Pradinis / Lietuviai svetur / Švaresnis kūnas – švaresnės mintys

Švaresnis kūnas – švaresnės mintys

Tai, ką valgome, veikia mūsų mintis, vidinę savijautą. Tuo įsitikinusi Vokietijoje gyvenanti augalinio maisto tinklaraščio „Žalia, bet ne žolė“ kūrėja Lina Digrienė. Kardinaliai pakeisti mitybos įpročius moterį paskatino tapsmas mama. Prieš aštuonerius metus socialiniame tinkle pradėjusi dalytis žaliavalgiškų patiekalų idėjomis, ilgainiui ji subūrė didelę bendraminčių bendruomenę. Kuo naudinga augalinė mityba? Kuo pakeisti organizmo netoleruojamus produktus? Kaip auginti cukriniu diabetu sergantį vaiką? Lina noriai padeda žmonėms, ieškantiems atsakymų į šiuos ir panašius klausimus.

Papasakok apie save. Kada pradėjai domėtis sveika mityba?

Esu trijų vaikų mama, mylimo ir mylinčio vyro žmona. Jau trečius metus visa šeima gyvename Berlyne. Mėgstu gaminti žaliavalgiškus bei veganiškus desertus, skambinti fortepijonu ir nuolat kažko mokytis. Dabar, kol esu motinystės atostogose, lankau intensyvius vokiečių kalbos kursus. Investicija į save – pati geriausia investicija.

Domėtis sveikesne mityba pradėjau artėjant mano pirmagimio primaitinimo laikui. Vaiką primaitinant sveikai, nesinorėjo šalia jo valgyti bet ką. Norėjau nuo pat mažens formuoti tinkamus mitybos įpročius. Juo labiau kad tuo metu gyvenome Kipre, aplink nebuvo senelių ar kitų giminaičių, kurie būtų galėję daryti įtaką sūnaus mitybos įpročiams, tad viskas priklausė tik nuo mūsų. Saulėtame Kipre, kur didelė sezoninių vaisių ir daržovių įvairovė, nedidelė pieno produktų pasiūla, buvo tam palankios sąlygos.

Po poros metų gimus dukrai visiškai atsisakiau mėsos, žuvies. Organizmas tiesiog jų nebepriėmė, pykindavo net nuo jų kvapo. Susimąsčiau ir pradėjo rūpėti etinė mėsos vartojimo pusė, ypač mėsos kelias nuo skerdyklos iki mūsų lėkštės. Švaresnis kūnas – švaresnės mintys, siela, padidėjęs sąmoningumas. Tai, ką valgome, veikia mūsų mintis, vidinę savijautą. Ilgam įsiminė matyta reklama, kurioje nuskambėjo frazė: „Jei savo augalus laistome tik tyru vandeniu, o ne kokakola, tai kodėl jos duodame savo vaikams?“

Taigi, taip pamažu pamėgtus pusryčių sumuštinius pakeitė vaisių glotnučiai, į savo mitybą įtraukiau įvairų supermaistą: spiruliną, peruvinių pipirnių miltelius (maca), linų, kanapių, sezamų, moliūgų, ispaninių šalavijų sėklas. Racioną papildžiau daigintais grūdais, ankštiniais augalais. Ėmiau domėtis maisto derinimu. Po kelerių metų visiškai atsisakiau alkoholio.

Visuomenėje plačiai paplitusi nuomonė, kad nevalgant mėsos ar žuvies negalima gauti visaverčių baltymų ir po tam tikro laiko organizme ima trūkti geležies, vitamino B12. Reguliariai tikrinuosi sveikatą, visi rodikliai normalūs.

Tik atradusi augalinę mitybą supratau, koks maistingas, spalvingas ir skanus gali būti mūsų maistas. Augalinis maistas – tai įvairūs vaisiai, daržovės, kruopos, ankštiniai augalai, riešutai, sėklos. Manau, maistas turėtų būti kiek įmanoma įvairesnis ir kokybiškesnis, geriausia – neperdirbtas, kuo mažiau rafinuotas, termiškai apdorotas. Vadovaujuosi moto: „Valgykime maistingiau, jauskimės geriau!“

Kada ir kodėl atsirado „Žalia, bet ne žolė“?

