Ar būna, kad žvelgiant į pirmąkart matomą daiktą vidų užlieja nepaaiškinama šiluma, imate smalsauti, kas ir koks tas žmogus, kurio rankos jį tokį sukūrė?.. Netikėtai išvystos ramybe, romantika ir paslaptingumu dvelkiančios vienetinės rankų darbo rankinės užminė mįslę apie jų kūrėją ir paskatino leistis į daug žadančią pažintį. Nuoširdus ir šiltas bendravimas, gerumu ir išmintimi spinduliuojančios akys, užkrečianti šypsena, neeilinis iškalbingumas ir kuklumas – tai, kuo iškart sužavi rankinių dizainerė Rasa Rožinskienė. O ar galite patikėti, kad šių metų balandžio pabaigoje savo trečiąją kolekciją pristačiusi auksarankė, pirmąją rankinę sukūrė vos prieš dvejus metus? Šiame interviu Rasa pasakoja, kaip vienas atsitiktinumas pakeitė jos gyvenimą ir padėjo iš naujo atrasti save, ir savo pavyzdžiu drąsina moteris, kurios galbūt dar nesijaučia laimingos, ieškoti savęs, nes tai daryti niekada nėra per vėlu.
Ilgai dirbote žurnalistinį darbą, vadovaujate vaikų ankstyvojo ugdymo mokyklėlei. Papasakokite daugiau apie savo profesinį kelią. Kas Jūsų veiklos sritis sieja?
Visas mano devyndarbystes sieja tai, kad visą gyvenimą mane supa VAIKAI. Vos baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių literatūrologijos magistro studijas, netyčia patekau į dienraščio „Respublika“ priedo vaikams „Trintukas“ kolektyvą, tapau šio mielo laikraštuko redaktore. Štai nuo tada ir „suvaikėjau“… Vėliau teko dirbti ir kituose leidinukuose (žurnaliukuose „Justė“, „Mažoji Mis“, „Naminukas“). Man priklausė „Įdomiojo interviu“ skiltis, taigi teko keliauti po Lietuvą ir ieškoti vaikams įdomių dėdžių, tetų. Pamenu, sėdim ant sofutės su fotografu pas vieną keistą moterį, kuri tiesiog dievina roplius, o ji mums ir sako: „Neišsigąskit, bet po jumis, patalų dėžėje, miega kobra…“ Kokią valandą, mums besišnekučiuojant, sėdimosios svilo (šypsosi – red. past.).
Panašiu metu atsirado mano kuriamas raganėlės Pipirinos personažas, kviečiantis vaikus smagiai praleisti sekmadienio popietes, švęsti gimtadienius… Su Kauno lėlių teatro aktoriumi Antanu Sideravičiumi subūrėme „Pipiriukų“ popgrupę, koncertuodavome, vesdavome radijo laidas. Įsteigiau „Raganėlės Pipirinos“ ankstyvojo ugdymo mokyklėlę. Joje pamokėlės vaikams vyksta per žaidimus. Jai vadovauju jau bene dešimtmetį. Išdykėlė raganėlė Pipirina, galinti pasiversti bet kuo – klounu, bitute, pirate, princese ar fėja, – tampa antruoju (o gal net ir pirmuoju) mano „Aš“.
Kaip šiandien pamenu, Kauno zoologijos sode vyksta tigriukų krikštynos, linksminu vaikus. Girdžiu, kaip mano dukros draugės klausia: „Tai kur tavo mama?“ O maniškė ramiu tonu (lyg kalbėtų apie gydytojo ar mokytojo profesiją) išpoškina: „Va tas klounas…“
Kaip vieną dieną kilo mintis pradėti kurti rankines?
