„Keliavimas pažintiniais takais yra puikus būdas turiningai praleisti laisvalaikį ir kartu labiau pažinti Lietuvą“, – teigia populiaraus tinklaraščio „Nesėdėk namuose“ autorius Ramūnas Šukauskas. Kelionių po gimtąją šalį metu sukauptą patirtį jis nuguldė knygos „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“ puslapiuose. Kaip teigia autorius, „jei nori mylėti Lietuvą – keliauk po ją, jei nemyli – vadinasi, per mažai keliauji“.
Kaip prasidėjo jūsų kelionės po Lietuvą?
Po Lietuvą keliauju seniai, tik tos kelionės iš pradžių buvo kiek kitokios: daugiau aktyvių pramogų ir mažiau pažinimo. Ilgainiui viskas pasikeitė. Būdavo, kur nors nuvažiavęs ką nors pamatai, o grįžęs pasidomi ir supranti, kad dar daug ko neapžiūrėjai. Labiau pasidomėjus kildavo noras vėl važiuoti į tą pačią vietą ir pasižiūrėti į tai kitomis akimis. Laikui bėgant įpratau prieš keliones pasidaryti namų darbus, kad ne tik pamatyčiau, bet ir žinočiau, ką matau. Žinios ir smalsumas neretai nuveda iki atradimų, kurių nebūtų buvę vien tik keliaujant ir gėrintis akimis.
Kada nusprendėte kelionių įspūdžiais dalytis tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“?
Tinklaraštį pradėjau rašyti neplanuotai. Mėgstu keliauti ir fotografuoti, todėl kompiuteryje kaupėsi tūkstančiai nuotraukų. Kartais pagalvodavau: kaip ir kokia forma būtų galima jas laikyti? Išbandžiau kelias platformas, bet vis kas nors nepatikdavo. Norėjosi ne tik nuotraukų galerijos, bet ir komentarų, kas tose nuotraukose matyti. Vieną dieną kilo mintis nuotraukas su komentarais publikuoti tinklaraštyje. Nugalėjęs viešumo baimę 2015 metais įkėliau pirmąjį tinklaraščio įrašą, tačiau jau jį rašydamas pajutau, kad norisi kažko daugiau, ne tik trumpo komentaro. Taip viskas prasidėjo ir tęsiasi iki šiol.
2019 metais jūsų tinklaraštis konkurse „Kolumbas LT 2019“ laimėjo nominaciją „Metų kelionė po Lietuvą“. Papasakokite apie tai išsamiau.
Būna momentų, kai pagalvoji: „Kodėl gi ne?“ Būtent taip pagalvojau žiniasklaidoje pamatęs informaciją apie artėjantį keliautojų konkursą. Beveik paskutinę akimirką prisėdau, paruošiau medžiagą konkursui ir išsiunčiau. Visa kita sprendė komisija. Viduje tikėjausi sėkmės ir kartu norėjau pažiūrėti, ar tai, ką darau, įdomu tik man, ar ir daugiau žmonių.
Kaip kilo idėja parašyti knygą?
Domintis ir renkant informaciją, jos susikaupia išties nemažai. Iš pradžių savo reikmėms sukūriau pažintinių takų žemėlapį, o takų schemas, nuotraukas, stenduose ir kituose šaltiniuose perskaitytą informaciją tiesiog kaupiau kataloguose. Tinklaraštyje dalydavausi tik pažintiniuose takuose patirtais įspūdžiais, kol vieną dieną nusprendžiau viešai paskelbti ir kitą susistemintą informaciją. Įsitikinau, kad ji aktuali. Tiek tinklaraščio skaitytojų, tiek pažintinių takų žemėlapio peržiūrų daugėjo. Kartais pagalvodavau, jog tokia susisteminta informacija apie pažintinius takus galėtų įgauti ir knygos formą, tačiau iki tol norėjau aplankyti dar daugiau takų. Vis dėlto pasiūlymą parašyti knygą gavau anksčiau, nei tikėjausi. Įvertinęs patirtį ir sukauptą informaciją, pasiūlymą priėmiau.
Ką šiame leidinyje galės rasti skaitytojai?
Kai susidomėjau pažintiniais takais ir pradėjau jais keliauti, apie juos neradau jokių knygų. Susistemintos informacijos nebuvo net internete, todėl važiavimas į pažintinį taką buvo tarsi nuotykių ieškojimas. Mano knyga turėtų užlopyti šią spragą. Vienoje vietoje pateikta susisteminta informacija apie 100 Lietuvos pažintinių takų: kur juos rasti, ką ten galima pamatyti ir sužinoti, kokia infrastruktūra. Kartu su atsakymais į šiuos klausimus knygoje pateikiamos takų schemos, aprašomi patirti įspūdžiai. Joje galima ir pasisemti idėjų kelionėms, ir rasti praktinės informacijos. Tai tarsi padaryti namų darbai, kurie padės išsirinkti norimą pažintinį taką ir gerai praleisti laiką juo keliaujant.