Maisto tinklaraštį feisbuke „Žalia, bet ne žolė“ įkūriau prieš aštuonerius metus, norėdama dalytis augalinės mitybos receptais. Tuo metu tai gal nebuvo taip populiaru kaip dabar, o gal tiesiog neaptikau augalinio maisto tinklaraštininkų. Man labai trūko bendraminčių, kurie dalytųsi patirtimi, žiniomis, išbandytais receptais, vienas kitą palaikytų. Norėjosi apsupti save žmonėmis, kurie pakylėtų aukščiau, su kuriais būtų galima kartu augti. Seniai užsimezgusios draugystės tęsiasi iki šiol, dėl to labai džiaugiuosi.

Kodėl savo maisto tinklaraštį pavadinau „Žalia, bet ne žolė“? Tai susiję su mūsų visuomenėje paplitusiais stereotipais, jog mėsos, žuvies, pieno produktų nevartojantys žmonės valgo tik žolę. Savo pavyzdžiu norėjau parodyti, kad pasirinkę sveikesnę, natūralesnę, žalesnę mitybą anaiptol nemintam žole.

Ne tik gamini, bet ir pati fotografuoji. Kaip išmokai šio meno?

Lygindama dabartines ir pirmąsias savo darytas nuotraukas pasidžiaugiu, kad per tuos metus kažkiek patobulėjau, neužsistovėjau vietoje. Maisto fotografijoje svarbios pačios mažiausios detalės. Patiekalas neturi sielos. Maisto gamintojas, fotografas turi suteikti jam sielą. Man visada patiko dėlioti maisto kompozicijas lėkštėje, fotografuoti, ieškoti gražaus kampo, fono, ryškių spalvų, derinti jas tarpusavyje, perteikti gaivų patiekalo skonį. Maisto fotografija, stilistika tapo mano aistra. Be to, kai maistas gražiai ir skoningai patiektas, kur kas maloniau valgyti ar sužadinti kitų žmonių apetitą, norą išbandyti naują receptą.

Netgi ruošdama vaikų pietų dėžutes stengiuosi, kad maistas jose atrodytų kuo gražiau, pavyzdžiui, padarau gėlytes iš agurko ar išpjaunu širdelę iš paprikos. Žinoma, kartais dėl to maisto ruošimas užtrunka ilgiau ir betvarkės virtuvėje būna daugiau, bet pastangos visada atsiperka.

Ar gauni visų reikiamų produktų?

Berlynas turbūt yra vienas palankiausių Europos miestų veganams ar norintiems sveikiau maitintis – čia gausu visko, pradedant veganiškomis kavinėmis, baigiant veganiškų produktų prekybos centru. Tačiau aš stengiuosi pirkti ne maisto gaminius, o maisto produktus. Tada žinau, ko ir kiek gamindama įdėjau.

Nevartoju sojų produktų, vengiu palmių aliejaus, taip pat nesu veganiškų sūrio ir mėsos pakaitalų – įvairių sūrių, kepsnių – mėgėja. Tai ne mano skoniui. Žinoma, kartais dėl laiko stokos ar apėmusio tingulio lengviau nusipirkti galutinį produktą, tačiau man maloniau pasigaminti pačiai, pavyzdžiui, humusą. Dar neteko ragauti tokio skanaus pirktinio humuso kaip gamintas pačios.

Vokiečiai labai vertina kokybę. Berlyne itin populiarios bioproduktų parduotuvės, kuriose prekiaujama ekologiškomis, biodinaminių ūkių ar „Fair Trade“ ženklu paženklintomis prekėmis. Kadangi produktų pasiūla didžiulė, trūkumo nejaučiu. Priešingai, kartais sunku išsirinkti. Vienas iš labiausiai nustebinusių atradimų – manų kruopų įvairovė. Lietuvoje esu mačiusi tik kvietinius manus. Berlyne aptikau įvairiausių manų rūšių: grikių, sorų, ryžių, speltų, kukurūzų ir kt.

Tavo gaminami torčiukai išties ypatingi. Galbūt jau turi klientų ir Vokietijoje? Kaip ten priima Tavo skanėstus?

Mano žaliavalgiški tortukai iš kitų išsiskiria tuo, jog yra pagaminti be jokių gyvulinių produktų – kiaušinių, želatinos, pieno produktų, taip pat glitimo. Jie netgi termiškai neapdoroti. Naudojama viskas, kas natūralu, iš gamtos.

