Dovilė ir Mantas Bajaliai – tinklaraščio „Skanios Bajalių šeimos istorijos“ ir knygos „Vieno indo patiekalai“ autoriai, pasinėrę į skonių, fotografijos ir kelionių malonumus bei mažus ir didelius šeimos džiaugsmus. Iš pradžių savo šeiminio gyvenimo detalėmis tinklaraštyje dalijęsi tik su draugais, ilgainiui Bajaliai į savo jaukų ir šviesų pasaulį įtraukė daug naujų žmonių, besižavinčių jų idėjomis, atskirų ir bendrų pomėgių puoselėjimu drauge. Galiausiai tai išaugo į jųdviejų kartu kurtą kulinarinę knygą, kurioje naudingų receptų ir patarimų ras kiekviena šeima. Dalele savo šeimos istorijų ir skanių idėjų Bajaliai dalijasi ir su mumis.
Ne tik moterų, bet ir vyrų, rašančių tinklaraščius, gana nemažai. Kur kas rečiau užtiksime šeimos tinklaraštį. Kaip kilo mintis kurti šeimos internetinę erdvę?
Dovilė: Mūsų šeimos istorijos tinklaraštis atsirado visiškai atsitiktinai – iš noro dalytis savo gyvenimo detalėmis su draugais, kurie toli. Kol socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs, geriausia alternatyva žinutėms ir trumpiems pokalbiams telefonu pasirodė tinklaraščio rašymas.
Mantas: Vėliau prasidėjo eksperimentai virtuvėje. Galiausiai tapome ne vienos šventės dalyviais, tiesa, ne prie stalo, o kitoje fotoaparato pusėje. Taip drauge puoselėdami savo bendrus ir atskirus pomėgius augome ir kartu kūrėsi, augo mūsų šeimos internetinė erdvė.
Kaip dalijatės darbais tinklaraštyje ir gyvenime?
Dovilė: Mūsų šeimoje nėra griežtų taisyklių ar dalybų. Aš visada gaminu, o Mantas puikiai pjausto. Aš geriau rašau, o mano vyras – fotografuoja, todėl taip vienas kitą papildydami ir viskuo dalijamės. Negalime žinoti, kada Mantas taps kepsninės guru, o aš keliausiu į pievas fotografuoti gamtos. Ne, tai tikrai nėra mūsų svajonės (juokiasi), bet niekada nesakyk „niekada“.
Tinklaraštyje ne tik publikuojate įvairiausius receptus, kelionių įspūdžius, bet ir nuo 2006 metų rašote „Bajalių šeimynėlės metraštį“. Kuo Jums ši veikla buvo prasminga?
Dovilė: Taip įprasminome istorinius mūsų šeimos įvykius. Tai lyg nuotraukų albumas su įsimintinomis akimirkomis ir keliais sakiniais apie tada išgyventus jausmus… Kažkada ir rožinė kiaulė taupyklė mums buvo istorijos vertas momentas, dabar, aišku, tai patiems kelia šypseną. Vis dėlto ji buvo mūsų gyvenimo dalis, ir kiekviena tokia detalė yra savotiškai ypatinga, prasminga, brangi. Ar dar turime tą taupyklę namie? Tikrai ne, ji atliko savo darbą – sutaupė – ir subyrėjo. Niekada nebuvome įsipareigoję daiktams, esame įsipareigoję tik vienas kitam ir… dar saujelei mums artimų žmonių, besąlygiškai ir atsakingai (šypsosi).
Šiemet leidykla „Smaguris“ išleido Jūsų receptų knygą „Vieno indo patiekalai“. Kaip jaučiatės debiutavę kaip kulinarinės knygos autoriai? Ar tai buvo vienas Jūsų tikslų, ar netikėtai atsiradusi galimybė?
Mantas: Tai buvo netikėta ir maloni galimybė. Mūsų svajonių knyga būtų kiek kitokia, bet iki jos dar mums reikia užaugti (šypsosi).
Kaip atrinkote receptus šiai knygai?
Dovilė: Svarbiausias atrankos kriterijus – vienas indas (juokiasi). Antras – tinkamumas šeimai ir kiek įmanoma vaikams. Trečias – paprastumas, kad patiekalus galėtų pasigaminti beveik kiekvienas.
Galbūt jau į pagalbą pasitelkiate ir mažąjį šeimos narį?
Dovilė: Domas taip pat įsitraukia į maisto gaminimo procesą, jam patinka smagiai turkštis kriauklėje plaunant uogas, daržoves arba junginėti trintuvę. Žodžiu, auga pamaina tiek gamybinėje, tiek fotografinėje veikloje.