Kuriuos 3 įdomiausius pažintinius takus rekomenduotumėte aplankyti šią vasarą?
Tokie klausimai patys sunkiausi. Turbūt labiausiai mane traukia nežinomybė, mėgstu vykti į nelankytas vietas. Be abejo, jei takas įrengtas gražiame kraštovaizdyje, jame galima sužinoti ką nors naujo ir įdomaus, pasiseka atrasti ką nors netikėto – įspūdį palieka stipresnį. Tačiau žmonės skirtingi ir jiems patinka skirtingi pažintiniai takai. Man įspūdį paliko ilgesnieji, kuriuos pavadinčiau patyriminiais. Tai Paršežerio pažintinis takas Žemaitijoje, Skroblaus pažintinis takas Dzūkijoje ir Šventosios aukštupio pažintinė trasa Aukštaitijoje. Visi jie ilgesni nei 10 kilometrų, tačiau jais einant ypač gerai galima pajausti kiekvieno etnografinio regiono dvasią.
Ar Lietuvoje dar liko neaplankytų pažintinių takų?
Neapibrėžta, kas yra pažintinis takas, todėl ir tikslaus jų skaičiaus nėra. Vienur paprastas takas vadinamas pažintiniu, kitur paženklintas takas su informaciniais stendais įvardijamas tik kaip maršrutas. Seniau stengiausi nubrėžti ribą tarp pažintinių takų ir visų kitų, tačiau galiausiai lioviausi. Juk ne forma svarbiausia, o turinys. Pažintinių takų ir maršrutų plačiąja prasme suskaičiuočiau gerokai daugiau nei 200. Daugumą žinomiausių, populiariausių takų jau aplankiau, tačiau dar porą metų turėsiu kur vaikščioti.
Kokius pokyčius, kalbant apie pažintinius takus ir jų plėtrą Lietuvoje, pastebite?
Kažkada su didžiuliu pavydu žiūrėjau, kaip Latvija stengiasi dėl turistų. Kol Lietuva kūrė turizmo strategijas, Latvija tiesiog darė. Nežinau, kiek toli pažengė kaimynai, bet smagu, kad akivaizdūs pokyčiai matomi ir Lietuvoje. Ne išimtis ir pažintiniai takai. Ypač daug jų įrengiama ar atnaujinama pastaraisiais metais. Primityvius ir nuobodžius senuosius informacinius stendus keičia šiuolaikiški, įrengiama įvairių atrakcijų, sugalvojama malonių smulkmenų, kurios suteiktų gerų įspūdžių. Pasivaikščiojimai nuo taško A iki taško B skaitant enciklopedinius tekstus jau nebevilioja, todėl vis dažniau galima pamatyti įrengtų jaukių atokvėpio vietų, stendų su įtraukiais aprašymais ir įdomiai pasakojamomis istorijomis. Lankytojus ypač traukia regyklos ir takai į pelkes.
Pastebimas ir dar vienas pokytis – nebetiesiami medinių lentelių takai ten, kur jie nebūtini. Tokie takai reikalauja nuolatinės priežiūros, todėl nėra praktiški, o keliaujant natūralaus grunto takais galima jaustis arčiau gamtos. Gal toks pokytis ir ne visiems patinka, bet jis logiškas ir teisingas.
Parnidžio kopos pažintinis takas
Parnidžio pažintinis takas prasideda Tylos slėnyje. Vos išlindus iš pušų apsupties prie tako įrengtas pirmasis informacinis stendas ir koplytstulpis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Tačiau kur kas labiau dėmesį traukia slėnio viduryje stovintis 5 metrų aukščio medinis krėslas. Tai meninė skulptūra, ant kurios gali užsilipti kiekvienas panorėjęs. Skirta ji milžinei Neringai, kuri, pasak kelias versijas turinčios legendos, nešiodama prijuostėje smėlį ir supylė Kuršių Neringą. Milžinė Neringa čia tikrai išlikusi visų atminty, nes arčiau miško praeitais metais atsirado dar viena jai skirta meninė instaliacija – „Milžinės piršto antspaudas“.
