rajone link.
Mažas, tačiau jaukus butas, kuriame gausu nuotraukų, įamžinusių džiaugsmingas akimirkas su šeima ir draugais, žvakių, kosmetikos buteliukų ir stilingų aukštakulnių batelių netikėčiausiuose kampeliuose.
Pakvimpa šviežių mėtų arbata. „Atsisveikinimo dovana“, – paaiškina Agnė, vaisių salotoms paduodama šaukštelį su KPMG atributika. Tai įmonė, kurioje daugiau nei prieš septynerius metus ji pradėjo auditorės karjerą. „Čia parašyta: „Palaikyk ryšį“, – taip ir darome“, – džiaugdamasi, kad daugelis dabar jau buvusių kolegų tapo gerais draugais, sako Agnė.
Skambant Marvino Gaye’aus dainai „Ain’t No Mountain High Enough“ 27 metų Agnė kalba apie savo pasirinkimus, padėjusius siekti karjeros aukštumų ir iš nekviečiamos į darbo pokalbius studentės tapti įdarbinimo agentų verbuojama specialiste. Taip pat entuziastingai ji pasakoja apie „LT Big Brother“ projektą. Ji yra ne tik Jungtinės Karalystės regiono projekto vadovė, bet ir studentės, Portsmoutho universitete studijuojančios finansus ir norinčios eiti panašiu karjeros keliu, mentorė.
Pati Agnė studijuodama neturėjo mentoriaus ir tikisi, kad savo „mažajai sesei“ Justinai Bartkevičiūtei padės tikslingai pasirinkti karjeros kryptį. „Man tai yra naujas iššūkis ir labai įdomus patyrimas“, – sako ji.
Nuo mokyklos dienų negalėjusi gyventi be užklasinės veiklos ir renginių organizavimo Londone Agnė įsitraukė į Londono Sičio lietuvių klubo (LCLC), kuris vienija profesionalus, dirbančius Londone, veiklą ir labdaros projektus, tačiau tik tada, kai jautėsi tvirtai stovinti ant kojų ir turinti ką duoti. „LT Big Brother“ mentorystės programa yra vienas iš LCLC inicijuotų, Volstrito lietuvių klubo (Lithuanian Wall Street Club) ir „Globalios Lietuvos lyderių“ (Global Lithuanian Leaders) klubo globojamų projektų.
„Ne visi, baigę mokyklą, žino, ko tiksliai nori. „LT Big Brother“ programoje dalyvaujantys mentoriai dalijasi savo patirtimi ir noriai padeda motyvacijos turintiems studentams. Projektas vis auga, ir tikimės, kad daugės mentorių ne tik iš finansų, vadybos, teisės, bet ir iš kitų sričių“, – sako Agnė. Šiais metais patirtimi su jaunaisiais tautiečiais sutiko dalytis net 182 mentoriai.
Agnės sprendimas studijuoti Jungtinėje Karalystėje buvo spontaniškas. Merginą, sužinojus, kad Lietuvoje neįstojo į finansų studijas, tačiau buvo priimta į mamos svajonių specialybę – politikos mokslus, apėmė panika. Per dešimt dienų, kol mama atostogavo užsienyje, Agnė paruošė visus reikiamus dokumentus ir išsiuntė stojimo paraišką į Anglijos universitetą. „Tiesiog negalėjau įsivaizduoti savęs besimokančios ir vėliau dirbančios tai, kas man ne prie širdies“, – sako Agnė.
„Finansų paskaitos man buvo įdomiausios, o audito dėstytojas apie auditoriaus darbą pasakojo labai viliojančiai“, – prisimena mergina, po pirmųjų studijų metų nusprendusi verslo studijas pakeisti į apskaitos.
Bakalauro laipsnį Agnei pavyko gauti neįklimpstant į skolas dėl studentiškų darbelių ir palankių aplinkybių, nes priimtų naujų Europos Sąjungos narių studentai tais metais galėjo pretenduoti į nemokamą mokslą Jungtinėje Karalystėje.
Kadangi tai nebuvo prestižinis universitetas, baigusios mokslus Agnės Anglijoje neužvertė kvietimų į pokalbį dėl darbo pagal specialybę lavina. „Buvo sunku. Kai esi jaunas, nori visko čia ir dabar. Po mėnesio bevaisių paieškų grįžau į Lietuvą“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto geras anglų kalbos mokėjimas ir angliškas diplomas tuo metu buvo stiprus pranašumas Lietuvoje, tad Agnei buvo pasiūlytas auditorės darbas „KPMG Baltics“ įmonėje Vilniuje.
„Džiaugiuosi, kad paklausiau mamos ir draugų patarimų ir tada likau Lietuvoje. Man buvo lengviau integruotis į verslo pasaulį savoje kultūroje“, – sako Agnė, gimtojoje šalyje dirbusi su įvairių verslo šakų atstovais.
Po trejų darbo metų Agnei atsirado galimybė persikelti į KPMG biurą Londone dirbti investicijų valdymo departamente. „Tai buvo didelis postūmis, nes ėmiau dirbti prie rizikos fondų, – sako Agnė, Londone įgijusi tarptautinę auditoriaus apskaitos kvalifikaciją (ACCA). – Vadovaudama projektui, jungiančiam Londono ir Vokietijos investicijų vertintojų komandas, išmokau daug techninių dalykų, dirbau su Bloombergu ir turėjau galimybę susipažinti su tais instrumentais, apie kuriuos buvau tik girdėjusi iš biržos sandėrių tarpininkų pasakojimų.“
Ji teigia, kad auditoriaus darbas yra sunkus, ypač pirmaisiais penkeriais metais. „Projektų terminai labai trumpi, o komandos nariai neretai būna pasklidę po visas laiko zonas. Ne kartą yra tekę dirbti ir 24 valandas per parą palaikomai kavos ir energinių gėrimų“, – su šypsena prisimena Agnė.
