Dauguma mūsų vaikus auklėjame taip, kaip auklėjo mus vaikystėje. Tai vyksta nesąmoningai: išgyventos vaikystės traumos ir emocijos dažnai perkeliamos ant vaikų pečių siekiant išauklėti „tikru“ žmogumi ar apsaugoti. Pasitelkiami autoritariniai auklėjimo scenarijai: „padėk į vietą“, „neimk“, „nelįsk“, „neišsipurvink“, „nenugriūk“, „gerai mokykis“, „daryk namų darbus“ ir pan. Baimė būti netobulais tėvais, nerimas, kad atsitiks kažkas blogo, kad vaikas užaugęs nebus genijumi, kad blogai mokysis ir t. t., verčia nuolat kontroliuoti ne tik savo vaikus, bet ir visą aplinką.
Kuriantys ir griaunantys santykiai
Iš kur kyla baimės ir noras viską kontroliuoti? Iš mąstymo stereotipo, kad viską išmanome geriau nei kiti, o tuo labiau vaikai. Ir ar ne todėl bijom ir kontroliuojam, kad mums patiems būtų ramu, patogu, kad niekas nekeltų problemų? Kokį santykį tai sukurs su vaiku? Ar nėra užgožiami pagrindiniai vaiko poreikiai, noras siekti laisvės, nepriklausomybės ir meilės?
Kartojimas vaikui nuo mažens, ką ir kaip jis turi daryti ar nedaryti, kaip turi reaguoti ar nereaguoti, turi labai rimtų pasekmių paauglystėje. Mes stebimės, kai paaugliai nenoriai bendrauja, susideda su blogais draugais, nori kuo greičiau išeiti iš namų, praranda interesą mokytis, daug ką daro iš baimės ar įteigto kaltės jausmo. Ar tikrai siekiame tokių santykių su savo vaikais? Ar noras viską kontroliuoti negriauna mūsų santykių šeimose?
Problema yra ta, kad į vaikus žiūrime kaip į žemesnius už save, kaip į tuos, kurie nieko nemoka, nesupranta ir dar nežino, koks sudėtingas yra šis gyvenimas. Tuomet siekiame juos išauklėti ir išmokyti, kad būtų lengviau. Nežiūrime į vaiką lyg į sielą, kuriai reikia tik padėti, nukreipti, palaikyti ir leisti pasirinkti, kad jį auklėtų gyvenimas. Pradėti žiūrėti į vaiką kaip į sau lygų yra pirmas laiptelis link kuriančių santykių. Svarbu leisti sau pagalvoti, kad auklėjimas yra dvasinis procesas, kuriame susitinka sielos. Ką aš matau priešais save: tik žmogų ar sielą? Jei matau sielą, kuri atėjo į pasaulį su savo misija, man lengviau ja pasirūpinti ir padėti skleistis. Jei matau tik vaiką, privalau jį išauklėti taip, kad darytų taip, kaip reikia, kaip daro visi ir kaip man patogu.
Kitas svarbus etapas yra atsakyti sau į klausimą „Ar aš laiminga (-as)?“ ir pagalvoti, ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus. Ką daryti, kad vaikai būtų laimingi? Būtina, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas laimingas žmogus, kuris perduotų laimės jausmo suvokimą. Laimė nėra daiktas, tai ne padėtis, ne pinigų kiekis, o sielos būsena. Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių yra mokytis tapti laimingiems, pažinti save. Viską žinančio ir kontroliuojančio tėvo pozicija griauna santykius tiek su pačiu savimi, tiek su vaikais, tiek su visa aplinka.
Septyni žingsniai, kuriantys gerus santykius
Pasikliaukite vaiku. Vertinkime vaiką lyg sau lygų ir jis bus dėkingas visą gyvenimą. Dažnai sakome, kad vaikas taip pat žmogus, bet elgiamės su juo, tarsi jis tik ateityje bus žmogus. O jis jau šiandien asmenybė. Pavojinga nuolat projektuoti vaiko ateitį, nes nuolatinis galvojimas apie ateitį neleidžia pastebėti dabarties. Vaikas gyvena dabartimi, o tėvai – ateitimi. Kaip tada suprasti vienam kitą?
