Nors girdėdami žodį „netektis“ esame pratę įsivaizduoti artimojo mirtį, psichologiškai vertinant netekties samprata – gerokai platesnė. Netekties jauseną gali sukelti darbo praradimas, išsiskyrimas, partnerio neištikimybė ar net liga – tikėtina, kad kiekvienas yra tai patyręs ir žino, kokia skaudi ji gali būti. Kaip lengviau įveikti šį periodą ir kaip padėti jį išgyvenantiems?
Kartojame tas pačias netekties stadijas
Psichologė ir psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė aiškina, kad netekties sąvoka mums tokia svarbi ir kartu tokia plati todėl, jog ja įvardijama žmogui itin skaudi patirtis – kai nebelieka to, su kuo identifikuojame savo praeitį ir su kuo siejame ateitį.
„Netektis mus paveikia, nes nebetenkame pagrindo, kuris kūrė gyvenimui tam tikrą aiškumą, – nesvarbu, ar tai ilgalaikiai santykiai, finansinė padėtis, ar sveikata. Kai staiga to esminio dalyko nebelieka, pereiname iš sau suprantamos būklės į neaiškumą, kai patys neįsivaizduojame, kaip toliau atrodys mūsų gyvenimas. Dėl to su netektimi susitaikyti ir yra taip sudėtinga“, – sako specialistė.
Populiariojoje kultūroje jau įprasta išskirti tam tikras netekties stadijas, pasikartojančias žmogui pereinant nuo įvykio iki susitaikymo su pasikeitusia tvarka. Pirmoji jų – šokas, kurį išgyvenant dar nesuvokiama, kaip kažkas tokio galėjo nutikti. Iškart po jos būna neigimas – situacija suprantama, bet nepriimama, pavyzdžiui, susirgus tikimasi, kad gydytojų atliktų testų rezultatai klaidingi.
„Trečioji stadija paprastai siejama su depresija ir pykčiu, tačiau iš tiesų jos emocinis diapazonas labai platus – žmogus gali jausti liūdesį, gėdą, pyktį, kaltę, bejėgiškumą, net tokias keistas kombinacijas kaip meilė kartu su pykčiu. Tai pats sunkiausias ir ilgiausias etapas, kurio metu turime leisti sau išsiverkti ir išsikalbėti, nes, kad ir kaip sunku būtų, to neperėjus netekties jausmas išlieka ir toliau“, – sako D. Balčiūnienė.
Neišgyventi jausmai sugrįžta
Beveik neįmanoma pasakyti, kiek trunka įveikti trečiąją netekties stadiją. Anot psichoterapeutės, tai priklauso nuo įvykio, žmogaus savybių ir nuo jį supančiųjų paramos bei kitų veiksnių. Jo metu patartina dalintis išgyvenimais su draugais, nebandyti tikrų jausmų nuslėpti, aplankyti psichologinės sveikatos specialistą ar nuvykti į jų organizuojamus susitikimus su tą patį išgyvenančiais žmonėmis.
„Vienas pamatinių mūsų poreikių yra būti suprastiems. Mes norime žinoti, kad su savo patirtimi nesame vieniši ir izoliuoti. Todėl bene geriausia pagalba yra pokalbis su tais, kurie jau išgyveno arba dabar išgyvena kažką panašaus, nes jiems nereikia ilgai pasakoti – jie supranta tave iš keleto žodžių. Netektį įveikti pačiam vienam yra be galo sudėtinga ir, net jei žmogus visai nemėgsta dalintis jausmais su aplinkiniais, vertėtų pabandyti tai bent keletą kartų padaryti“, – aiškina D. Balčiūnienė.
Derinant tokį emocinės pagalbos ratą su veiklomis, kai gali atsiriboti nuo išgyvenimų (sportas, kelionės, knygos, kompiuteriniai žaidimai ir t. t.), ilgainiui pasiekiamas susitaikymas, imama mažiau galvoti apie praeities situaciją ir daugiau apie tai, kaip susikurti naują gyvenimo tvarką. Tai, anot specialistės, gali trukti ne vieną mėnesį.
„Mūsų kultūroje vyrauja noras šį etapą pereiti kuo greičiau. Tačiau toks sprendimas atsisuka prieš patį žmogų – jis mano susitaikęs, o iš tiesų jausmus tiesiog prarijo. Paprastai jie sugrįžta užgniaužtu pavidalu, dažnai net fiziškai mus paveikdami – ima skaudėti skrandį, kauptis rūgštis, mausti galvą. Gydytojai sprendimo neranda ir vaistai nepadeda, nes iš tiesų priežastis yra slopinti jausmai“, – perspėja D. Balčiūnienė.
Kas gali padėti?
Kadangi gijimo etapas gali būti ilgas ir komplikuotas, iššūkiu jis tampa ne vien pačiam žmogui, bet ir jo draugams bei šeimai. Žinoma, kiekvienas nori padėti artimiausiam sunkiu metu, tačiau visi turime savo emocijas ir problemas, todėl negalime ilgą laiką kasdien tik klausyti ir užjausti, nes ir patys norime būti išgirsti.
„Tiek netektį išgyvenančio, tiek jo artimiausio labui geriausia būtų kalbėtis atvirai – kartais galime vieni kitiems pasiguosti, o kartais turime suprasti, kad aplinkiniai negali visuomet tik guosti, jiems reikia ir atstumo. Kartais netgi atvirkščiai – naudinga savo emocijose paskendusiam žmogui parodyti kažką, kas leistų pasimiršti ir apie tai galvoti mažiau“, – pataria D. Balčiūnienė.
Galiausiai sunkiai netektį išgyvenančiam žmogui visuomet patartina kreiptis į gydytojus ir psichologus. Ypač jei vargina bloga savijauta, bejėgiškumas, apetito ir seksualinio potraukio stygius, nemiga, sunkumai susikaupti, mintys apie gyvenimo nutraukimą neapleidžia kelis mėnesius.