Kai XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė į Čikagą suburs tūkstančius šokėjų ir
žiūrovų, tarp jų bus ir šeima, kurios gyvenimo istorija neatsiejama nuo tautinių šokių. Rima ir
Linas Sidriai lygiai prieš penkis dešimtmečius susipažino būtent ruošiantis Šokių šventei. Tąkart
niekas negalėjo numatyti, kad vienas šokis taps viso gyvenimo bendrystės pradžia, o jų šeima
išaugs iki aštuonių vaikų, gausaus būrio anūkų ir taps gyvu lietuvybės pavyzdžiu Amerikoje.
„Jeigu ne tautinių šokių šventė, mes su Linu greičiausiai nebūtume susipažinę”, – šiandien sako
Rima Sidrienė.
Jų pažintis prasidėjo 1976 metais Čikagos Jaunimo Centro Studentų ansamblyje, besiruošiant
Tautinių šokių šventei. Grupės vadovė Leokadija Brazdienė, gerai pažinojusi abu jaunuolius,
nusprendė juos suporuoti. Rima jau buvo pasitraukusi iš šokių grupės, tačiau vadovės atkaklumas
ją sugrąžino į repeticijas.
„Ji norėjo, kad susipažinčiau su geru medicinos studentu iš puikios lietuviškos šeimos”, – su
šypsena prisimena Rima. Ne veltui jų šokių grupė garsėjo ypatinga statistika – per dvidešimt
vadovės Brazdienės darbo metų net 34 šokėjų poros sukūrė šeimas.
Linas į šokių grupę atėjo pirmą kartą. Jo šeima gyveno vietovėje, kur beveik nebuvo lietuvių,
todėl tautinių šokių grupė buvo galimybė susirasti draugų, pabendrauti lietuviškai ir galbūt
sutikti lietuvaitę.
Pirmasis įspūdis buvo stiprus abiems. „Pastebėjau, kad Linas tik lietuviškai kalba su manimi.
Amerikoje lietuvių jaunimas tarpusavy kalbėdavo dažniausiai tiktai angliškai. Be to, Linas buvo
mandagus, išsilavinęs, puikiai šoko”, – pasakoja Rima. O vyras iki šiol neabejoja: „Ji buvo
geriausia, linksmiausia ir gražiausia šokėja.”
Tuo metu Rima buvo nutolusi nuo lietuviškos veiklos ir katalikiško tikėjimo, tačiau draugystė su
Linu pakeitė jos gyvenimo kryptį. „Pradėjusi draugauti su Linu, sugrįžau prie lietuvybės ir
katalikybės. Tai buvo vienas svarbiausių mano gyvenimo pokyčių.”
Nors abu labai pamilo tautinius šokius, po vestuvių gyvenimas 1978 metais pakrypo kita linkme.
Linas išvystė akių chirurgo praktiką, o Rima atsidėjo šeimai. „Užauginome aštuonis vaikus.
Tiesiog nebeliko laiko šokti grupėje”, – sako ji. Tačiau šokis niekada nedingo iš jų gyvenimo.
Lietuviškuose renginiuose Čikagoje jie šokdavo dažnokai – bent pora kartų per mėnesį, o
Tautinių šokių švenčių nepraleido nė vienos.
Per daugelį metų Sidriai stebėjo, kaip keitėsi šventės, choreografija ir muzika. „Šokiai tapo
modernesni, labiau stilizuoti, kai kurie – pagoniški. Kartais pasiilgstu senųjų laikų, kai
šokdavome liaudiškus šokius skambant vien akordeonui, pasigendu to paprastumo ir
nuoširdumo”, – prisipažįsta Rima.
Tačiau svarbiausia išliko nepakitę – šokio gebėjimas vienyti žmones. Šiandien beveik visi jų
vaikai yra dalyvavę tautinių šokių šventėse. Nors dabar gyvena įvairiose JAV valstijose ir ne visi
turi galimybę priklausyti lietuviškiems kolektyvams, meilė lietuviškai kultūrai perduota kitai
kartai.
Šiemet į Čikagą iš penkių valstijų susirinks visa Sidrių šeima – 15 suaugusiųjų ir 21 anūkas.
„Susirinkus šeimai niekada netrūksta pokalbių, juoko ir šokių”, – sako jie.
Sidrių šeima ne tik augino 8 vaikus, bet ir dalijosi savo sukaupta patirtimi su kitais. Remdamiesi
savo šeimos gyvenimu, jie parašė knygas „Santuokinis dvasingumas” ir „Marriage: The Great
Adventure”, kuriose kalba apie tikėjimą, meilę, santuoką ir šeimos vertybes.
Jų šeimos pagrindas nuo pat pradžių buvo aiškus: „Pirmoje vietoje – Dievas, antroje –
sutuoktinis, trečioje – vaikai, o tik po to – profesija, visuomeninė veikla ir visa kita.” Šias
vertybes jie stengėsi perduoti ir savo vaikams bei anūkams.
Paklausti, ką norėtų palinkėti būsimos Šokių šventės dalyviams, Sidriai nedvejodami atsako:
„Džiaukitės savo lietuviška kultūra. Džiaukitės jaunyste, draugyste ir bendryste, kuri gimsta
šokant kartu. Tautiniai šokiai yra daugiau nei pasirodymas scenoje. Jie padeda jaunimui
susipažinti, atrasti savo šaknis ir kurti ryšius, kurie kartais tęsiasi visą gyvenimą. Tautiniai šokiai
padeda suprasti, kaip galima pagarbiai ir geranoriškai bendrauti su kitais žmonėmis.”
Jų pačių istorija yra gražiausias šių žodžių įrodymas. Prieš penkiasdešimt metų vienoje
repeticijoje suporuoti du jauni žmonės šiandien gali pasakyti: juos suvedė lietuviškas šokis, o
kartu šokamas gyvenimas tapo didžiausia dovana.
Artėjant XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventei Čikagoje, Sidrių šeimos istorija
primena, kad kiekvienas šokio žingsnis gali tapti naujos draugystės, meilės istorijos ar net visos
šeimos pradžia. Tautiniai šokiai perduoda ne tik tradicijas – jie sujungia likimus.
NUOTRAUKOS iš asmeninio archyvo
JAV Lietuvių Bendruomenės projektas LIETUVYBĖS GENAS
JAV Lietuvių Bendruomenei priklauso visi čia gyvenantys lietuviai: mus vienija tapatybės
ir tradicijų išlaikymas, kalba, tautinės kultūros puoselėjimas ir ugdymas. Visa tai
lemia lietuvybės likimą. Istorijos vingiuose lietuviai randa vietą, būdą išgyventi, kad išliktų
savimi pasitikinčiais ir saugančiais lietuvišką tapatybę.
Mūsų gyvenimai įvairūs: įvairiaspalviai, žaižaruojantys, o gal blankoki… Kokie jie bebūtų,
tai yra mūsų istorijos. Jos – kaip tie spalvoti karoliukai, suverti į vieną vėrinį, o gal
sujungtos į DNR spiralę, kad nepasimestų, laikytųsi viena kitos. Juk būti kartu visada
smagiau, jaukiau… Taip ir laikosi mūsų gyvenimai, suverti ant bendruomenės ,,siūlo”, kad
saugotų, turtintų ir puoštų mūsų kasdienybę.
Kame užkoduotas tas lietuvybės genas? Tai bandome sužinoti daindamiesi istorijomis,
kurių herojai gyvena šalia mūsų. Su jais susitinkame, kalbamės, o kartais galbūt
praeiname pro šalį jų nepažinę…
Projektą remia Lietuvių Fondas
