Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais? Kaip ji skatina savo vaikus skaityti? Ir kaip knygos gali suburti šeimą draugėn?
Gabija, Jus pamačiau ir įsidėmėjau konferencijoje „Atsakinga tėvystė“. Ar skiriasi atsakinga tėvystė nuo atsakingos mamystės?
Ne. Abu tėvai atlieka lemiamą vaidmenį žmogaus gyvenime.
Esate knygas rašanti mama. Ar prisimenate, kaip knygų skaitymas išaugo į knygų rašymą?
Esu tikra, kad rašantis žmogus yra skaitantis žmogus. Turi labai daug storų knygų į save susileisti, kad iš to riebaus bagažo išspaustum eliksyrą savu tekstu. Kaip tai atsitiko, nepamenu. Tik žinau, kad teko laimė turėti nuostabią lietuvių kalbos mokytoją (ir kitų kalbų mokytojas), kuri skatino ir gyrė. Neseniai radau šeštos klasės sąsiuvinį – jame gausu eilių apie morkų puotą ir besmegenių išdaigas. Puotos dabar aprašomos kitos ir kitaip, o besmegenių pokštams vietos irgi atsiranda – nelygu, ką vadinsime besmegeniais. Savo naujausioje knygoje „Jūra – tai debesys“ kiekvieną skyrių papuošiu karališkomis citatomis – kaip tai galėtų atsitikti, jei neskaityčiau?
Ar nebuvo kilę minčių parašyti vaikams?
Ne, kažkaip ne. Tik savo pirmojoje knygoje „Karavansarajus“ parašiau eilėraštį, kuriame kalba vaikas. Jis vadinasi „Kai sakai man“ ir jame vaikas kalba apie tai, kad „kai sakai man rytoj, kai sakai tu man ne tuoj, kai sakai „palūkėk“, aš nenoriu tikėt… – kad tu laiko neturi, kad kiti tau svarbesni, kad darbeliai nesustos ir manęs nepamyluosi“. Vaikai mėgsta, dainuoja, prašo ir manęs. Daugiau jokių bandymų nebuvo.
Ar Jūsų vaikai skaito? Ar skatinate juos skaityti?
Vaikai lanko tokią ugdymo įstaigą, kur skaitymo ugdymas ne tik praktikuojamas kasdien, bet ir yra įvardytas penkiais konkrečiais punktais. Taigi jie skaito kasdien, patys gal kartais to ir nebesuvokdami. Taip pat skaitoma yra ir jiems – valandą per dieną. Be to, juk jie mokosi iš mūsų, o aš skaitau daug – visada turiu knygų stirtą prie lovos, prie sofos, automobilyje, lankausi bibliotekose, knygynuose, žinau visų Vilniaus leidyklų knygų parduotuves. Tad specialios motyvacijos kurti nereikia. Jei ką reiktų daryti, tai gal tik padėti vaikams išsirinkti tinkamas ir įtraukiančias knygas ir sudaryti sąlygas ramiai jas skaityti (tuo metu, pavyzdžiui, palaukti su prašymais išrūšiuoti skalbinius ar išnešti šiukšles). Man regis, skaitymo valandos – šventos valandos.
Atrodo, kad skaitydami knygas, skirtas vaikams, suaugusieji taip pat turėtų ko iš jų pasimokyti. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
Daug knygų – daug nuomonių. Iš kai kurių gali pasimokyti, ko niekada nerašyti, nespausdinti, neleisti. Iš kitų, žinoma, pasisemti išminties.
Galbūt turite sąrašą knygų, kurios Jus įkvepia ir kurias, Jūsų nuomone, turėtų perskaityti Jūsų vaikai?
Man regis, kiekviena knyga ateina savu keliu, savu laiku. Vienus etapus išgyvenant reikia dramų, kitus – ekspertų įžvalgų, trečius – antgamtinių jėgų paieškų, o dar kitus – puikiai sukurpto daugialypio ir daugiabriaunio romano, į kurį įkrenti ir pasaulis dviem paroms sustoja. Todėl konkrečiu laiku galvočiau apie konkretų autorių, laikmetį, žanrą. Bet suprantu Jūsų klausimą ir, kai apie jį mąstau, prieš akis iškyla vadinamoji mūsų namų neskolinamų knygų lentyna – čia tie maži ir dideli meno kūriniai, atkeliavę iš viso pasaulio, turinys meninę vertę, dažnas apdovanotas už kūrybingumą ar originalumą, kurie įkrito į mūsų krepšius meno muziejuose, sendaikčių turguose ar knygų mugėse, kuriuos pirštu parodė knygų puošybos genijus Sigutė Chlebinskaitė ar mano mylima ir mano knygų dailininkė Kristina Norvilaitė. Tokios knygos niekada nebijos elektroninės konkurencijos, nes jų tiesiog kita paskirtis – estetinė ir edukacinė. Tokios knygos niekada nebus pamestos, nes vien jas paimti jau reikia švarių rankų. Žinoma, ir švarių minčių. Taigi labai norėčiau, kad mano vaikai suvoktų knygos esmę ir prasmę. O sąrašus susidarys patys.
Skaitymas atrodo labai individuali veikla. Ar jis gali suburti šeimą draugėn?
Žinoma. Jei tai, kas perskaityta, kas įkvėpė, kas patiko arba labai netiko, yra aptariama, tai jau ir yra šeimos subūrimas. Arba jei tėtis prieš miegą skaito mažiesiems, tai juk irgi buvimas drauge. Arba jei sesė rekomenduoja jaunylei gerą autorių, tai irgi yra bendrystė per literatūrą.
Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems tėvams ir vaikams?
Autoritetų, formuojančių Jūsų literatūrinį skonį.
Vaiva Rutkauskaitė, leidykla „Nieko rimto“