Neseniai rengtoje apskritojo stalo diskusijoje po VU organizuotos tarptautinės konferencijos „Šeima ir bendrasis gėris“, įvairių sričių mokslininkai diskutavo apie santuokos ir šeimos santykį. Gana karštos diskusijos įsiplieskė pateikus mokslinius įrodymus, jog šeima kyla tik iš santuokos. Jauna sociologė mokslinius argumentus, pagrįstus mokslinių tyrimų, atliktų daugelyje pasaulio ir Europos šalių, apibendrinimais, supriešino su savo patirtimi: „Gyvenu nesusituokusi daugiau nei 10 metų, susilaukėme dviejų vaikų ir puikiai gyvename. Mes įsipareigoję vienas kitam. Kodėl turime būti laikomi blogesni nei susituokusieji? Argi mes – ne šeima?“
Pirma, asmeninės patirties supriešinimas su moksliniais faktais – labai dažna praktika. Ir, kaip teko įsitikinti, ne vieną kartą nuvedanti į aklavietę, nes kalbama skirtingomis kalbomis. Antra, šeima, kilusi iš santuokos, – tai ne vien vyras ir moteris, tai taip pat žmonos ir vyro tėvai. Paprastai gyvenanti nesusituokusi jauna pora stengiasi atsiriboti nuo vienas kito tėvų, nes taip paprasčiau. „Tai tik mūsų reikalas“, – teigia jie. Tėvai savo ruožtu neinvestuoja į savo vaiko sugyventinį (-ę), nemezga ryšio su juo (ja), nes nėra tikri, ar tai visam, ar tik trumpam laikui. O ir kodėl megzti ryšį, jei greitai gali būti kitas (-a). Jei pripranti prie žmogaus, ryšiui nutrūkus – skaudės, o dvasinis skausmas trunka kur kas ilgiau nei fizinis. Vadinasi, priprasti nereikia. Geriausia išlaikyti tam tikrą atstumą ir, labai svarbu, nesupainioti vardų pasikeitus vaiko gyvenimo draugui (-ei).
Kalbant tiksliau, tokia pora, lyginant su sutuoktiniais, nėra bendruomeniška. Jie labiau linkę puoselėti savo individualizmą, gyventi dėl savęs, dėl savo patogumo, o šeiminiai ryšiai, kurie neišvengiamai formuojasi santuokoje, jiems yra svetimi. Tokie santykiai yra puiki terpė egoizmui plėtotis. O egoizmas, kaip žinoma, yra meilės priešybė, dar daugiau, jis – meilės žudikas. Kaip teigiama J. Soons ir M. Kalmijn studijoje „Ar santuoka yra daugiau nei kohabitacija? Gerovės skirtumai 30 Europos šalių“, susituokę asmenys kur kas daugiau investuoja į savo tarpusavio santykius ir yra labiau patenkinti jais (bei apibūdina save kaip laimingus) nei tie, kurie gyvena nesusituokę ar išsiskyrę. Šiame tyrime taip pat buvo ieškoma sąsajų tarp gerovės ir šalyse paplitusių tradicijų bei religingumo. Tačiau K. Aarskaug, E. Bernhardt ir kt. studija „Įsipareigojimas ir santykių kokybė Švedijoje ir Norvegijoje“, atlikta šalyse, kuriose nesusituokę asmenys nėra kaip nors stigmatizuojami, nes būti nesusituokusiam yra visuotinai priimta, daroma išvada, jog tarp kohabituojančių asmenų buvo gerokai mažiau teigiančiųjų, jog yra patenkinti savo ryšiais su partneriu, ir kur kas daugiau rimtai ketinančių tuos santykius nutraukti nei tarp susituokusiųjų.
Tik santuokoje kuriami šeiminiai ryšiai sudaro prielaidą sutuoktinių ir bendruomeniniam gėriui atsirasti.
Santuokoje abiejų sutuoktinių tėvams bei kitiems giminaičiams skiriama daugiau laiko, nes jų šeimos bendrumo jausmas yra labiau išlavėjęs nei kartu be santuokos gyvenančiose porose. Kaip rodo tyrimų, atliktų Jungtinėje Karalystėje, duomenys, 16 proc. vedusių porų rūpinasi savo giminaičiais ne mažiau nei vieną valandą per savaitę, o tarp sugyventinių tokių porų tėra 9 proc. Žmonės, kurie rūpinasi sergančiais ar neįgaliais savo giminaičiais, sutaupo valstybei 87 milijardus svarų per metus, nes padeda jiems nemokamai, o ne palieka nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos ar socialinių tarnybų globai.