Supažindinęs su Kuršių nerijos kūrėja, pažintinis takas kopia į Parnidžio kopą – bene įspūdingiausią milžinės supilto smėlynų pasaulio vietą. Tai iš kopagūbrio smėlio supustytas gūbrys, po savimi palaidojęs ne tik miškus ir gyvenvietes, bet ir senąsias parabolines kopas. Tik suformavus apsauginį kopagūbrį dėl savo šviesumo baltosiomis vadinamos kopos nustojo judėti. O ir pats Parnidžio pavadinimas reiškia „kalną prie Nidos“ ar „perėjusį Nidą“. Takas 52 metrų aukščio kopos viršūnę pasiekia stačiais mediniais laiptais. Jie artimiausiu metu turėtų pavirsti ne taip staigiai aukštyn kylančiu taku, pareikalausiančiu mažiau ištvermės. Nors ir keisis maršrutas, įspūdingiausia pažintinio tako vieta tikrai išliks. Tai Parnidžio kopos viršus, nuo kur galima pasitikti iš vandens patekančią ir į vandenį nusileidžiančią saulę. Būtent dėl plačių horizontų kopos viršus buvo išrinktas kaip tinkamiausia vieta įspūdingam akmeniniam saulės laikrodžiui-kalendoriui. Beveik 14 metrų aukščio ir 36 tonas sveriantis obeliskas ne tik tiksliai rodo laiką, bet ir kartu atspindi svarbiausius gamtos reiškinius, mėnulio fazes, šventes ir kitą kalendorinę informaciją. Neatsilaikęs prieš uraganą, bet vėliau atstatytas, jis yra pats didžiausias saulės laikrodis Baltijos šalyse.
Parnidžio kopa. Vytauto Kandroto nuotr. 
Vaizdas į Nidą nuo Parnidžio kopos. R. Šukausko nuotr.
Kopa yra Parnidžio pažintinio tako stotelė, kurioje galima užsibūti ilgiau. Keliaujant taku veikiausiai neteks pamatyti saulėtekio ar saulėlydžio, tačiau pasižvalgyti po Rusiją siekiančius smėlio tolius yra visos galimybės. Prie pat saulės laikrodžio įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į Mirties slėnį. Tai vieta, kur daugiau nei prieš 100 metų vokiečiai laikė prancūzų karo belaisvius. Šie gyveno ir dirbo nežmoniškomis sąlygomis, daugelis neištvėrę mirė, o Mirties slėnis tapo jų kapais. Neseniai Parnidžio kopos įkalnėje atsirado ir daugiau prancūziškų akcentų. Pušelių paunksmėje prie kelio pastatyta belaisviams atminti skirta paukščio skulptūrėlė, o link jos prieš vėją einantis sustingo prancūzų rašytojas, filosofas Jeanas Paulis Sartre’as. Rojaus prieangiu jis pavadino šią vietą, į kurią galima žvelgti įsitaisius ant didelių suolo formos krėslų.
Tame rojaus prieangyje lengva užsimiršti ir užsibūti, tačiau Parnidžio pažintinis takas dar ne viską parodė. Pagal stenduose pateiktą schemą jis nuo Parnidžio kopos šlaito viršumi pasuka link Nidos. Kraštovaizdis bematant keičiasi, tačiau jis ne ką mažiau įspūdingas nei prieš tai matytas. Rytuose raibuliuoja Kuršių marių vanduo, o sulig kranto linija į kalną kyla žaliuojančių pušelių jūra. Paskendęs toje žalumoje žybsi Nidos švyturys ir kaip kokios kadagio uogos vietomis kyšo raudoni namų stogai. Tikru kraštovaizdžio akcentu tampa į marias išlindęs Nidos uosto molas, kuris nuo marių bangų saugo buriuotojų laivus. Šios vietos įtraukimas į Patricios Schultz knygą „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį“ atrodo kaip savaime suprantamas dalykas.
Palei Parnidžio kopą įrengti medinių lentelių takai baigiasi ir toliau pažintinis takas persikelia ant smėlio. Jis tarsi geras vietinis gidas parodo gražias panoramas atveriančias vietas, kurias didysis turistų srautas aplenkia. Ne visi suolai tokie prabangūs kaip kopos viršuje, tačiau kitu kampu pasirodanti Parnidžio kopa, dėmesio centre atsiduriantis Neringos krėslas ar artėjant vis didėjantis Neringos uostas nenustoja stebinti vis nauju rakursu matomu kraštovaizdžiu.
Paskutinė tako dalis veda sodintu pušynu ir tarsi leidžia atslūgti sukilusioms emocijoms. Kelis kartus pro medžius šmėsteli Nidos švyturys, link kurio besidriekiantis maršrutas baigiasi sutikęs Taikos gatvę. Vos 1,7 kilometro ilgio Parnidžio pažintinis takas yra trumpas, bet itin vaizdingas maršrutas po saugomą teritoriją. Teritoriją, kurią saugo ne tik Kuršių nerijos nacionalinis parkas, bet ir UNESCO.
ĮDOMU
„Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“, – taip viešnagę Nidoje apibūdino prancūzų filosofas J. P. Sartre’as.
LANKYTINI OBJEKTAIytini objektai
- Parnidžio kopa
- Saulės laikrodis ir kalendorius
- Neringos krėslas
Daugiau pažintinių takų aprašymų rasite Ramūno Šukausko knygoje „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“ (leidykla „Terra Publica“, 2021).