Gyvenau sau su klouno šypsena veide, kol vieną dieną (gal prieš dvejetą metelių) ėmė ir užgimė manyje kažin koks sielos maudulys… Ir, kaip rašo aktorė Doloresa Kazragytė savo prisiminimų knygoje, „sielos maudulys tapo mano melodija…“ Reikėjo ko nors imtis. Į darbą nebeėjau kaip į šventę, o šventės nebebuvo tokios mielos kaip anksčiau… Vienas šviesus žmogus tada paprotino, kad darbą supainiojau su pomėgiu ir išėjo „darbas kvadratu“. „Kur tavo laisvalaikis? Kas tau liks tada, kai nebegalėsi ar nebenorėsi dirbti su vaikais, – sportas, knygos, o gal rankdarbiai?.. Rimtai pagalvok, kur rastum nusiraminimą, gyvenimo prasmę, ramią užuovėją.“ Susimąsčiau. Hmm… Nežinau. Buvau tokia užsiėmusi, kad apie ką nors daugiau galvoti tiesiog nelikdavo laiko.
Šis nebylus klausimas kybojo ne dieną ir ne dvi, kol pagaliau visai netikėtai, užsukusi į vieną originalių rankdarbių butikėlį Kaune, supratau gavusi ATSAKYMĄ! O gal ir aš taip norėčiau? Gal netgi galėčiau?! Sugebėčiau?!!
Grįždama iš butiko namo, užsukau į pigių drabužių parduotuvę ir nusipirkau medžiagų gamybai: juk nepradėsi bandyti nuo šilko tekstilės. Taip gimė mano pirmosios pagalvėlės, kurtos koliažo technika. Kirpau detales iš vienur, kitur, dėliojau skirtingų faktūrų audinius, lipdžiau piešinius, kaip kregždutės iš molio lipdo lizdelį… Viską dariau rankomis, nes namie net siuvimo mašinos neturiu. Patiko. Greitai namai apaugo pagalvėlių stirtomis. O kas toliau? Neapsikentusi čiupau vieną, ištraukiau kamšalą, prisiuvau rankenas – rankinė! Taip ir prasidėjo… Draugės suvedė su nuostabia siuvėja Dalyte – ir iki šiol dirbame duetu (ji rūpinasi technine darbo dalimi).
Kaip nutiko, kad nusprendėte kurti ne tik sau ir pradėjote rankinių verslą?
Tiesą pasakius, mane, kaip vaikų pramogų pasaulio raganėlę, labiau domino ne verslas, o renginiai… Kyla kokia nors idėja, jos vedama sukuriu kokį pusšimtį rankinių, parodau jas Kauno moterims ir toliau laukiu, ką Dievulis ar jo lieptas Angelas į sapną atsiųs… Taip netikėtai, bevaikštant po Aleksoto sendaikčių turgų, gimė ir naujausios kolekcijos „Aukso dulkės. Laiškai“ idėja. Labai pagailo kryželiu siuvinėtų paveikslėlių apdulkėjusiais rėmais (juk moterys dirbo, siuvinėjo). Teko man juos visus supirkti („medžiojau“ kiekvieną sekmadienį), dulkes nuskalbti ir sugalvoti, kaip sukurti štai tokių rankinių kolekciją.
Įkvėpimo Jums tikrai nepristigo: mažiau nei per metus sukūrėte ir visuomenei pristatėte net tris skirtingas rankinių kolekcijas…
Iš tiesų! Praėjusią vasarą pristačiau pirmąją savo rankinių kolekciją „Pasipuošti širdį“. O Kalėdų sutemos buvo puikus metas parodyti Kauno moterims antrąją kolekciją – originalių rankinių „Vaivorykštę“, mirgančią ryškiomis spalvomis (juk niūrią žiemą taip norisi kuo nors praskaidrinti kasdienybę). Šių metų balandžio 28 dieną 44-ojo gimtadienio proga padovanojau sau dovaną – proginių rankinių kolekciją „Aukso dulkės. Laiškai“. Ją pristatė Kauno valstybinio muzikinio teatro balerinos. Buvo nuostabus renginys! Apie tokį jau seniai svajojau…
Kada sukūrėte savo pirmąją rankinę? Ar kritiškai žiūrite į savo pirmuosius darbus?
