Šis pavasaris Kaune kitoks. Kino filmų mėgėjai kviečiami žiūrėti lietuvišką kiną su „Subtitrais“, tačiau ieškoti subtitrų ne ekrano apačioje, o tarp eilučių: tarp herojų minčių persmelktos tylos ir prasmę sumaniai užmaskavusio siužetinio triukšmo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir kino teatro „Romuva“ iniciatyva siekiama priminti, kad lietuviškas kinas yra mūsų tapatybės dalis – jo pasakojimai artimiausi mums tiek istorine, tiek psichologine prasme. Lietuviškas kinas padeda geriau pažinti save ir šalį, kurioje gyvename. Tikimasi, kad atviros diskusijos ir kritika prisidės prie pirmų tvirtesnių Lietuvos kino žingsnių ir sukurs dar geresnes sąlygas lietuviškai kūrybai.
Palaikydama šią idėją, kino vakarų antroje serijoje dalyvauja kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, pristatanti dokumentinį filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“. Filmo pagrindiniai herojai yra vaikai ir paaugliai, kurie nesuvaidintai pasakoja, koks pasaulis juos supa. Ir jis nebūtinai „vaikiškai spalvotas“. Apie tai – pokalbyje su režisiere G. Beinoriūte.
Pokalbiai rimtomis temomis. Ar tokius mėgstate?
Labai mėgstu. Įsiminė kino kritikės Rasos Paukštytės „Pokalbių rimtomis temomis“ recenzijoje pacituoti vieno klasiko žodžiai: „Kol neprabyli, nežinai, ką galvoji.“ Mėgstu žmonių klausinėti, ir visada malonu, kai manęs ko nors rimtai paklausia.
Filme keliama klausimų apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Kaip manote, kodėl tuos pačius dalykus žmonės vertina taip skirtingai? Kodėl išaugame iš vaikiško gerumo ir pasaulį pradedame vertinti vadovaudamiesi kitomis vertybėmis?
Dalykus žmonės vertina skirtingai dėl paprastos priežasties – jie tiesiog yra skirtingi. Visiems žinomas posakis apie iki pusės pripildytą vandens stiklinę, kuri vienam atrodo pustuštė, o kitam – artipilnė. O kodėl išaugame iš vaikiško gerumo? Toli gražu ne visi vaikai yra „geri“, kaip ir ne visi suaugusieji yra „blogi“. Pažįstu tikrai gerų suaugusių žmonių. Žvelgdami į vaikus tiesiog geriau matome žmogaus esmę (tiek gerąją, tiek blogąją pusę), nes ji dar nepasislėpusi po sukauptos patirties sluoksniais.
Intymūs, minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su vaikais ir paaugliais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Ar tokių atsakymų į užduotus klausimus ir tikėjotės? Koks atsakymas labiausiai nustebino?
Kadangi filmą kūriau įkvėpta Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ (rašytoja kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo, – red. past.), tokių atsakymų tikėjausi. Mane nustebino, matyt, tai, kad kai kurie vaikų atsakymai buvo beveik tokie pat, kaip skaityti Vandos knygoje, nors kalbinti žmonės buvo visai kiti. Pavyzdžiui, knygoje yra vieta, kai socializacijos centre kalbinamas vaikas sako, kad jo gyvenime nebuvo laimingų dienų arba bent jau jis jų neprisimena. Nė vienos dienelės per visą vaikystę – laiką, kurį esame įpratę tapatinti su nerūpestingumu, džiugesiu. Man atrodė baisu! O ruošdamasi filmui sutikau ne vieną taip manantį vaiką. Kai supranti, jog tai nėra vienas unikalus atvejis, sukrečia dar labiau.
„Subtitrų“ tikslas – iš arčiau pažvelgti į neretai mums pro akis praslystančius, tačiau atidaus ir net akademinio žvilgsnio vertus filmus. Seansuose dalyvauja ir apie filmų idėjas kalba ne tik filmų kūrėjai, jų aktoriai, bet ir VDU mokslininkai. Jie filmų problematiką bando užčiuopti iš savo nagrinėjamos srities perspektyvos. Kaip manote, ar tokia idėja – ne tik pažiūrėti filmą, bet ir intelektualiai apie jį padiskutuoti – verta dėmesio?
Tai nuostabi idėja. Mes LMTA Kino ir televizijos katedroje kiekvieną savaitę praktikuojame filmų žiūrėjimą su diskusijomis. Prieš penkerius metus, sutapus dėstytojų ir studentų poreikiui, įkūrėme Šoblės kino klubą. Be jo pirmadieniai dabar sunkiai įsivaizduojami. Kaskart filmą pristato vis kitas žmogus – dėstytojas, studentas. Kartais pasikviečiame svečių – kino kritikų, filosofų, režisierių, operatorių, muzikantų, antropologų, scenaristų ir t. t. O po filmo kalbamės. Tai tikrai labai turtina ir augina.