Supraskite ir mylėkite. Laimė, kai mus supranta. Bet dar didesnė laimė, kai mus besąlygiškai priima tokius, kokie esame. Tėvystė – tai besąlyginė meilė. Tikra meilė padeda vaikui išsivaduoti iš visų netobulumų. Kai vaiko nepriimam su visais jo trūkumais: nesitvarko kambario, neklauso, blogai mokosi, drovus, jautrus, tada vaikas jaučiasi nepriimtas ir ima tolti nuo mūsų.
Mylėti reiškia atleisti ir patikėti. Įsivaizduokime, kad vaikas daro ne taip, kaip reikia. Galvojam, kad jis blogas. Gėris šeimoje prasideda tada, kai priimame tai, kas nemalonu ir nesuprantama. Tačiau dažnai tam mums neužtenka jėgų. Jei užduosime klausimą „Kaltas vaikas ar nekaltas?“, atsakyme rasime „mylime mes jį ar ne“. Nes mylimas vaikas – nekaltas. Jei kaltas, greičiausiai mes bijome dėl vaiko. Tačiau tai baimė, ne meilė. Arba gėdijamės – tai irgi ne meilė.
Labai gali būti, kad mes net nemylime savo vaikų. Sau įrodinėjame, kad maitiname, rengiame, rūpinamės, tačiau kai jis keikiasi, rūko, neklauso, nesitvarko, bėga iš namų, vartoja narkotikus ir alkoholį, mes nusiviliame ir nusisukame. Tada vaiko širdyje gimsta patys sunkiausi jausmai.
Būkite šalia ir kartu visose bėdose. Gali būti kitaip, negu manome ar įsivaizduojame. Kai vaikas kažką padaro ne taip, visada yra dvi galimybės: bausti, šaukti ir kaltinti arba dalytis patiriamais nepatogumais. Jei tėvai visose bėdose bus šalia ir kartu, vaikas pats supras, kad pasielgė blogai.
Prisiminkite, kad vaikas – kitoks nei jūs. Vaikas – ne mano nuosavybė, jis kitoks su savo vaikyste. Jei to nejausime, bandysime kitus padaryti panašius į save. O tai dar niekada niekam nepavyko. Penkias minutes, dvi valandas, dienas ar savaitę pažiūrėkime į vaikus kaip į kitą žmogų, kalbėkime nemokydami, be pretenzijų, neišaukštindami savęs. Tiesiog pamatykime kitame žmoguje žmogų ir jis atsivers mums, skirtumai ims džiuginti.
Nesinaudokite vaiku siekdami savo tikslų. Noras vykdyti savo pareigas dingsta tada, kai vaikas jaučiasi išnaudojamas. Jei jis nevykdo savo pareigų, mums reikia pastebėti, ar santykiuose su vaiku mūsų tikslai nėra savanaudiški. Tarkime, vaikas nesimoko, mokytoja skambina tėvams, tėvai šaukia, barasi, įsižeidžia. Tačiau kieno tikslas yra, kad vaikas mokytųsi gerai? Vaiko ar tėvų?
Negąsdinkime vaikų savo baimėmis. Kuo daugiau garantijų norime auklėdami vaikus, tuo blogesnių rezultatų pasieksime. Jei vaikas įsiropštė į medį, nereikia šaukti, kad skubiai liptų žemyn. Mamai atrodo, kad vaikas tikrai nukris. Ji myli vaiką, bijo dėl jo. Tačiau baimė ir meilė – ne tas pats. Kaip pavydas ir meilė – ne tas pats. Meilė reiškia „eik, siek, bandyk, griūk, tu apsaugotas, nes šalia tavęs žmogus, kuris tiki tavim“. Taip, mes rizikuojame, bijome dėl vaikų. Ir tai yra visiškai normalu, bet santykiuose reikia rizikos ir drąsos.
Kantriai elkitės. Kantrybė, supratimas, priėmimas – tai šio žingsnio esmė. O jei neužtenka kantrybės? Tada pabandykite suprasti. O jei nesuprantate, tada tiesiog priimkite. Mes norime rezultato čia ir dabar, bet net nesuprantame, kiek dėl to prarandame. Labai norisi, kad vaikas šiandien gerai mokytųsi, tačiau gerai mokytis ir suformuoti norą pažinti yra du skirtingi dalykai. Jei mums reikia, kad vaikas šiandien gerai mokytųsi, versime jį tai daryti. Rezultatas bus toks, kad mokymasis vaikui taps kančia ir apskritai dings noras pažinti pasaulį.