Pirmąją rankinę sukurpiau turbūt prieš porą metų… Turiu pasilikusi ją atminimui. Esu sentimentali. Man ji ir šiandien graži. Tik negrabi, oi, kokia negrabi… Besipraktikuodama atradau daug visokių gudrybių, kurių nežinojau siūdama pirmąsias rankines. Kažkur girdėjau puikią mintį, jog gali būti visiškas naujokas pasirinktoje veiklos srityje, bet jei tai darydamas praleisi daugiau kaip 10 000 valandų, rezultatas maloniai nustebins. Tai šventa teisybė… Dirbi – atrandi. Kas nors draugiškai nusiteikęs pasako, parodo, paprotina… Turi būti imlus.
Esate sukūrusi daugiau nei 150 rankinių. Tiesa, kad tarp jų nėra nė dviejų vienodų? Kodėl?
Drąsiai sakau, dviejų vienodų rankinių ir su žiburiu nerasit (šypsosi – red. past.). Mano kūrybos kodas – šimtaprocentinės vienetinės rankinės! Priežastis paprasta – detales, iš kurių gimsta rankinių koliažai, renku atsitiktinai, t. y. perkratau savo, draugių brangenybių stalčiukus, karpau nusibodusius drabužius, „tikrinu“ sendaikčių turgelius ir naudotų daiktų parduotuves… Nebijau vintažo. Matyt, iš prigimties esu Skudurinė Onutė. (Ne veltui Džonio Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėlės“ – mėgstamiausia mano vaikystės knyga.) Pasak Skudurinukės, kiekviename daikte reikia ieškoti mylinčios saldaininės širdelės. Tai tavo santykis su daiktu. Su jį kūrusiu žmogumi.
Beje, rankinių pagrindui naudoju naujus kokybiškus „Litenos“ baldinius audinius, kuriuose yra mikrofibros (jie atsparesni purvui, lengvai valomi). Visos kitos rankinių dalys – nuo pamušalo iki užtrauktukų ir pan. – taip pat naujut naujutėlės!
Tiesa, kad dauguma Jūsų rankinių turi įdomias atsiradimo istorijas?
Taip, dauguma mano rankinių apipintos istorijomis, turi savo pavadinimus. Tarkim, kad ir rankinė „Bembis“. Kai augo pirmagimė Beatričė (ji dabar pristato mano rankines, dalyvauja fotosesijose), labai daug skaitydavome. Ir „Bembis“ buvo viena mėgstamiausių mūsų knygelių. Turėjau ją išleistą tik anglų kalba, tad kaskart tekdavo laisvai versti arba fantazuoti… Mažoji pykdavo, kodėl tas Bembis patiria vis kitokių nuotykių ir baigiasi vis kitaip (šypsosi – red. past.).
Arba kita istorija, susijusi su rankine „Filemonas ir Baukidė“ ir mano mylimu žmogumi… Gavusi medžiagėlę su nuostabiais medžiais baltame fone, netikėtai prisiminiau savo studijų metus ir graikų mitologijos kursą. Į širdį įstrigo jaudinanti sakmė apie beturčius senukus Filemoną ir Baukidę, kuriuos aplanko mirtingaisiais pasivertę dievai. Už svetingą priėmimą ir gerą širdį dievai įvykdo senukų norą – sulaukus paskutinės valandos kartu numirti. Ateinančią mirtį jie pajunta drauge pamažu tapdami medžiais… Labai verkiau, sukrėsta tokios žmonių santarvės, meilės ir pagarbos, išlikusios iki pat gyvenimo saulėlydžio. O nuostabiausia – kad ir aš su savuoju Filemonu Dievo tikrai prašytume to paties…
Galbūt Jūsų kūriniai jau suranda šeimininkų ir užsienyje?