Kaip apskritai vertinate filmų žiūrėjimo kultūrą Lietuvoje? Ar Jūsų neerzina komercinio kino žiūrėjimo tradicija – gėrimai ir spragėsiai?
Lietuvoje žmonės filmus žiūri, ir tai vertinu gerai. Norėčiau, kad daugiau žiūrėtų dokumentinius filmus kino teatruose, bet tam visų pirma reikia juos pradėti rodyti. Spragėsiai ir gėrimai manęs neerzina. Gal, pavyzdžiui, žmonės alkani atėjo į kiną? Pradžioje Šoblės kino klube per studentų seansus (kai filmus parinkdavo ir pristatydavo studentai) visada būdavo spragėsių. Matyt, tai buvo tarsi protestas prieš nekomercinio kino snobiškumą ar panašiai. Nemėgstu susireikšminimo. Bet koks susireikšminimas („mes rimti“, „mes žiūrim elitinį kiną“, „mes niekada nieko nevalgom per kino seansą“) man nepriimtinas. Kinas yra labai demokratiškas menas, tai – ne opera, kur visos damos – su bateliais, o per pertrauką – karštas šokoladas ir šampanas. Kiek perdedu. Žinoma, norisi, kad per tylias intymias filmo scenas kine kramsnojimo nesigirdėtų ar kad po seanso salės grindys nebūtų nusėtos šiukšlėmis ar trupiniais. Bet, jeigu jau žiūrime amerikietiškus filmus, tai kodėl pagal jų tradiciją negalima paskanauti spragintų kukurūzų? Prisipažinsiu, saldūs spragėsiai man yra tikrai skanūs.
Kuris kinas Jums asmeniškai yra priimtinesnis – vaidybinis ar dokumentinis? Kodėl?
Man kinas yra kinas. Jei geras, ar būtų vaidybinis, ar dokumentinis, nesvarbu. O jei blogas, tada geriau dokumentinis. Nes dokumentiniame, net ir pačiame blogiausiame, beveik visada gali sužinoti ką nors naujo apie pasaulį.
2013 m. filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ buvo įvertintas Tarptautiniame filmų festivalyje „DocuDays UA“ – laimėjo kūrybinės dokumentikos konkursą. Ar tikite, kad dokumentika gali padėti ne tik atkreipti dėmesį į kokią nors problemą, bet ir imtis kokių nors veiksmų ją sprendžiant?
Apie kiną, kaip tiesioginės kovos įrankį, negalvoju. Kai klausia, kokią įtaką mano filmas padarė – ar pažiūrėję filmą žmonės pastatė tiltą, įsivaikino vaikų, išsigydė nuo alkoholizmo, – sutrinku. Mano filmai nėra tiesioginio poveikio priemonės. Aš labai tikiuosi, jog jie išsiveržia už savo siužeto ribų. Man labai patiko grafiko Mikalojaus Vilučio mintys knygoje „Tortas“ apie tai, ar menas sprendžia problemas. Jis klausia, ar varvančio virtuvėje čiaupo problemą galima išspręsti tą čiaupą nupiešiant. Vėliau paradoksaliai patvirtina, kad galima, nes esą namie varvėjo čiaupas, M. Vilutis jį nupiešė, ir čiaupas nustojo varvėjęs. Kad ir kaip būtų, menas man labiau pažinimo, o ne tiesioginės kovos įrankis. „Kovojantis“ kinas tariasi žinąs tiesą ir ją atskleidžia. Tai labai panašu į propagandą. Aš ieškau tiesos. Štai toks skirtumas.
Jei turėtumėte galimybę susėsti ir rimtai pasikalbėti su kultūros ministru apie kino situaciją Lietuvoje, apie ką šnekėtumėte?
Vėl pacituosiu kitą savo labai gerbiamą kino kritikę Živilę Pipinytę. Manau, svarbi jos mintis, jog nuo to, koks yra šiandienos mūsų kinas, priklauso ne tik kino, bet ir Lietuvos ateitis. Tai gali būti puiki pokalbio tema, nebūtinai su ministru.
Kokie Jūsų ateities užmojai? Galbūt mintyse jau kuriamas filmas, jo scenarijus ar gvildenama problematika, kurią norėtumėte atskleisti per kiną?
Jau labai noriu filmuoti ir ruošiuosi tai daryti. Bet kol nesu įkėlusi kojos į filmavimo aikštelę, geriau nutylėsiu…
Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ bus rodomas kovo 26 dieną, ketvirtadienį, 18 val. kino teatre „Romuva“. Po seanso bus surengta diskusija, joje dalyvaus filmo režisierė G. Beinoriūtė ir televizijos laidų autorius, rašytojas, VDU dėstytojas Rytis Zemkauskas.
Interviu autorė Rimgailė Dikšaitė