Kaip gimsta patiekalų idėjos? Ar parsivežate jų ir iš kitų šalių?
Dovilė: Įvairiai. Žinoma, keliaudami stengiamės pažinti šalių nacionalinę virtuvę, tačiau tai nėra taisyklė. Kartais idėjos gimsta ekspromtu. Kartais koks nors nevykęs patiekalas, pabandytas išgelbėti, netikėtai tampa stebuklingu atradimu. Ir, žinoma, idėjų kupinas visas pasaulis.
Kokios šalies virtuvės didžiausi mėgėjai esate?
Mantas: Itališkos, nes ten susipina visa, kas mūsų pilvus ypač lepina. Aš niekada neatsisakysiu makaronų, o Dovilė – plonapadės picos, apkaišytos gardžiomis gražgarstėmis ir apšlakstytos alyvuogių aliejumi.
Kokius neįprasčiausius patiekalus yra tekę ragauti ir ruošti?
Dovilė: Dabar eksperimentuojame su subproduktais. Žinome, kad nedažnas valgytojas juos mielai ragautų, bet mums tai – smagi patirtis.
Esate viena iš retesnių Lietuvos šeimų, kuriose tėtis ėjo tėvystės atostogų. Kaip Mantas išlaikė šį išbandymą?
Dovilė: Puikiai (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kad jis buvo, yra ir tikrai visada bus tikro tėčio ir vyro pavyzdys mūsų augančiam Domui. Tikrai nesakau, kad visi vyrai, nepabuvę tokiose atostogose, nėra tikri tėčiai, tačiau matau, kaip Domas žiūri į savo didįjį autoritetą ir iš jo mokosi visko – tiek gero, tiek blogo. Bet juk tai ir yra nuostabu, kai vaikas auga natūralioje aplinkoje su savo „drakonais“ ir „didvyriais“.
Mantai, galbūt šeimai pagausėjus dar vienu vaikeliu šįkart į „atostogas“ išleistumėte žmoną?
Mantas: Kalbant atvirai, šis sprendimas buvo tiesiog iš išskaičiavimo. Atžalų susilaukusių šeimų realybė mūsų valstybėje yra tokia, kad renkamės tokį sprendimą, kuris palankus visai šeimai, o ne vienam asmeniui. Gal ateityje Dovilei bus geresnės sąlygos išeiti tokių „atostogų“. Kai gimė Domas, buvo priešingai. Didelio skirtumo aš pats nematau. Šios atostogos su mažuoju man davė tikrai daug, nesigailiu nė vienos minutės.
Dovile, kaip supratote, kad Mantas bus nuostabus tėtis?
Dovilė: Intuityviai (šypsosi). Kai susipažinome, aš nesprendžiau, koks jis bus tėtis. Mačiau žmogų, kuris ne tik bus šalia, kai šilta, bet ir šildys tada, kai bus beprotiškai šalta.
Kartu esate daugiau nei 15 metų. Per tokį laikotarpį daug porų, šeimų išgyvena ne vieną krizę. Kokia yra Jūsų darnios ir tvirtos šeimos paslaptis?
Dovilė: Kartu mes jau 17 metų, o kaip vyras ir žmona rugsėjį skaičiuosime vienuoliktus metus. Pradžioje mus skyrė skirtingi miestai, skirtingos studijos, skirtingi draugų pasauliai ir skirtingos šeimyninės vertybės. Nenorėjome daryti šabloniškai, kaip daro vieni ar kiti, norėjome elgtis savaip. Susituokėme bene pirmieji iš draugų, tada visi kalbėjo: „Oi, ji, ko gero, laukiasi.“ O Domui dabar tik dveji su puse, tad susituokėme tikrai ne iš reikalo ir ne paskubomis. Greičiau žengti šį žingsnį mus paskatino kiekvieno mūsų savininkiškumas – kaipgi tokį atrastą gėrį gyvenime perleisi kažkam kitam. Skubėjome gyventi ir mėgautis. Žinoma, galėjome gyvenimu mėgautis ir nesusituokę, bet taip nenorėjome.
Vaikų poreikis atsirado gerokai vėliau, tačiau ši svajonė nebuvo pasiekta lengvu pirštų spragtelėjimu. Savojo stebuklo teko palaukti. Rodos, dabar turėtume skubėti susilaukti antrojo, trečiojo… Tačiau dabar mes norime stabtelėti ir patingėti, pasigrožėti pirmu stiebeliu nuosavame kieme. Be to, esame įsitraukę į įvairių veiklų verpetą, ir mums tai labai patinka. Galbūt mūsų šeimos darnos paslaptis yra naujos įtraukiančios veiklos, puoselėjamas bendrumas ir atskirų pomėgių palaikymas.