Kol kas tik smagiai leidžiu laiką siūdama rankines ir pristatydama jas savo gerbėjams Kaune… Bet kas žino, kur link pakryps mano mintys ateityje. Štai gegužės 9 d. pirmąkart dalyvausiu „Fashion Bazaar“ dizainerių mugėje Kaune, Rotušės aikštėje. Noriu pažiūrėti, ar kam rūpi mano rankinės… Negaliu kurti be atsako. Manau, kad ir kiti kūrėjai, įdėję dalį savo širdies, nori gauti teigiamą atsaką. Noriu būti reikalinga. Man gera, kai moterys, eidamos su mano rankinėmis, sulaukia praeivių šypsenų…
Kas pasikeitė Jūsų gyvenime nuo tada, kai nėrėte į rankinių kūrybą?
Rankines pradėjau kurti, kad papildyčiau sparčiai senkančias savo energijos atsargas. Kad pabūčiau pati su savimi, pamedituočiau ne tik protu, bet ir pirštais… Ir koks stebuklas! Siuvinėjimo valandos pamažu ėmė virsti mano dvasinio tobulėjimo minutėmis… Ėmiau klausytis vedų šventraščių aiškinimo, t. y. gyvenimo išminties paskaitų, per internetą. Siuvinėdama mokiausi, kokia moters paskirtis Žemėje, kaip prasmingai praleisti dieną, paisyti dienos režimo, kaip neprieštarauti Visatos dėsniams ir būti laimingai esamuoju laiku… Rankinės ir žmogaus egzistencijos prasmę paaiškinanti savišvieta visą laiką ėjo (ir eina) drauge. Tomis palaimos valandėlėmis, kai prisėdu prie savo darbastalio, kruta pirštai ir… ausys. Paskui pirštai ilsisi, o protas vis dar dirba, diskutuojame su vyru… (Nepaliauju Dievui dėkoti už jį.) Štai kodėl tos rankinės – be galo išjaustos ir skleidžiančios gerą energiją! Jos man dovanojo kur kas daugiau nei tik pamąstymus apie būsimą verslą, jos… atvėrė akis, protą, širdį, mažais žingsneliais nuo indų šventraščių atvedė prie krikščioniškojo Kristaus, Marijos radijo, brolio Gedimino Numgaudžio paskaitų, sesių benediktinių… Oi, kiek daug visko įvyko gyvenime, sieloje… O pradžia buvo tokia nekalta: pagalvėlės, virtusios rankinėmis.
Turbūt kuriate ir pagal klienčių vizijas. Ar Jūsų, kaip menininkės, tai nevaržo?
Gerai, jeigu klientės žino, ko nori. Bet dažniausiai būna priešingai. Aš visada siūlau rinktis iš jau esamų rankinių (http://rasaroze.lt), jas galima bendromis mintimis ir jėgomis pakoreguoti pagal klienčių norus.
Prisimenu vieną juokingą atvejį. Kartą moteris užsisakė rankinę su ant drobės atspaustu barakudos paveikslėliu ir užrašu: „Atsargiai – barakuda puola!“ Ir pradingo… Užmiršo ar persigalvojo. Na, galvoju sau, kur aš tą barakudą kišiu? Siuvėja mane dar kokį pusmetį per dantį traukė: „Na kaip barakuda, dar plaukioja?..“ Nebe… Išplaukė. Ir kiek komplimentų iš vilniečių susižėrė. Ta žuvelė man aiškiai parodė, jog kiekviena rankinė turi sulaukti savo pirkėjo, nesvarbu, kurios kolekcijos – senesnės ar naujesnės – kūrinys tai būtų.
Kokią moterį įsivaizduojate kurdama savo kolekcijas?
Mano rankinės skirtos… pasipuošti širdžiai. Širdis neturi metų… Ji tegali būti didelė arba maža. Skiriu jas didelės širdies moterims – jautrioms, emocionalioms, meniškoms, išmintingoms, dirbančioms su savimi, ieškančioms savęs…
Moterims patariu turėti ne vieną rankinę. Kad tiksliai atitiktų širdies plakimą – rožinį nuostabaus ryto pasveikinimą, žydrą nerūpestingumą, violetinį liūdesį ar juodo aksomo išdidumą… Pagal tai, ko šiandien noriu – būti melancholiška ar akiplėšiškai rėksminga, – ir renkuosi rankinę.
