Didžiulio dėmesio Lietuvoje sulaukęs, į XX amžiaus pabaigos Šiaulius nukeliantis Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ tęsia tarptautinę kelionę. Frankfurto knygų mugėje leidykla „Mitteldeutscher Verlag“ pristato ką tik vokiškai pasirodžiusias „Pietinia kronikas“. Su romano vertėju Markusu Roduneriu kalbamės, kuo ši knyga gali būti įdomi visai kitokių patirčių turinčiai auditorijai.
Vokietijos istorinis, socialinis kontekstas visai kitoks, tad, kaip Jums atrodo, kuo knyga „Pietinia kronikas“ gali būti įdomi Vokietijos publikai? Kaip manote, ar skaitytojams bus lengva suprasti mūsų patirtis?
Vakarų vokiečiui „Pietinia kronikas“ turėtų būti įdomu kaip egzotika. Be to, Vakarų Europos žmonėms labai svarbu susipažinti su tuo, kas Rytų Europoje vyko po radikalių pasikeitimų praėjusio amžiaus pabaigoje. Romanas jiems leis susipažinti su Rytų Europos mentaliteto ypatybėmis ir kartu Vakarų vokiečiams geriau suprasti buvusios Rytų Vokietijos, kurią, galima sakyti, jie „suvalgė“, žmones.
Manau, kad suprasti romano patirtis ir ženklus nebus taip lengva. Galbūt skaitytojai visai kitaip juos supras, bet tai nėra blogai, kaip tik praturtina suvokimo įvairovę. Matau, kad daugelis žmonių (ne tik lietuvių) įsižeidžia, jei kiti pasaulį suvokia kitaip nei jie. Bet juk nereikia tikėtis, kad visi mato taip, kaip tu. Vokiečiai leidėjai labai laukė šios knygos, nes mato geras pardavimo perspektyvas. Vadinasi, vokiečiai iš tiesų laukia tokių šviežių oro gūsių. Kaip ir lietuviai akivaizdžiai laukė.
Į kokį vokiečių dialektą, šneką vertėte romaną?
Verčiau į to meto slengizuotą bendrinę vokiečių kalbą, kuri buvo vartojama labai plačiai, pavyzdžiui, net televizijoje. Vengiau vartoti itin daug jaunimo slengo, nes pastebėjau, kad vokiečių kalboje toks slengas gyvuoja kur kas trumpiau nei lietuvių. Net naujas jaunimo slengo žodynas Vokietijoje išleidžiamas maždaug kas penkerius metus.
Ar versti „Pietinia kronikas“ Jums padėjo tai, kad kurį laiką gyvenote Šiauliuose?
Dėl kalbos man tikrai buvo lengviau nei žmogui, ten niekada negyvenusiam. Bet kur kas svarbiau tai, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jau gyvenau Lietuvoje, Vilniuje. Dėl to daugumą čia negyvenusiam žmogui „keistų dalykų“ mačiau ir patyriau.
Kas buvo sunkiausia verčiant? Galbūt regbio pasaulis?
Regbio terminus, taisykles galima susiieškoti ar paklausti vokiečių regbininkų. Kur kas sunkiau buvo susidoroti su to laiko realijomis, kurios vakariečiui visai nežinomos. Pavyzdžiui, kas tie lariokai ir koks gyvenimas sukosi aplink juos.
Lietuvoje vis labiau populiarėja literatūra, kalbanti apie laiką po 1990-ųjų, apie tai kuriami spektakliai, didžiulio populiarumo sulaukė tam laikui skirta paroda. O kaip yra Vokietijoje, kuriai šis laikas irgi labai svarbus? Gal R. Kmitos knyga patenka į bendrą susidomėjimo bangą?
Kadaise latvių rašytojas Janis Jonevs man pasakojo, kad per dešimtmetį, kai rašė knygą „Jelgava 94“, Latvijoje atsirado visa grupė autorių, ėmusių rašyti apie tą laikmetį. Manau, kad pribrendo laikas ir atėjo autorių karta, kurie tada buvo jauni. Ne veltui ir šveicaras Pedras Lenzas knygą „Čia aš varatarius“ apie praėjusio amžiaus pabaigą parašė tik 2010 metais. Nesakau, kad viskas prasidėjo su jaunesne karta. Rašė apie tą pokyčių laiką ir, pavyzdžiui, Ričardas Gavelis, bet jis – kitos kartos atstovas ir, natūralu, jo perspektyva visai kita.
Tą patį galima pasakyti apie Vokietiją – ten irgi esama literatūros apie laiką, kai griuvo Berlyno siena, ir laiką po jos griūties. Deja, dar nesu skaitęs Christiano Bangelio romano „Oder Florida“, nukeliančio į 1998 metus ir pasakojančio apie dvidešimtmetį vyrą. Romane tas laikas vaizduojamas kaip labai šviežias gūsis. Susidomėjimas šiuo romanu tikrai yra. Manau, kad ir Vokietijoje apie šį pokyčių laiką bus kalbama vis daugiau.