Birželio 22-osios popietę Portlando ir Vankuverio lietuvaičiai rinkosi į tradicinę Joninių, arba Rasos, šventę. Joninės nuo seno yra viena mėgstamiausių lietuviškų švenčių, turinti senas tradicijas, siekiančias pagonybės laikus, apgaubta magiškais burtais ir garsėjanti paslaptingo paparčio žiedo ieškojimu.
Jau tapo gražia tradicija Portlando lietuvių bendruomenėje šią saulėgrįžos, arba vasaros pradžios, šventę švęsti vaizdingame Rooster Rock parke (Corbett, Oregonas) šalia Kolumbijos upės. Tad ir šiemet rinkomės švęsti Joninių. Pirmieji, kaip visada, į šventę atskubėjo valdybos pirmininkė Giedrė su vyru Vilmantu, Laurynas, Gregory, Kantas, Gražina ir kiti savanoriai.
Merginos ir moterys skubėjo iš įvairiaspalvių pievos gėlių bei žolynų pinti vainikus, vyrai rikiavo stalus, rūpinosi, kaip sumontuoti pavėsinę, įjungti muziką.
Senovėje Lietuvos merginos eidavo į mišką ir rinkdavo įvairias gėles, jas vėliau naudodavo spalvingiems vainikėliams. Pagal tradiciją merginos vainiką turėjo sudaryti bent devynių rūšių gėlės. O vaikinai pindavo vainiką iš ąžuolo šakų, simbolizuojančių galią ir brandą. Kai ateidavo naktis, vienišiai žmonės paleisdavo savo vainikus plaukti upe. Jei šalia gėlių vainiko plūduriuos ąžuolo vainikas, vadinasi, šie du žmonės iki metų pabaigos susituoks. Joninių vidurnaktį merginos į upę mesdavo vainikėlius: jei jis nuplaukia toli – greitai ir toli išvažiuos, o jei sukasi vietoje – liks netekėjusi.
Netrukus, ilgamečio vietos lietuvių bendruomenės pirmininko Viliaus Žalpio vadovaujami, ėmėmės svarbiausių tradicinių Joninių elementų – kupolės ir simbolinių apeiginių Apsivalymo vartų – montavimo. Juos vyrai gražiai apipynė ąžuolo lapais, tujų šakelėmis ir papuošė ąžuolo lapų vainiku. Vėliau, išklausę mūsų skaitovų – Viliaus ir Eugenijaus – pasakojimo apie Joninių ritualus ir tradicijas, visi drauge ėjome pro Apsivalymo vartus, dainuodami liaudišką sutartinę „Oi, ta-ta, Kupolė graži!..“
Nuo seno merginos Joninių rytą prausdavosi rasa – tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį. Upėse, ežeruose buvo maudomasi norint apsivalyti nuodėmes ir visus ateinančius metus apsisaugoti nuo ligų. Vanduo šią naktį suteikia gyvasties, žvalumo ir stiprybės. Norinčioms sužinoti apie savo ateitį reikia Joninių naktį iškasti velėną ir apversti, o kitą rytą žiūrėti, ką randa ant velėnos. Jei kirminas – tai vaikas, šakelė – kapas, vabalas – jaunikis, pilkas vabalas – vyras bus prasčiokas, margas – valdininkas, žalias – ūkininkas.
Eisena sustojo prie laukymėje augančio šermukšnio. Čia Vilius dar kartą priminė keletą populiariausių Joninių žaidimų, magiškų spėjimų, kurie buvo neatsiejama jaunimo linksmybių dalis: pavyzdžiui, išsivolioti ankstų rytą nuogam rasotoj pievoj – kad būtum stiprus ir jokios ligos prie tavęs nekibtų. O tada visi sustojome ratu ir merginos bei moterys turėjo mesti kuo aukščiau į orą savo vainikus, stengdamosi, kad jie užsikabintų ant šermukšnio šakos ir nenukristų. Jei pavykdavo – laimingoji traukdavo iš pintinės gerą „burtą“ arba palinkėjimą ateičiai, jei ne – nelabai gerą, dažniausiai kokį šmaikštų, pamokantį arba nepiktai pašiepiantį posakį.
Žaidimui pasibaigus, ėjome ratu, skambant tradicinėms Joninių dainoms: „Pjoviau šieną per visą dieną…“ ir „Panedėlės dieną pjovė Jonas šieną“, vėliau smagiai užtraukėme: „Švento Jono vakarėlį susitikt tave norėjau“…
Na, o po šių linksmybių, kurios praskaidrino mūsų sielas, atėjo laikas duoti peno ir kūnui – visi skubėjome prie vaišių stalo, kur mūsų laukė tradiciniai lietuviški patiekalai: šaltibarščiai su bulvėmis, bulviniai blynai, silkutė, mėsos suktinukai, virta karka ir žirniai su spirgučiais, kepta duonelė su česnaku, įvairūs kepsneliai, salotos ir daugybė kitų skanumynų… Tikra puota!..
Jaunimas nusprendė išmėginti jėgas futbolo aikštėje, kiti tiesiog šnekučiavosi, gėrėjosi nuostabia Oregono gamta ir mėgavosi šiltais pro debesų virtinę vis pasirodančios saulutės spinduliais. Netrukus visi patraukėme Kolumbijos upės link. Čia merginos plukdė vainikus ir dainavo Joninių bei kitas tradicines lietuvių liaudies dainas. Jos nuvilnijo, nuaidėjo upės pakrante toli toli… Galbūt ne vienas, užliūliuotas pažįstamos melodijos garsų, prisiminė Lietuvą, tuos laikus, kai švęsdavome Joninių, arba Rasos, šventę gimtojoje šalyje. Buvo ir graudu, ir gera, kad nepamiršome gražiausių lietuviškų švenčių ir tradicijų, kad puoselėjame jas svetur, toli nuo savo tėvynės Lietuvos.
Senovės lietuviai tikėjo, kad po ilgiausios vasaros dienos ateinančios trumpiausios nakties metu piktosios dvasios užkariauja miškus. Tačiau drąsiausieji kasmet vis tiek brisdavo gilyn į mišką, ieškodami paparčio žiedo. Pasak legendos, tas, kuris suras paparčio žiedą, taps išminčiumi ir sužinos visas pasaulio paslaptis. Net ir dabar, po daug metų, nors žmonės puikiai supranta, kad paparčio žiedas neegzistuoja, jo ieškojimas yra neatsiejama magiško Joninių ritualo dalis.
Todėl ir mūsų šventės kulminacija tapo paparčio žiedo ieškojimas. O kas jį surado – paslaptis! Nes jei išplepėsi – neišsipildys burtai. Taigi, paparčio žiedas – kaip neišsipildžiusios svajonės simbolis. Svajonės turėti neįprastų galių, viršijančių kitų žmonių gebėjimus.
Na, o tiems, kas jo šiemet nerado, nusiminti, manau, tikrai neverta: susirinkome į draugišką būrį, pabuvome kartu, dar kartą prisilietėme prie senovės baltų mitologijos ir tradicijų – vien tai savaime jau yra didelis džiaugsmas!..
Esame labai dėkingi savo bendruomenės nariams, susirinkusiems į tokį gausų būrį šią nuostabią vasaros dieną, o mūsų bendruomenės valdybai ir ypač jos pirmininkei Giedrei Babarskienei – už šaunų darbą organizuojant Joninių šventę.
Gražina Kazilienė
Nuotraukos Giedrės Babarskienės