Žaliavalgiški tortai jau tapę mano vizitine kortele. Eidama į svečius nešuosi savo gamintus desertus – jie visada įvertinami puikiai. Pernai savo gimimo dienos proga iškepiau veganišką šokoladinį beglitimį tortą. Į jo pagrindą įmaišiau cukinijų, o šokoladiniam kremui naudojau batatus. Skonis buvo nuostabus, neliko nė trupinėlio. Svečiai negalėjo atspėti pagrindinių ingredientų.

Kaip manai, ar vokiečiai maitinasi sveikiau nei lietuviai?

Prieš atvykdama gyventi į Berlyną, nebūčiau pagalvojusi, kad Vokietija yra „bandelių šalis“. Kepyklos čia labai populiarios. Tipiniuose vokiečių namuose pusryčiams patiekiama įvairių rūšių bandelių (jų Vokietijoje yra daugiau nei 300!), jos pertepamos džemais, uogienėmis ar sviestu arba valgomos su sūriu, mėsa. Paprastai per pusryčius taip pat valgomi sausi dribsniai su pienu ar kiaušiniai.
Kaip ir visur, taip ir čia yra žmonių, kurie labiau kreipia dėmesį į tai, ką deda ant stalo, į savo lėkštes. Mano pastebėjimu, vokiečiai perka daugiau daržovių (maitintis sveikiau išgali ir pensinio amžiaus žmonės), dažniau renkasi ekologiškus produktus, nors šie kainuoja brangiau, nes jų gyvenimo lygis kiek aukštesnis nei lietuvių. Beje, į parduotuves daug kas nešasi savo medžiaginius maišelius arba eina nešini kuprinėmis. O jei medžiaginio maišelio neturi, prioritetą teikia popieriniams.

Vokiečiai apsipirkinėja dažniau, po kelis kartus per savaitę, nes dominuoja nedidelės maisto prekių parduotuvės, prie kurių su mašina sunku privažiuoti, jos įsikūrusios tarp gyvenamųjų namų. Dviratis tam pati geriausia transporto priemonė. Sekmadienį prekybos centrai nedirba. Yra tik keli savaitgaliai per metus, per kuriuos leidžiama parduotuves atverti pirkėjams.

Turi daug informacijos apie įvairias alergijas, kurios kamuoja dažną vaiką. Ką iš savo patirties galėtum patarti mamoms?

Turbūt visos moterys, susilaukusios vaikų, tampa „gydytojomis specialistėmis“: susidūrusios su mažylių negalavimais nori nenori įgyja nemažai patirties ir žinių įvairiais klausimais. Į mane kreipiasi mamos, auginančios alergiškus vaikučius. Dažnu atveju galiu patarti, kuo pakeisti tam tikrus produktus. Pavyzdžiui, jei vaikai yra alergiški kakavai, jie dažniausiai gali vartoti kerobą (saldžiosios ceratonijos vaisių (pupelių) milteliai – red. past.). Jei tėveliai nori pagaminti gimtadienio tortą vaikui, kuris alergiškas beveik visoms kruopoms, tegali valgyti burnočius, torto pagrindą gali paruošti iš pūstų burnočių sėklų ir šakute trintų bananų (jei jis šiam vaisiui nealergiškas). Gauta mase reikia iškloti tortinės dugną ir įdėti į šaldiklį, kad sustingtų.

Viena moteris kreipėsi dėl dukrytės, kuri serga pirmojo tipo cukriniu diabetu. Mergaitė norėjo sušių, bet nuo rafinuotų baltųjų ryžių jai labai pakildavo gliukozės kiekis kraujyje. Radome išeitį: vietoj virtų ryžių į sušius galima dėti termiškai neapdorotų žiedinių kopūstų „ryžių“, kurie gaunami daržovę susmulkinus maisto smulkintuvu su S peiliuku. Žiedinis kopūstas nekelia gliukozės kiekio kraujyje.

Ar tiesa, kad persikelti gyventi į Vokietiją nusprendėte dėl vaiko?

2018 metų liepos 4-ąją – pamenu kaip šiandien – mano pirmagimiui sūnui buvo diagnozuotas pirmojo tipo cukrinis diabetas. Gulėjome Kauno klinikose, buvome mokomi, kaip gyventi su šia netikėta (mano ir vyro šeimose niekas neserga nei pirmojo, nei antrojo tipo cukriniu diabetu) ir tiek fiziškai, tiek morališkai, emociškai kankinančia liga. Po širdimi jau nešiojau mūsų šeimos pagranduką. Buvo pati nėštumo pradžia. Stresas, nemigos naktys, nerimas dėl vaiko ateities, taip pat kaltės jausmas, kad galbūt kažką blogai padarėme ir todėl mūsų vaikas susirgo šia lėtine liga, su kuria turės taikstytis visą gyvenimą, – neigiamos emocijos nepaleido nė akimirkai.

