Kalbiname Sigitą Šimkuvienę, palikusią mokytojos darbą Tauragėje ir priėmusią naujus gyvenimo iššūkius JAV. Moteris dvi kadencijas (2012–2018) energingai, išradingai ir atsakingai vadovavo JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybai.
Kas Jums yra JAV lietuvių bendruomenė?
JAV lietuvių bendruomenė ir su ja susijusi veikla tapo mano gyvenimo būdu. Nuo pat pirmųjų dienų, kai atvykau į Ameriką, „susirgau“ lietuvybe, čia radau savo mažąją Lietuvą. Atvykusi gyventi į Niu Heiveno (Konektikutas) miestelį, susipažinau su vietos lietuviais. Jų nebuvo daug, bet jie buvo labai aktyvūs. Savo archyve saugau dovanų gautą Niu Heiveno lietuvių fotografiją. Būdavo, bažnyčioje susirinkdavo daugiau kaip 100 lietuvių, jie rinkdavo aukas Lietuvai.
Kiekvienas lyderis, prieš prisiimdamas atsakomybę, paprastai turi savo darbų ateities viziją. Kokia buvo (yra) Jūsų vizija ir ar pavyko ją įgyvendinti? Kas nepavyko? Kodėl?
Į JAV LB veiklą mane atvedė begalinis profesinis smalsumas – esu mokytoja, pati visada siekiau ką nors naujo sužinoti ir išmokti. Susipažinau su daugybe įdomių žmonių, tapome nuoširdžiais draugais, kolegomis. Taip galiu paaiškinti, kad eidama įvairias pareigas daug metų dirbau šioje organizacijoje.
Manau, kiekvienas lyderis prisiima didžiulę atsakomybę už savo veiksmus ir darbus. Nėra neklystančių žmonių, bet kai kas noriai mokosi ir stengiasi atlikti prisiimtus įsipareigojimus. Mane, matyt, „vežė“ ta atsakomybė, daug metų ji neleido pasiduoti, tik dirbti ir mokytis. Ne paslaptis ir tai, kad daug kam buvau neparanki, manęs klausdavo, kada grįšiu į Lietuvą. Tuos įžeidimus priimdavau kaip dar vieną iššūkį.
Kandidatuodama į JAV LB pirmininko pareigas, norėjau sau (ir kartu vyresnei kartai) įrodyti, kad mes, vadinamieji „tarybukai“, esame gabūs, kūrybingi, darbštūs ir mylime Lietuvą, nors susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atvykome į JAV.
Pradėjusi dirbti JAV LB Krašto valdyboje, pirmiausia kėliau sau užduotį į šią organizaciją sukviesti kuo daugiau jaunų, talentingų žmonių. Manau, kad man tai pavyko: būdama atsakinga už jaunimo reikalus, padėjau įsteigti 14 naujų bendruomenių, mokyklėlių. Buvo įdomu „bastytis“ po atokiausius JAV kampelius, rasti ten gyvenančių lietuvių, steigti LB apylinkes.
Kuriam lyderių tipui save priskirtumėte? Kas esate: motyvatorė, mentorė, besimokanti, komunikacijos specialistė, organizatorė?
Save galėčiau priskirti motyvuojančių ir organizuotų lyderių tipui. Lietuvybės „ligą“ sugebėdavau „įkalbėti“ beveik visiems, klausdama: „Kas, jei ne mes?“ Tokiu argumentu skatinau jaunus žmones jaustis atsakingus už organizacijos ateitį.
Su kokiais iššūkiais šioje veikloje susidūrėte? Papasakokite apie įsimintiniausią įvykį ar nutikimą.
Dirbti intensyvų visuomeninį darbą nebuvo lengva, tačiau tikrai smagu ir įdomu. Dirbau dviejose mokyklose, o savaitgaliais skubėdavau į renginius, apylinkių susirinkimus ar koncertus. Vakarus leisdavau rašydama pranešimus ar kalbėdamasi, tardamasi su kolegomis. Per tą užimtumą, lėkimą nutikdavo ir kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, į sesiją Filadelfijoje turėjau vykti traukiniu, bet Niu Heiveno traukinių stotyje įlipau į traukinį, vykstantį į Bostoną. Gerai, kad jau pirmoje stotelėje suvokiau, jog traukinys rieda ne į pietus…
Įsimintiniausias įvykis per visą mano visuomeninės veiklos periodą buvo dalyvauti Lietuvos priėmimo į NATO iškilmėse. Tuomet didžiulėje salėje drauge su daugybe įvairių tautų atstovų šventėme šią Lietuvai svarbią ir įsimintiną datą. Tą vakarą mane buvo apėmęs ypatingas jausmas, suvokiau, koks tai svarbus pasiekimas mūsų valstybei. Be to, supratau, kad prie šio rezultato savo atkakliu darbu (kreipdamiesi į senatorius, rengdami demonstracijas) prisidėjo ir JAV lietuviai.
Taigi, tą savaitgalį man buvo suteikta galimybė patekti į Baltuosius rūmus. Prisimenu, gavusi kvietimą, susirūpinau, kuo turėčiau vilkėti, kad solidžiai atrodyčiau. Mano gera draugė žydė Anna susijaudinusi sakė, kad būtinai turiu vykti. Ji paskolino pinigų ir abi nuvykome į „Macys“ parduotuvę, padėjo išsirinkti kostiumėlį.
Įdomu tai, kad tuomet dar buvau nelegali emigrantė iš Lietuvos, tačiau atvykusi į iškilmes parodžiau savo lietuvišką pasą ir buvau įleista į vidų. Gaila, kad apsaugininkai išeinant paėmė man išduotą leidimą. Mano anūkei Lukai dabar tai būtų geras suvenyras.
Kokią JAV LB matote ateityje, kai organizacijai sukaks 100 metų, 2051-aisiais?
Žvelgdama į ateitį matau didelį lietuvių organizacijos potencialą tobulėti. Net ir dabar, COVID-19 pandemijos metu, labai pasikeitus veiklos pobūdžiui, tikiu, kad JAV LB išliks įdomi organizacija, burianti Amerikos lietuvius.
Ko palinkėtumėte JAV LB ateities lyderiams?
Ateities lyderiams palinkėčiau būti kūrybingiems, atsakingiems už prisiimtus įsipareigojimus ir paprastiems, mokantiems bendrauti. Daug metų savanoriavau ir supratau, kad nesant susidomėjimo neverta aukoti laisvalaikio. Dirbti visuomeninį darbą turi būti smagu, tačiau būtina jausti ir atsakomybę. Puoselėjant lietuvybę veiklos pakaks visiems, tad būkime lietuviai ir atsakingai neškime Lietuvos trispalvę.
Sigita Barysienė, https://javlb.org
