Rogalando lietuviams liaudies šokis – būdas stiprinti bendrystę ir populiarinti Lietuvos kultūrą

Rogalando lietuvių bendrijos (Norvegija) šventės dažniausiai neapsieina be lietuvių liaudies šokių. Į smagų šokio sūkurį renginių dalyvius įtraukia kolektyvas „Jorė“, vadovaujamas Inetos Trepekūnės. Vos pralaisvėjus karantinui šalyje, vieni kitų ir šokio išsiilgę kolektyvo nariai susibūrė į šokių sezono uždarymą ir įsiamžino įspūdingoje simboliškoje fotosesijoje.

Apie šokių kolektyvą svajota ilgai

Rogalando regionas Norvegijoje garsėja gausia ir veiklia lietuvių bendruomene. Ilgus metus buvo kalbama apie tautinių šokių kolektyvą, tačiau nebuvo šokių mokytojo, galinčio mokyti žmones liaudiškų šokių subtilybių. Tad 2017-ųjų rudenį paskelbus, kad šokio pedagogikos studijas baigusi Veronika Morkvėnaitė Rogalande renka tautinių šokių kolektyvą, kilo didelis susidomėjimas. Po trijų repeticijų spalio 21-ąją prisistatė Rogalando lietuvių liaudies šokių kolektyvas „Jorė“. Intensyviai repetavęs, debiutavo scenoje tų pačių metų gruodžio mėnesį – šoko Rogalando lietuvių bendrijos organizuojamame kalėdiniame renginyje.

Po pusės metų Veronikai grįžus gyventi į gimtuosius Biržus, kolektyvo vadovės pareigas perėmė Ineta Trepekūnė. Ją šokis lydi nuo pradinės mokyklos laikų: ji šoko tautinius šokius mokykloje, vėliau pradėjo lankyti būrelį, o studijuodama penkerius metus šoko Vilniaus Gedimino technikos universiteto ansamblyje. Kartu su šiuo kolektyvu dalyvavo Dainų šventėse, šokių festivaliuose, tapo konkurso „Kadagys“ laureatais. Nors nėra studijavusi choreografijos, kaip šokėja ji turi net trylikos metų patirtį, tad turi kuo pasidalyti su kitais šokio mėgėjais.

„Jorės“ repertuarą sudaro lietuvių liaudies klasika tapę šokiai, pavyzdžiui, „Kepurinė“, „Kubilas“, „Kalvelis“, taip pat folkloriniai šokiai „Oira“, „Grandskveras“, „Pjoviau šieną“ ir kiti. Gerbdami gyvenamosios šalies tradicijas, lietuviai išmoko ir norvegišką šokį.

Populiarina lietuvišką kultūrą ir vienija skirtingas kartas

Kolektyvas dalyvauja Rogalando lietuvių bendrijos organizuojamuose renginiuose, aktyviai prisideda prie lietuviškos kultūros populiarinimo norvegų bendruomenėje. Pavyzdžiui, pasirodė daugiatūkstantinei žiūrovų miniai daugiakultūriame gegužės 17-osios „Folkefest“ koncerte prie Stavangerio koncertų rūmų. Kolektyvui taip pat buvo suteikta garbė šokti 2020-ųjų naujametiniame Klepp komunos renginyje, kuriame įteikiami apdovanojimai nusipelniusiems sportininkams, menininkams ir kt. Jame pasirodė ir geriausi Klepp artistai.

Kolektyvas vienija 25 šokio entuziastus, kurių amžius svyruoja nuo 17 iki 50 metų. Šoka ir vienas norvegas, anot Inetos, labai gabus lietuviškiems šokiams. Esama nemažai veteranų, kurie šoka nuo pat kolektyvo įkūrimo. Taip pat šeiminių duetų, taip kurių yra ir dukra su mama.

„Jorė“ – ne vienintelis Rogalando lietuvių meno kolektyvas. Dainos mylėtojus buria lietuviškas choras „Oktava“ ir dainų ansamblis „Šeimyna“. „Jorės“ šokių ansamblis artimai draugauja ne tik su šiais tautiečių meno sambūriais, bet ir su jau minėta Rogalando lietuvių bendrija. Ši kolektyvui teikia finansinę paramą, konsultuoja organizaciniais, finansų klausimais, suteikia galimybių dalyvauti ir pasirodyti koncertuose.

Simboliška fotosesija įspūdingame gamtos fone

„Jorės“, kaip ir kitų meno kolektyvų, veiklą buvo keliems mėnesiams sustabdęs dėl COVID-19 pandemijos paskelbtas karantinas. Karantino sąlygoms sušvelnėjus, lietuviai džiaugėsi galimybe vėl susitikti. Ta proga buvo surengta ypatinga fotosesija – šokėjai įsiamžino ant įspūdingos Preikestoleno uolos – regiono simbolio ir vieno žymiausių Norvegijos turistinių objektų.