Vyras tuo metu jau buvo išvykęs į Berlyną, ieškojo mums gyvenamojo būsto. Ilgai ruošėmės persikelti ten gyventi. Paieškos užtruko, nes rasti išsinuomoti būstą Berlyne yra sėkmės dalykas: paklausa gerokai viršija pasiūlą, vykdoma nuomininkų atranka, apžiūrėti vieno buto kartais pakviečiamos net kelios dešimtys kandidatų. Vyras jau planavo nutraukti buto paieškas ir grįžti atgal į Lietuvą, tačiau nusišypsojo sėkmė – pagaliau gavome butą. Priėmėme tai kaip likimo ženklą ir nebesigręžiojome atgal.

Pirmagimiui netikėtai diagnozuota liga paskatino mus priimti galutinį sprendimą persikraustyti į Vokietiją. Paskaitę forumus, pasikonsultavę su ten gyvenančiais lietuviais, kurių vaikai serga pirmojo tipo cukriniu diabetu, nusprendėme, kad Vokietijoje bus geresnės sąlygos valdyti šią ligą. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes turiu, ką palyginti. Ypač kalbant apie sveikatos sistemą.

Ko trūko Lietuvos sveikatos sistemoje ir kas Vokietijoje yra kitaip?

Tik atvykus į Berlyną, viena pirmųjų užduočių buvo surasti sūnui diabetologą, kuris sektų ligos eigą ir išrašytų receptą insulinui, kitoms cukrinio diabeto priežiūros priemonėms. Atvykusi pas klinikose dirbantį diabetologą, paprašiau, kad išrašytų receptą trims insulino kapsulėms, mat Lietuvoje buvo suskaičiuota, kad tiek turėtų pakakti iki kito vizito. Vokiečių gydytojas manęs nesuprato. Čia pasakius, kad reikia insulino, nieko neskaičiavus išrašoma visa dėžutė – 10 kapsulių. Niekas insulino mililitrais kaip Lietuvoje neskaičiuoja ir jis nemokamas. O mūsų šalyje už jį dar tenka sumokėti priemokas. Vokietijoje nemokamos ir kitos cukrinio diabeto priežiūros priemonės: adatėlės, gliukozės matavimo juostelės, muštuko lancetai, netgi gliukozės kraujyje matavimo jutikliai. Pastarieji Lietuvoje neparduodami, žmonės juos siunčiasi iš užsienio. Visa tai padengia mūsų sveikatos draudimas.

Už dantų profilaktinį patikrinimą ir taisymą, jei tik kokia skylutė, taip pat sumokama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Receptiniai vaistai vaikams irgi nieko nekainuoja, suaugusieji už receptinį vaistą turi susimokėti nedidelį fiksuotą mokestį. Kol kas esu labai patenkinta sveikatos sistema Vokietijoje.

Kaip vaikams sekėsi adaptuotis?

Dar gyvendami Lietuvoje pradėjome vaikus palengva ruošti persikėlimui. Į tai žiūrėjome labai atsakingai. Suradome nuostabią ir be galo savo darbui atsidavusią mokytoją Jurgitą Lukienę. Ši sutiko pamokyti tuomet dar penkiametę ir septynmetį vokiečių kalbos. Tad atvykus į Berlyną jie jau truputį mokėjo vokiškai.

Lietuvoje mano sūnus mokėsi KTU Inžinerijos licėjuje. Buvo labai gaila palikti šią mokyklą, nes berniukas gabus tiksliesiems mokslams, o Berlyne laukė nežinia.

Pirmosios dienos mokykloje buvo nelengvos, nes vaikai dar negalėjo laisvai reikšti minčių vokiškai, be to, čia kitokia mokymo sistema. Tačiau apibendrindama galiu teigti, kad adaptacija buvo sklandi. Vaikai greitai susirado draugų, bendraklasiai draugiški, mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai rūpestingi, malonūs. Vaikai labai greitai išmoko kalbėti vokiškai. O sūnus šiemet, trečiaisiais gyvenimo Berlyne metais, tapo vienu iš klasės pirmūnų. Jis vis dar prisimena KTU inžinerijos licėjuje buvusį užimtumą, atmosferą ir sakė, jog jo dabartinėje klasėje vaikai labai lėtai dirba, jam norėtųsi didesnio krūvio.

