„Ką galima parašyti apie Panevėžį?“ – retoriškai klausia rašytojas, dramaturgas ir scenaristas, Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Šaltenis, gavęs Juozo Miltinio dramos teatro vadovo Lino Marijaus Zaikausko užsakymą parašyti pjesę apie Panevėžį. S. Šaltenis sako jį priėmęs kaip iššūkį. Juk iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Panevėžys – ištuštėjęs, niekuo neišsiskiriantis Lietuvos miestas, tačiau rašytojas, kurio kūryba jau tapusi klasika, yra įsitikinęs, kad siužetai knygoms, kino scenarijams, pjesėms tiesiog „mėtosi gatvėje“, tereikia juos pakelti.
Apie rašomą pjesę bei kūrybą apskritai ir kalbamės su Sauliumi Šalteniu.
Kokie svarbiausi įvykiai, žmonės Jūsų, kaip rašytojo, karjeroje?
Gimimas, gyvenimas ir žaidimas. Aš visą gyvenimą žaidžiu. Esu žaidžiantis žmogus ir literatūra man visada buvo žaidimas. Aš nuo vaikystės rašau, visokius meilės laiškus rašydavau. Kiti, būna, kankinasi, o man rašymas nekelia jokių komplikacijų, patiriu kūrybinį džiaugsmą. Man būdavo net nepatogu, kad kai susitikdavau su bičiuliais Sigitu Geda, Bite Vilimaite, Grigorijumi Kanovičiumi, Vytautu Rimkevičiumi ar Romualdu Granausku, visada kalbėdavome apie literatūrą. Ir net šiek tiek gėda būdavo, kad esu rašytojas, atrodo, toks nerimtas darbas, daug rimčiau – mokėti kažką meistrauti.
Tikriausiai tai, ką geriausiai moku, – rašyti, ir manęs, beje, niekas to nemokė. Šviesaus atminimo Sigitas Geda net juokdavosi: Sauliui geriau važiuoti troleibusu ir „skaityti“ žmones. Man įdomūs žmonės. Retai susiduriu su knyga, kuri mane supurtytų. Nors retkarčiais atrandu įdomių autorių, pavyzdžiui, dabar atradau poetą Rimvydą Stankevičių. Eimuntas Nekrošius man taip pat buvo didelis atradimas.
Ar dar esate šiuo metu kažką naujo atradęs?
Šiuo metu man įdomios moterys rašytojos. Giedrė Kazlauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė. Lietuvoje yra daug protingų, įdomių moterų rašytojų. Apskritai nesu esė gerbėjas, visi dabar išmoko jas rašyti, žiūri sau į bambą ir įklimpsta savo smulkiuose reikaluose, tačiau šių moterų rašytojų kūryba pasižymi ironija, tikslumu ir sąžiningumu. Man imponuoja tas dorumas, kurio išties dažnai trūksta vyrams rašytojams.
Esate kino scenaristas, dramaturgas. Kokie spektakliai, filmai Jums paliko giliausią įspaudą?
Pats šiuo metu mažai žiūriu filmų, tikriausiai mano mėgstamiausieji – Federicas Fellinis ir Charlie Chaplinas, iš kurio galima ir dabar tik mokytis tiek kinui, tiek teatrui. Kaip iš šapelio padaryti šedevrą? Juk Chaplino filmuose kaip ir nekalbama apie didžiąsias idėjas, bet kiek visko ten galima rasti.
Man asmeniškai kine įdomiausia buvo dirbti su režisieriumi Arūnu Žebriūnu – jis inteligentiškiausias režisierius ir aš jam buvau vienintelis bei geriausias Lietuvos dramaturgas. Be to, jis nebuvo arogantiškas, visada išklausydavo bet kokį protingą pasiūlymą, kai tuo metu kiti galėdavo mirtinai įsižeisti.
Jau kurį laiką neberašote teatrui. Kodėl?