Fotografija, kulinarija, kelionės – Jūsų bendri pomėgiai. Ar jie kaip nors susiję su Jūsų pagrindiniais darbais?
Mantas: Visiškai ne, mūsų darbai ir pomėgiai labai tolimi. Aš esu inžinierius.
Dovilė: O aš ilgą laiką sukausi finansų verpetuose, tačiau dabar esu pasinėrusi į informacinių technologijų vandenynus. Mūsų kasdieniai darbai ir mūsų pomėgiai labai mažai susiję, tačiau tai ir smagiausia.
Kartu esate nemažai keliavę. Ar kurioje nors šalyje nekilo minčių: „Būtų gera čia ir pasilikti“?
Dovilė: Mūsų pirmoji meilė – kol kas tolimiausias mūsų pasiektas taškas Tenerifė. Manau, kad ten dar tikrai sugrįšime. Šios Kanarų salos klimatas ir ispaniškas „mañana“ šiuo metu idealiai atitinka mūsų būseną. O rytoj? Rytoj bus kita diena, tada ir mintys jau gali būti kitokios.
Kokia apskritai Jūsų nuomonė apie geresnio gyvenimo paieškas svetur?
Dovilė: Šiuo klausimu neturime konkrečios nuomonės, kiekvienas renkasi pagal save ir aplinkybes. Mes džiaugiamės dėl visų draugų, atradusių galimybių svetur, džiaugiamės ir dėl likusiųjų šalyje. Niekad nežinai, ką tau ruošia likimas, todėl negalime sakyti nei taip, nei ne, jei kada nors tų galimybių reikėtų ieškoti ir svetur.
Kas Jus džiugina Lietuvoje?
Dovilė: Gamta, maži atstumai bei neatrastos vietos.
Dovile, esate minėjusi, kad anksčiau rašėte eilėraščius ir romanus. Ar ateityje galima tikėtis Jūsų vardą išvysti ant grožinės literatūros knygos viršelio?
Dovilė: Tai tikrai nėra mano svajonė. Eilėraščiai ir romanai yra dalis mano praeities. Jie nėra tik linksmi, juose be galo daug paaugliško maksimalizmo ir nusivylimo pasauliu. Tačiau tai buvo ir negali būti išbraukta iš mūsų šeimos istorijos. Šiandien aš mieliau rašysiu apie tai, kas man patinka, o eilėse man trūksta vietos laisvai kūrybai, jos daug daugiau virtuvėje ir įspūdžių aprašymuose.
Kokias svajones šiuo metu puoselėjate?
Mantas: Šiandien mūsų svajonės labai žemiškos, susijusios su mūsų mažuoju Domu, namų erdvių kūrimu ir naujų skonių atradimais.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš D. ir M. Bajalių asmeninio albumo
Dovilės ir Manto Bajalių knygoje „Vieno indo patiekalai“:
• 100 lengvai ir greitai paruošiamų vieno indo patiekalų
• Idėjos, kaip namie gardžius valgius galima paruošti ypač greitai ir paprastai
• Įvairūs šeimai subalansuoti receptai, tinkantys net patiems mažiausiems
• Patarimai, kaip daugeliui įprastus patiekalus pagaminti lengviau ir daug greičiau
• Skanios improvizacijos ir netikėti atradimai!
Citrininė višta
6 porcijos
Marinavimo laikas – 12 val.
Paruošimo laikas – 15 min.
Kepimo laikas – 60 min.
Reikės:
1 išdarinėtos vištos (1,2–1,5 kg),
1 valg. š. sviesto,
3 citrinų,
druskos ir pipirų,
2 valg. š. pesto padažo,
200 ml baltojo vyno.
Gaminimas:
1. Vištą gerai nuplaukite ir nusausinkite. Krūtinėlės odą pirštais atkelkite ir užkiškite sviesto gabalėlius.
2. Citrinas supjaustykite griežinėliais, trečdalį atidėkite, likusiais išklokite kepimo indą ir paukštį krūtine žemyn paguldykite ant citrinos griežinėlių. Apdėliokite likusiais citrinos griežinėliais, apvyniokite maistine plėvele ir palaikykite šaldytuve 12 val.
3. Prieš kepdami vištą pabarstykite druska ir pipirais, o jos vidų ištepkite pesto padažu.
4. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C ir kepkite su ventiliatoriumi 1 val. (po 30 min. apverskite), nuolat laistykite vynu.
Patiekite su vyno ir citrinų padažu bei šviežiomis salotomis.
Receptas iš Dovilės ir Manto Bajalių knygos „Vieno indo patiekalai“