Kai kurie mūsų teisininkai kritikuoja tokį mėginimą apginti santuoką. Neva tai utilitaristinis požiūris ir negalima įrodinėti, jog valstybei apsimoka ginti santuoką, nes tokiu būdu ji sutaupo labai daug lėšų. Dar daugiau, kritikuodami šį argumentą, pateikia pavyzdį, jog tabako pramonė taip pat yra argumentavusi, kad valstybė, remdama tabako pramonę, sutaupys socialinėms reikmėms, kurias išleistų senelių globai, nes senelių paprasčiausiai nebus. Jie tiesiog išmirs, nes rūkymas gerokai sutrumpina gyvenimą. Girdėti tokius argumentus būtų juokinga, jei nebūtų graudu: tabako pramonė rūpinasi pelnu, kuris tiesiogiai susijęs su žmonių sveikatos blogėjimu, o santuokoje, priešingai, sukuriama prielaida gerėti žmonių sveikatai.
Mokslininkai teigia, jog, vertinant sveikatos parametrais, susituokę asmenys yra kur kas sveikesni nei nesusituokę. Pvz., studijoje „Santuokos poveikis sveikatai: naujausių mokslinių tyrimų parodymų sintezė“ analizuoti moksliniai duomenys pateikti apžvalginėse publikacijose apie JAV populiacijos santuokos ir sveikatos sąsajas nuo 1990 m. iki 2006 m. Ši studija atlikta atrenkant tik prestižiniuose mokslo leidiniuose spausdintus darbus ir tik tuos šaltinius, kurie turėjo aiškius tyrimo metodologinius principus ir kitas patikimas statistines charakteristikas. Studijoje mokslinių tyrimų duomenys vertinami keliais skirtingais aspektais: 1) sveikatos būklei poveikį daranti elgsena, 2) santuokos vaidmuo sveikatos priežiūros prieinamumui, naudojimui ir išlaidoms; 3) santuokos poveikis psichinei sveikatai; 4) santuokos vaidmuo fizinei sveikatos būklei ir ilgaamžiškumui, 5) santuokos vaidmuo vaikams.
Tyrimai patvirtina, jog santuoka turi reikšmingą poveikį tiek vyrų, tiek moterų sveikatos būklę nulemiančiai elgsenai. Tyrėjai teigia, jog santuokoje gyvenančių asmenų mirtingumas yra 18 proc. mažesnis nei nesusituokusių. Ilgalaikio tyrimo rezultatai patvirtina, jog mirtingumo koeficientas yra 39 proc. didesnis našlių, 27 proc. didesnis išsituokusiųjų ar gyvenančių skyrium ir 58 proc. didesnis asmenų, kurie niekada nebuvo susituokę, nei susituokusiųjų. Akivaizdu, teigia studijos autoriai, jog vedę žmonės gali būti labiau linkę naudotis prevencinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis siekdami išvengti vėžinių ligų. Šios sąsajos nustatytos vienodai abiem lytims. Visi studijoje aptarti tyrimai rodo, jog santuoka turi potencialiai ilgalaikes pasekmes fizinei vaiko sveikatos būklei. Sutuoktinių vaikai pasižymi geresne sveikata paauglystėje ir ilgesne gyvenimo trukme.
Sąsają tarp santuokos ir sutuoktinių sveikatos reikėtų vertinti kompleksiškai. Santuokos tvarumas gali būti veikiamas sutuoktinių sveikatos, ir atvirkščiai, pati santuoka gali nulemti geresnę sutuoktinių sveikatos būklę. Vertinant santuokos ir asmenų sveikatos ryšį, derėtų atsižvelgti ir į tai, jog sveikesni žmonės labiau linkę tuoktis nei pasižymintys blogesne sveikatos būkle. Atsakant į klausimą, kodėl santuoka turi tokį teigiamą poveikį sutuoktinių sveikatai, pirmiausia reikėtų paminėti, kad ji sumažina stresą ir, savaime suprantama, su juo susijusią ligų riziką. Antra, santuoka turi įtakos asmens sveikatai palankiai elgsenai atsirasti. Taip pat tai, kad susirgus santuokoje užtikrinama geresnė ligonio slauga ir trumpesnis laikas gulint ligoninėje nei gyvenant be santuokos. Galiausiai santuoka užtikrina didesnę materialinę gerovę ne tik todėl, kad du žmonės sudeda savo pajamas, bet ir todėl, kad šeimos buityje sukuriami papildomi materialūs gėriai. D. Britanijoje Varviko universiteto Ekonomikos katedroje atlikti ilgalaikiai namų ūkio tyrimai patvirtina, jog pati santuoka, o ne pinigai turi didesnę įtaką žmonių sveikatai ir ilgaamžiškumui.
Prof. dr. Birutė Obelenienė, Santuokos ir šeimos studijų centras, VDU