Teatrui visada rašiau, kad ir mėgėjų, taip pat perrašiau „Jasoną“ Šiaulių dramos teatrui. Visada mielai padedu moksleiviams, vaikams. Daug mieliau tai darau, negu rašau vadinamiesiems grandams.
Juozo Miltinio dramos teatras patikėjo Jums parašyti pjesę. Ar jau turite idėjų, apie ką ji galėtų būti?
Taip, ji vadinsis „Niekados nekirpk plaukų Panevėžyje“. Pervažiavau mašina Panevėžį ir atsirado idėja, siužetas. Pjesė bus apie Panevėžį ir nepriklausomybės pradžią. Tai labai vaizdingas lūžinis metas, kai viskas kūrėsi, buvo daug vilčių, galimybių ir nusivylimų, tai labai įdomus laikas, kurį aš labai gerai atsimenu. Be to, kaip tik pabaigiau rašyti istorinį romaną apie Brunoną Bonifacą, o ten toks tirštas laikas su galvų kapojimais, dėl to nusprendžiau persikelti į šias dienas. Šį Lino Marijaus Zaikausko užsakymą priimu kaip iššūkį: ar įmanoma kažką parašyti apie Panevėžį?
Kaip pasikeitė, jeigu pasikeitė, menininko situacija visuomenėje?
Žinoma, kad pasikeitė. Aš visada rašiau ir buvau sąžiningas pats sau. Ir sovietmečiu buvo galima gyventi, buvau laisvas ir žaidžiau. Žinoma, daugelis rašytojų laukė nepriklausomybės, tačiau nemaža jų dalis liko nustebę. Štai pilnos lentynos knygų, kurių negaliu išmesti, nes su autografais, tačiau knygos absoliučiai nepaskaitomos. Tai yra baisus dalykas, kai tu dar gyvas, o tavo knygos numirė. Kartu tai labai gražu, kaip laikas atsijoja literatūrą. Manau, svarbiausia būti tikram, sąžiningam, kurti gyvybę, tik tada gali išlikti. O dabar pagrindiniai iššūkiai literatūrai – internetas, kinas, rašytojai turi į tai reaguoti, pati literatūra turėtų tapti vaizdingesnė, kinematografiškesnė.
Kalbant apie pokyčius literatūroje, kaip vertinate tai, kad dainininkas Bobas Dylanas buvo apdovanotas šių metų Nobelio literatūros premija?
Tai tarsi įmestas akmuo į nusistovėjusį vandenį. Žinoma, Bobo Dylano kūrybą gali suprasti tik puikiai anglų kalbos niuansus jaučiantis žmogus. Dylanas atstovauja anglosaksiškajam pasauliui ir, žinoma, Nobelio premijos skyrimas jam – tam tikra prasme kultūrinio imperializmo padarinys.
Taip pat ėmėtės politiko amplua. Kaip dabar vertinate savo, kaip politiko, veiklą?
Aš niekada nebuvau politikas. Tai buvo revoliucija, aš visada žinojau, kad ji įvyks. Kadangi jaučiau didelę panieką sovietinei sistemai, aš visada tikėjau, kad nepriklausomybė ateis ir dėl to visa galva puoliau į ją. Buvau kareivis, visur laksčiau, viską dariau. Tačiau revoliucija greitai baigiasi ir palieka daug šiukšlių, revoliucija – kaip rūgstantis šiukšlynas. Aš ilgai buvau naivus, entuziastas iš inercijos. Atsimenu, kažkada vakare Seime ilgai posėdžiavome, visi pavargę, aš kažką pasakiau ir viena ponia pašoko ir sako: „Nusibodo tas Šaltenio idealizmas.“ Tada supratau, kad mano revoliucija baigėsi. Aš pavėsio, šešėlio žmogus, man reikia ramybės. Mano politika buvo Atgimimas. O kai svajonė įgyvendinta, nežinau, ką daryti. Telieka tik rašyti.
Zenono Baltrušio nuotr.