Idėja įsiamžinti šioje vietoje Inetai kilo dar 2018 metais, tačiau kolektyvas buvo neseniai susikūręs, dar neturėjo pasisiuvęs tautinių kostiumų ir idėją teko atidėti. Kelerius metus daug dirbo tam, kad galėtų pasisiūdinti kostiumus: rinko paramą, dalyvavo mugėse ir koncertuose. Pavyko pasisiūti šešiolika kostiumų, tiesa, dar trūksta tam tikrų detalių. Dėl paskelbto karantino kovo mėnesį teko nutraukti repeticijas, atšaukti koncertus. Atėjus vasarai, buvo pranešta, kad viruso plitimas yra kontroliuojamas, ir pagaliau atsirado galimybė visiems vėl susitikti.

„Buvome pasiilgę vieni kitų, tad norėjosi surengti ypatingą šokių sezono uždarymą. Norėjosi suvienyti žmones ir parodyti, kad mes esame stiprūs, pozityvūs, su galingu polėkiu. Pasikvietėme ištikimą kolektyvo draugą fotografą Remigijų Ratkevičių ir nutarėme išeiti į lauką po izoliacijos. Simboliška, šuolis aukštyn ant šios ikoninės uolos – tai tarsi šuolis kilti, siekti aukštesnių svajonių. Su puikia komanda įgyvendinome šią idėją ir rezultatai tikrai džiugina“, – pasakoja Ineta.

Gyvenimo Norvegijoje fragmentai

Pokalbiui pakrypus asmeniškesne linkme, iš Tytuvėnų miestelio Žemaitijoje kilusi Ineta sako, kad į užsienį dažniausiai nuveda arba meilė, arba pinigai. Jos atveju tai buvo meilė. „Mano vaikinas, su kuriuo susipažinau universitete, pabaigęs mokslus išvyko ieškoti laimės Norvegijoje. Po metų, praleistų svečioje šalyje, pasikvietė ten ir mane. Taip 2014 metais atsidūriau šiame krašte. Sukūrėme šeimą ir esame čia laimingi“, – pasakoja lietuvė.

Sako, kad išsikraustydama gyventi į svečią šalį, neturėjo jokių lūkesčių, viską pradėjo tarsi nuo balto švaraus lapo. Pirmąją dieną nusipirko sporto klubo abonementą, kad galėtų įsilieti į vietos bendruomenę, stebėti žmones ir suprasti jų kultūrą. Kol ieškojo darbo, vaikščiodavo po parkus su šunimi ir norvegams užkalbinus stengdavosi kalbėti norvegiškai. Anot jos, tai buvo puikus būdas mokytis kalbos praktiškai. Ją maloniai nustebino žmonių kultūringumas, paslaugumas, tolerancija užsieniečiams, nuolatinė šypsena veiduose, ypač vyresnio amžiaus žmonių.

Lietuvoje Ineta buvo baigusi statybos inžineriją ir kelerius metus dirbo projektavimo įmonėse Vilniuje. Džiaugiasi, kad Norvegijoje jai nereikėjo kardinaliai keisti savo veiklos pobūdžio – čia taip pat įsidarbino projektavimo įmonėje. Kurį laiką dirbo pastatų ir konstrukcijų gaisrinės saugos srityje. Vėliau, dėl pasaulinės naftos krizės atėjus ekonomikos sunkmečiui, sumažėjo projektų ir ji perėjo į kitą darbovietę, dirbo su pastatų dokumentacija ir brėžiniais.

Šiais metais Ineta nutarė pereiti iš privataus sektoriaus į valstybinį ir įsidarbino vietos savivaldybėje. Darbuojasi pastatų sistemų valdymo srityje.

Inžinerija ir šokis daug kam skamba kaip nesuderinami dalykai. Pašnekovė mano kitaip. „Šokio choreografija yra dėliojama brėžiniais ir schemomis, apskaičiuojant laiką, žmonių judėjimą. Tad galima pasakyti, kad šokyje yra tikrai nemažai tiksliųjų mokslų“, – šypsosi ji.

Pasak Inetos, Rogalandas garsėja kaip viena derlingiausių vietovių Norvegijoje. Tad nieko keisto, kad čia yra daug dirbamos žemės ir ūkininkų. „Čia tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, daug žmonių renkasi praktiškas profesijas: elektriko, staliaus, santechniko, montuotojo ir t. t. Nedaugelis renkasi studijas universitete“, – sako pašnekovė.

Ji pastebi ir tai, kad norvegai labai vertina asmeninį laiką ir šeimą. Jie kuria šeimas labai jauni, leidžia daug laiko su vaikais, mėgsta leisti laisvalaikį gamtoje.

Paklausta, kaip Norvegija tvarkėsi pandemijos akivaizdoje, Ineta teigia mananti, kad pasirinkta strategija ir visuotinis karantinas buvo teisingas sprendimas. Kadangi didžioji dalis žmonių sąžiningai laikėsi vyriausybės nurodymų dėl higienos, atstumo ir saviizoliacijos, viruso plitimą pavyko kontroliuoti.

Karantinas Inetos šeimai daug įtakos neturėjo. „Kelis mėnesius dirbome nuotoliniu būdu iš namų, džiaugiamės praleidę neįprastai daug laiko kartu. Tad šis laikotarpis turėjo ir savotiškų privalumų“, – sako ji.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos „RemisFoto“ ir iš Inetos Trepekūnės asmeninio archyvo