Kokių abiejų šalių skirtumų matai švietimo srityje?

Tik atvykus į Berlyną, vaikai vienus mokslo metus mokėsi adaptacinėse klasėse, kad geriau išmoktų kalbą ir vėliau galėtų sėkmingai įsilieti į mokslo pasaulį. Taip pat jie mokėsi savo klasės mokomuosius dalykus. Mano sūnaus pirmoji mokytoja buvo nuostabi – labai rūpinosi jo emocine būsena. Kurį laiką mokykloje jis turėjo padėjėją, retkarčiais ši ateidavo patikrinti sūnaus gliukozės kiekio kraujyje. Lietuvoje, gaila, kol kas šios galimybės nėra. Net patys mažiausi vaikai paliekami vienui vieni su savo liga.

Dukros pirmoji mokytoja, priešingai, buvo griežta, dažnai trepsėdavo koja ir neretai pakeldavo balsą. Buvo visko: ir dukros ašarų, ir nenoro eiti į mokyklą, bet tobulėjant vokiečių kalbos įgūdžiams situacija gerėjo. Perėjusi į nuolatinę klasę, ji buvo apsupta išskirtinio dėmesio ir globos.

Mums pasisekė, kad kaimynai vokiečiai augina panašaus amžiaus vaikus. Nuo pat atsikraustymo labai gražiai bendraujame šeimomis, o mūsų vaikai susibėga net po kelis kartus per dieną. Ypač tai aktualu karantino metu, nes vaikams socialinis bendravimas ypač svarbus.

Dabar mano vyresnėliai eina į penktą ir į trečią klases. Švietimo sistemos niuansai ypač išryškėjo per pandemiją ir karantinus. Nežinau, kas geriau: ar kai vaikai „įkalinti“ prie kompiuterio ir gauna didžiulį krūvį kaip Lietuvoje, ar kai gauna savaitės planą su užduotimis, kurių atsakymus mokytojams privalo nusiųsti elektroniniu paštu kaip Berlyne. Kitaip nei sūnui, trečiokei dukrai reikia eiti į mokyklą. Ten ją pasitikęs mokytojas įduoda užduočių segtuvą ir pasiima jau atliktas užduotis. Ir taip kasdien. Sūnui dar pasisekė, jog jis turi po vieną „Zoom“ pamoką per dieną, o dukrai tik atspausdinamos užduotys be jokio papildomo paaiškinimo.

Vokietija, mano nuomone, visiškai nepasimokė iš pirmojo karantino, nepasiruošė antrajam ir per tuos metus, gaila, švietimo srityje niekas nepasikeitė. Belieka tikėtis, kad mūsų vaikų, kuriems vokiečių kalba nėra gimtoji, žinių spragos nebus gilios.

Ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos?

Labiausiai pasiilgstu šeimos, buvusios veiklos ir tos žalios pievos, kurioje užaugau. Kad ir kaip gerai būtų gyventi svetimoje šalyje, mes visada čia liksime svečiai. Niekada netapsime savi. Prisitaikyti galime, tačiau tai ne mūsų kultūra. Nors visada norėjau gyventi užsienyje ir tai jau antra šalis, kurioje gyvename gana ilgai, Lietuvos ilgesys kasdien vis stiprėja. Ypač pandemijos akivaizdoje, kai nebegalima planuoti kelionių, vaikams sudaryti galimybės dažnai susitikti su seneliais ir kurti ryšį su savo pusbroliais, pusseserėmis. Kartais jaučiuosi, tarsi būčiau nutraukusi savo vaikų šaknis, kurios jau buvo spėjusios prigyti Lietuvoje. Tačiau visuomet yra dvi medalio pusės. Galimybė pažinti naują kultūrą, daugiakultūrę šalį, išmokti naują kalbą, išeiti iš savo komforto zonos yra neįkainojama gyvenimo dovana. O kaip ją įvertinsime, priklauso tik nuo mūsų pačių.

Inesa Uktverienė

Nuotraukos iš asmeninio Linos archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top