Susikuriate rankinės viziją ir ieškote jai detalių ar leidžiate fantazijai darbuotis ir dėlioti kompozicijas iš turimų medžiagų?
Jokių išankstinių vizijų neturiu. Šioms Kalėdoms (tuo metu skaičiau Lornos Byrne knygas – moters, nuo vaikystės reginčios angelus, liudijimus) norėjau sukurti rankinių kolekciją su angelais… Nė iš vietos. Štai tada supratau, kad mano kūryboje nėra vietos planavimui… Ir kryželiu siuvinėtų paveikslėlių ieškoti neplanavau, ir ant drobelės spausti retro laiškų neketinau („Aukso dulkės. Laiškai“ – taip vadinasi trečioji mano rankinių kolekcija). Viskas išėjo tarsi savaime. Kartais pagaunu save galvojančią: o jei daugiau savaime nekils jokių minčių – ar tai jau bus viskas? Pabaiga? Bet tuoj perkraunu savo „perkaitusį kompiuterį“ ir viltingai argumentuoju, kad Dievas neleidžia mąstyti apie neįmanomus dalykus, o man juk leido kurti rankines!
Kokiomis akimirkomis Jus užplūsta įkvėpimas?
Kad galėčiau kurti rankinei piešinį, užtenka gerai nuvargti mokykloje… Tada sėdu, įsijungiu Marijos radiją arba paskaitą per internetą ar paleidžiu groti mėgstamą kompaktinę plokštelę, ir manęs nebėra. Dingau. Išplaukiau su savo mintimis.
Nuostabu, kad šita kūryba man atvėrė dar kitas įkvėpimo reikalaujančias rašymo platumas – ėmiau kurti miniatiūras… Koks malonumas rašyti apie tai, ką jauti! Staiga žyyybt mintis kaip žuvis pagauta – ir bėgu rašyti. Smulkiai prikeverzotų lapelių – kiekviename kampe. Kažkada iš jų kas nors gims. O dabar rimti darbai stovi. Pietūs svyla. Vyras rūpinasi savimi kaip tikras viengungis ir dar mane apšokinėja, o aš rašau, siuvu, lekiu į mokyklą ir staiga perskaitau baisią tiesą (vakarais abu skaitome, dalijamės sielą gydančiomis mintimis): „Skubame. Žinome, kad skubame į mirtį, tačiau negalime sustoti.“ (Nikos Kazantzakis, „Asketika“) O juk šventa teisybė… Ir vyras man vis sako: „Tu skubėk, bet ramiai… Neturi nė kruopelytės ramybės.“
Daugybė žmonių gyvena rutinoje, jausdami nuolatinį laimės, pilnatvės stygių. Kaip manote, ar būtent kūryba gali patenkinti tą vidinį alkį?
Tikrai taip… Savo pavyzdžiu įsitikinau. Kūryba leidžia stabtelėti, paklausyti protingų žmonių, pamąstyti, perkošti informaciją per savo proto (ar veikiau – širdies) prizmę, padaryti išvadas ir toliau gyventi kitaip… Aplink mane keičiasi žmonės, nes ir aš pati keičiuosi. O smagiausia dėl to, kad nuolat sulaukiu įvairiausių mistiškiausių liudijimų, kurie kitiems gal atrodo paprasčiausi gyvenimo faktai, sutapimai… O man tai – Angelo prisilietimai. Tarkim, praėjus keletui dienų po antrosios rankinių kolekcijos „Vaivorykštė“ pristatymo, grįžtu po pamokėlių namo, kažkodėl įsijungiu televizorių (jau bus geri metai, kai jo išvis nežiūriu) ir išvystu nuostabią virš Viktorijos krioklių amžinai kabančią vaivorykštę… Sutapimas? Tik jau ne man. Esu įsitikinusi, kad tai palaiminimas, žinia, jog einu tinkamu keliu. Jog manajai „Vaivorykštei“ reikia ir saulės, ir lietaus, t. y. ir optimizmo pragiedrulių, ir beviltiškumo ašarų.
