Artėjant jubiliejiniam „Kino pavasariui“, kokybiškų pramogų išsiilgę kino gerbėjai jau perka bilietus į geidžiamiausių filmų seansus. Tačiau sumaniai pasirinkus filmų repertuarą, jų žiūrėjimas gali būti ne tik puikus laisvalaikio leidimo būdas, bet ir saviugdos priemonė.
Apie filmų terapiją ir jos naudą pasakoja vaikų psichologė Gintarė Jonutienė ir psichologė dr. Vėjūnė Domanskaitė-Gota.
Pasak G. Jonutienės, filmų terapija laikoma viena iš meno terapijos šakų, o jos pritaikymo galimybės labai plačios: „Filmų terapija taikoma įvairiais tikslais: savęs pažinimo, savianalizės, atsipalaidavimo, geresnio jausmų suvokimo, vertybių analizės, tarpusavio santykių, socialinių problemų analizės.“ Vaikų psichologės teigimu, tai gali būti veiksminga papildoma psichoterapinė priemonė tiek per grupinę, tiek per individualią terapiją. Ji yra tinkama įvairioms amžiaus grupėms: tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, taip pat tinka poroms.
Psichologė dr. V. Domanskaitė-Gota atskleidžia, kuo naudingas gali būti filmų žiūrėjimas: „Filmus galima žiūrėti tiesiog todėl, kad jie mums patinka. Bet galima juos žiūrėti ir turint tikslą, ieškant atsakymų, norint susivokti, kai jaučiamės įstrigę, nerandame išeities, kai net sunku suprasti, kas mus kankina. Dauguma filmų yra tarsi alegorijos, panašiai kaip istorijos, mitai, pasakėčios. Žiūrėdamas filmą, žmogus gali patirti tuos jausmus, kurių negali išgyventi kasdienybėje, pavyzdžiui, verkti ar pykti kartu su filmo herojais. Žiūrovas gali tapatintis su veikėju ir kartu spręsti problemas, atgauti pamirštus vidinius išteklius. Filmas yra tarsi veidrodis, kuris atspindi, kas vyksta mūsų viduje. Mes galime pamatyti gilių problemų ir gauti naujų įžvalgų ir jėgų pradėti joms spręsti. Kinas yra kaip sapnai – tai kelias į pasąmonę, gilesnius sąmonės sluoksnius. Gilinimasis į filmo simbolius ir prasmes padeda integruoti savo jausmus, intuiciją, mąstymą, kitaip tariant, rasti kelius tarp racionalių ir neracionalių procesų. Pastebint ir suprantant savo reakcijas į veikėjus, kurie nepatinka, kurie yra kitokie, galima atrasti „šešėlinę“ savo psichikos dalį, turinčią daug potencijos.“
Vaikų psichologė teigia, jog kinas gali padėti pamatyti užgniaužtus jausmus. Pasak specialistės, žmonėms kartais būna sunku sugrįžti prie tam tikrų skaudžių išgyvenimų, tačiau, žiūrėdamas filmą apie kitą žmogų, žiūrovas tarsi mato priešais save pastatytą savo gyvenimą ir gali stebėti jį metaforiniu būdu išvengdamas realaus tiesioginio patyrimo ir analizuoti jį, panagrinėti, kas vyksta žmogui filme, kaip jis elgiasi, kokį sprendimą randa, o kartu ir paklausti savęs: „O kas vyksta man?“ „Dažnai žiūrime filmą mums svarbia tema, kai nerandame atsakymo gyvenime. Filme galime matyti įvairių scenarijų“, – sako specialistė.
Pasirinkti filmus saviterapijos tikslais – ir smagus, ir atsakingas procesas. Vaikų psichologė G. Jonutienė siūlo atsižvelgti į tai, kokios problemos besirenkančiajam aktualios: „Jei reikia atsakymo, kaip išeiti iš krizinės padėties, galima rinktis filmus apie stiprius žmones, jei reikia atsipalaiduoti, galima rinktis animacinius filmukus, detektyvus. Jei norisi geriau save pažinti, galima rasti psichoterapinių filmų, kurie veikia kaip metaforos. Galima rinktis filmus pagal konkrečią problemą, pvz., turint valgymo sutrikimų, priklausomybių, bendravimo problemų.“
Psichologė dr. V. Domanskaitė-Gota pabrėžia, kad labai svarbu ne tik tinkamai pasirinkti filmus savipagalbai, bet ir juos žiūrint nepamiršti stebėti ir savęs. „Jei filmus renkamės savipagalbai, tai galima pradėti nuo tų, kurie mums patinka, mus traukia. Tik svarbu pamėginti juos žiūrėti kitaip – sąmoningai, ne tik įsitraukiant į filmo istoriją, bet ir stebint save. Prieš pradedant žiūrėti, pirmiausia reikia patogiai atsisėsti ir atsipalaiduoti. Nukreipti dėmesį į kvėpavimą ir laisvai, neįsitempiant stebėti įkvėpimą, iškvėpimą, leisti kvėpavimui pripildyti jus. Kai kvėpavimas nurimsta, tampa tolygus, peržvelkite kūną: ar yra vietų, kurias lyg laikote, jaučiate įsitempimą. Leiskite kvėpavimui pripildyti tas įsitempusias vietas, tarsi jis tirpdytų tą įtampą, ir leiskite kūno svoriui sukristi grindų link, įsivaizduokite, lyg smėlis subyra, veikiamas žemės traukos. Tada pradėkite žiūrėti filmą ir kreipkite dėmesį ir į istoriją, ir į save. Tiesiog liudykite vidiniu žvilgsniu savo buvimą, kaip filmo vaizdai, idėjos, dialogai, veikėjai veikia jūsų fizinius pojūčius visame kūne. Leiskite sau tik stebėti, nevertinkite, nekritikuokite, nedarykite išvadų. Tikrai atsitiks taip, kad pasinersite tik į filmo istoriją, bet, vėl prisiminę stebėti ir save, atkreipkite dėmesį į kūno pojūčius – kaip jaučiatės tuo metu. Po filmo verta skirti laiko pabūti su ta patirtimi, jei yra galimybė, aptarti tai su kitais. Užduoti sau klausimų apie tai, kas sujaudino, kokią asmeninę prasmę įžvelgėte, kas atstumia filme ir panašiai“, – patarimais dalijasi psichologė dr. V. Domanskaitė-Gota.
Apie festivalį:
20-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2015 m. kovo 19–balandžio 2 dienomis. Tai – didžiausias kino renginys Lietuvoje, pernai pritraukęs beveik 100 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Šiemet „Kino pavasaryje“ bus parodyta maždaug 270 filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau nei 30 tarptautinių festivalių.
Dovilė Raustytė