VU Filosofijos fakultete viešėjo Vasos taikomųjų mokslų universiteto (Suomija) lektorė Ann-Sophie Blomqvist. Daug metų dirbanti socialine darbuotoja, dėstytoja ir psichoterapeute, ji dalijosi patirtimi ir žiniomis apie pagalbą priklausomybę patiriančių asmenų artimiesiems.
Viešoje paskaitoje vartotas netiesioginės priklausomybės terminas (co-dependency). Šis reiškinys atsiranda tada, kai šeimoje egzistuoja užslėpta problema, apie kurią paprastai nekalbama. Pavyzdžiui, jei vienas narys gydomas nuo kokios nors priklausomybės, jo šeimai taip pat turėtų būti suteikiama pagalba, nes ji taip pat kenčia dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Kai ateina begemotas
A. Blomqvist pažymėjo, kad Suomijoje apie netiesioginę nepriklausomybę kalbama jau daugiau nei 20 metų. Viešnia pristatė suomių psichoterapeuto Tommy Hellsteno knygą „Begemotas svetainėje“ („Hippopotamus in the Living-room“). Netiesioginę priklausomybę knygos autorius iškėlė kaip problemą, kurią irgi reikia spręsti.
Netiesioginės priklausomybės fenomenas perteikiamas per milžiniško begemoto, sėdinčio pagrindiniame namų kambaryje, metaforą (literatūroje taip pat randama aliuzija į dramblį). Šis gyvūnas daug didesnis nei kiti šeimos nariai, jis trukdo normaliai gyventi, tačiau niekas apie jį nesikalba, nepasakoja žmonėms iš išorės, nors jo buvimas veikia viską, kas vyksta šeimoje. Tai gali būti narkotikų, alkoholio, smurto artimoje aplinkoje, psichinių ligų, fanatiško religijos išpažinimo problemos.
A. Blomqvist pateikė ženklus, iš kurių galima atpažinti, kad begemotas artinasi. „Tarkime, jei alkoholio vartojama vis daugiau, kūnas pripranta. Tada žmogus savo gyvenimą organizuoja taip, kad aplink visada būtų alkoholio. Jei su kuo nors susitinka, tai tik aplinkoje, kurioje gerti normalu. Ilgainiui šis įprotis perkeliamas į namus. Šeima taip pat pripranta nuolat matyti šį asmenį išgėrusį“, – pasakoja Vasos taikomųjų mokslų universiteto lektorė.
Netiesioginė priklausomybė paprastai pasireiškia tokiais pat simptomais, kaip ir tiesioginė. Iš pradžių neigiama, kad problema iš viso egzistuoja. Vėliau pradedama meluoti tiek sau, tiek aplinkiniams. Pavyzdžiui, jei šeimoje vyras piktnaudžiauja alkoholiu, jo žmona pradeda dangstyti girtavimo pėdsakus. Jei reiks, paskambins į darbą ir pasakys, jog sutuoktinis serga, nors iš tikrųjų jis kankinasi nuo pagirių arba dar nėra pakankamai blaivas, kad galėtų dirbti. Arba ims išsisukinėti nuo kvietimų pasisvečiuoti, jei žinos, kad toje aplinkoje bus stipriųjų gėrimų. Namie ieškoma tuščių butelių, pilni ištuštinami tikintis, kad žmogui negerti bus paprasčiau. „Tai didžiausias melas, kokį galima sau pasakyti, nes alkoholio ištroškęs žmogus jo visada ras“, – teigė A. Blomqvist. Priklausomo žmogaus gyvenimą valdo išorės jėgos (alkoholis, narkotikai ir pan.), o jo šeimos narių gyvenimą pradeda reguliuoti šis nuo priklausomybės kenčiantis žmogus.
Serga visa šeima
Kai bent vienas šeimos narys nebegali valdyti kokios nors priklausomybės, pasak A. Blomqvist, pasikeičia visų šeimos narių gyvenimas. Sutuoktinis apleidžia savo poreikius, rizikuoja susigadinti tiek fizinę, tiek socialinę sveikatą. Vaikai praranda ne vieną, o abu tėvus.
Alkoholizmo atveju (įsivaizduokime, kad geria vyras) žmona nebesirūpina savo sveikata, nes tam paprasčiausiai nebeturi laiko. Ji nuolat nerimauja dėl situacijos namie, negali susitikti su draugais, nes nežinia, kas gali nutikti. Dėl nuolatinio streso emocijas ji nustumia į šalį, yra per daug pavargusi, kad skirtų dėmesio vaikams.
Vaikai išmoksta, kad suaugusiaisiais pasitikėti negalima. Jei vieno iš tėvų nėra dėl priklausomybės sukeltų padarinių, kitas taip pat suirzęs, nes negali pakeisti situacijos. Atžala, parėjusi iš mokyklos, tėvus gali rasti arba laimingus, rūpestingus, arba visiškai abejingus. Ta pati vaiko nuotaika gali sukelti skirtingas tėvų reakcijas, todėl jis nebegali nuspėti, ko tikėtis. Vaikas jaučiasi nesvarbus, nes alkoholis šeimoje užima svarbesnę vietą.
Vieninteliu būdu gauti dėmesio iš tėvų tampa kokio nors darbo atlikimas. „Jam sakoma: „Pasirūpink jaunesne sesute ar broliuku, pasigamink ko nors valgyti.“ Vaikas labai greitai išmoksta, kad privalo prisiimti atsakomybę, kuri, ko gero, jam net nepriklauso“, – aiškino A. Blomqvist. Tačiau tokie jausmai kaip skausmas, pyktis, nerimas lieka viduje.
Pasak A. Blomqvist, tokie vaikai užaugę tikriausiai bus stiprūs ir veiklūs, nes kitiems jie rūpi tik tada, kai ką nors daro, o ne tada, kai yra silpni, liūdni ar kenčiantys. Savo skausmą jie slepia. Tikėtina, kad tokie žmonės niekada neturės problemų dėl priklausomybės, gadinusios jų vaikystę, tačiau gali kentėti nuo kitų jos formų. Pavyzdžiui, jei šeimoje būta alkoholizmo, vaikas netaps alkoholiku, tačiau gali tapti visiškai priklausomas nuo savo darbo. Toks žmogus negalės deramai rūpintis savo atžalomis. „Negali duoti to, ko pats niekada neturėjai“, – konstatuoja A. Blomqvist.
Nuo ko reikėtų pradėti
Vasos taikomųjų mokslų universiteto lektorė pabrėžia, kad netiesioginė priklausomybė turėtų būti gydoma kartu su ją sukėlusiu reiškiniu. Privalu suvokti, jog problema egzistuoja, o šeima su ja nebesusidoroja.
Sutuoktinis privalo suprasti, kokia žala padaroma šeimai. „Alkoholiko žmona turi pamatyti, kad ji nebesugeba pasirūpinti vaikais, kad nukenčia jos darbas, santykiai su giminėmis ir draugais. Svarbiausia, reikia išmokti nebeprisiimti kito atsakomybės. Jei vyras dėl girtumo nenuėjo į darbą – jo reikalas, žmona negali dangstyti. Tačiau tai nereiškia, kad sutuoktinis jai nerūpi – ji paprasčiausiai grąžina atsakomybę ten, kur šiai būti priklauso“, – pavyzdį pateikė A. Blomqvist.
Parengė Izabelė Švaraitė, naujienos.vu.lt
E. Kurausko nuotrauka