Ne paslaptis, kad ir mane dažnai apninka abejonės – kodėl tiek laiko skiriu kažkokiam pomėgiui, kuris tik ryja mano santaupas (kalbu apie rankinių siuvimą) ir neduoda jokios finansinės naudos. Tada staiga įsijungia sąmoningesnis Rasos Rožės kanalas ir jau girdžiu nedrąsų balselį kuždant, kad žmonės iš visko gyvenime nori išpešti naudos… O kur sielos džiugesys? Kur moterų dėkingos akys ir krykštavimai pamačius mano rankinių kambarį: „Ojėėėėėj… Aš noriu jų visųųųųų!“
Kaip pavyksta viską spėti? Nekyla minčių kurios nors iš savo veiklų atsisakyti?
Nesistengiu visko spėti, nes ir taip bėgu kaip maratone… (Chi, draugė užrašė mane šį pavasarį dalyvauti tikrame maratone Vilniuje.) Mokyklėlės atsisakyti negaliu. Kai ėmiau siuvinėti (ir tobulėti dvasiškai), šis darbas su vaikais man pasidarė dar mielesnis. Ryte keltis tingisi, kūnas neklauso, galvoje zyzia milijonai minčių, bet atvažiuoji į darbą, o ten – tikri tikrutėliai, mieli, nuoširdūs kaip angelėliai vaikučiai… Būdama su jais patiriu tokių akimirkų, dėl kurių tik ir verta gyventi.
Ar mėgstate lietuvių dizainerių kūrybą?
Prisipažinsiu, tik išgirdusi vieno žurnalisto klausimą, kuo mano rankinės geresnės už milijonus kitų jau sukurtų rankinių, susimąsčiau, kad yra dar ir kitų, kurie taip pat jas kuria… Ir apie kuriuos aš nieko nežinau (tik iš vyresnėlės dukters išgirstu, kokios vardinės rankinės jai patinka). Dabar jau pamažu imu domėtis dizainerių, ypač lietuvių, kūryba. Kaune, M. Daukšos gatvėje, yra tokia jaunų dizainerių parduotuvėlė, dažnai į ją užsuku, drabužėlius akimis paglostau, pasimatuoju… Gražu. Talentingi tie mūsų menininkai.
Jūs – puikus pavyzdys to, kad įgyta specialybė dar nelemia viso gyvenimo kelio ir kad bet kada galima pasukti kitu širdžiai mielu keliu…
Labai norėčiau visoms moterims, kurios nėra patenkintos dabartine veikla ar dar tik ieško savojo kelio, palinkėti raganėlės Pipirinos (juk tai aš) burtažodžiu: „Arabiskum, barabiskum, abradabra baziliskum, nykštum pykštum orum orim, viskas pavyksta, jei tik NORI…“ Kaip ir sakiau, manau, kad Dievas neduoda mąstyti apie neįmanomus dalykus. Aš juk kuriu rankines! O ko norite jūs???
Tiesa, iš pradžių rankinių piešinių kūrimas tebuvo savigyda, dvasinė meditacija, pirštų ir minčių šokis, energijos įkrova po triukšmingos darbo dienos su vaikučiais… Dabar norai didėja. Ne dėl to, kad noriu daryti rimtą verslą. Trokštu, kad kuo daugiau moterų džiaugtųsi mano rankinėmis. Kad jos – ryškios, originalios, vienetinės, išmyluotos, susapnuotos – dovanotų moterims gerą nuotaiką, šviesias mintis, optimizmo pliūpsnį kiekvieną mielą dieną… Ir teiktų viltį negyventi žiogeliu prisegtoms prie kasdienybės (šypsosi – red. past.).
Dėkoju už pokalbį.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos – „JurArt’s“ ir iš asmeninio Rasos Rožinskienės archyvo