Jos manymu, auditoriaus darbas yra puiki pradžia tiems, kurie nori dirbti finansų, apskaitos srityje, tačiau, matydama savo vadovų įtemptą gyvenimo tempą ir jiems kylantį iššūkį suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, Agnė suprato, kad toks laisvalaikio ir darbo disbalansas jai nėra priimtinas. „Noriu skirti laiko savo šeimai, draugams, pomėgiams, kelionėms, tačiau kai kurios profesijos to paprasčiausiai neleidžia“, – apie savo sprendimą po šešerių metų pakeisti darbą sako pašnekovė, tačiau priduria, kad savo pasirinkimo pradėti karjerą audito srityje nekeistų net jei galėtų laiką atsukti atgal. Ji mano, kad žinių bagažas, kurį įgijo, yra neįkainojamas.
Pusmečio apylanka Agnei tapo apskaitos skyriaus vadovės darbas AFME (Europos finansinių rinkų asociacijoje). „Iš pradžių buvo tikrai įdomu, atstovavau klientų interesams apskaitos klausimais Europos Parlamentui, Europos Komisijai ir kitoms organizacijoms, – sako Agnė. – Tačiau pamačiau, kad grįžau prie politinių elementų, nuo kurių kažkada bėgau, ir nuo daugiau žodinio darbo nusprendžiau grįžti prie skaičių.“
Agnė atsargiai rinkosi kitą darbovietę, norėdama, kad jai patiktų darbo pobūdis ir kad įmonės vizija, misija ir vidinė kultūra atitiktų jos asmenybę. Formalūs darbo interviu ir neformalūs pokalbiai su buvusiais klientais ir pažįstamais jai padėjo daugiau sužinoti apie įvairias įmones ir suprasti, kokio kito karjeros žingsnio ji norėtų. „Iš pradžių tai buvo lyg žaidimas: eidavau į interviu, kad išmokčiau atskirti sau tinkamą įmonę nuo netinkamos. Taip supratau, kad negalėčiau dirbti didelėse korporacijose, kur viskas hierarchiškai sustyguota ir neretai nelieka laisvės būti savimi, – sako ji. – Reikia nemažai energijos, kad rastum tai, ko ieškai, kai nueini į penkiasdešimt interviu, gauni pasiūlymų, bet nesijauti tikra, kad patiks ir darbas, ir aplinka. Lengva prarasti viltį rasti tai, ko tikrai nori.“
Prisimindama pokalbį su dabartiniu darbdaviu iš įmonės „BlueBay Asset Management“ Agnė sako: „Nebijau būti savimi. Ėjau mūvėdama raudonomis kelnėmis ir tikriausiai avėdama žaliais bateliais, galvodama, kad jei jiems tai netiks, tada tai tikrai nebus man tinkama aplinka.“
„Aš sukaupiau pakankamai didelę patirtį dirbdama prie rizikos fondų, gerai išmaniau jų struktūrą, veiklą, investavimo strategijas ir tikau jiems dėl savo asmenybės savybių, – sako Agnė, sugrįžusi prie savo specializacijos ir jau metus dirbanti minėtos įmonės fondų apskaitos skyriuje. – Į darbą einu ir iš jo grįžtu su šypsena.“
Mėnesio pertraukos tarp darbų metu ji išvyko pakeliauti po Tanzaniją ir Zanzibarą. „Kelionės puošia žmogų ir yra geriausias turtas, – sako Agnė, patyrusi, ką reiškia netekti visų materialinių vertybių, vagims visiškai ištuštinus namus. – To, ką patirsi, pamatysi, sužinosi, parsiveši, niekas iš tavęs neatims.“
Lietuvą mažiausiai kas porą mėnesių aplankanti lietuvaitė žavisi Londono įvairiaspalviškumu. „Nors kartais nuo Londono tempo pavargstu, man jis patinka“, – sako ji.
Verslo pasaulyje, pasak Agnės, svarbiausia yra išmokti rasti kompromisą: „Visi turime savo nuomonę, ir ne vienas gali būti savaip teisus. Ilgainiui išmokau atskirti, kada reikia nebijoti sakyti savo nuomonę, paremiant ją pavyzdžiais, faktais, bandyti ją išaiškinti kitiems ir kada reikia nešvaistyti laiko įrodinėjant dalykus, kurie nėra reikšmingi.“
Mergina teigia nebijanti bandyti ir suklysti. „Žinoma, ne visi bandymai baigiasi sėkmingai, tačiau sau ne kartą įrodžiau, kad svajoti reikia ir svajones galima pasiekti, – kalba Agnė. – Jei dabar man reikėtų išeiti į kitą įmonę, nežinočiau, ko dar ieškoti, nes dabar darbe turiu viską, ko norėjau. Gal tik trūksta gero oro ir jūros.“
Parengė Evelina Živatkauskaitė
Nuotraukos – Monikos Armonaitės ir Agnės Smalakytės asmeninio archyvo