Viktorija Šeštokaitė
Gimė: Kėdainiuose
Gyvena: beveik 4 metus Aberdyno mieste, Škotijoje
Moto: „Gyvenk šia akimirka ir niekada nepasiduok!“
Tikriausiai kiekvienas mūsų nors kartą gyvenime yra susimąstęs, kodėl tiek daug žmonių emigruoja, kodėl palieka ne tik savo šalį, bet ir tėvus ar netgi vaikus… Galbūt emigruojantys žmonės nėra tėvynės patriotai, o galbūt išvyksta tik laikinai, gal tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų? Tai – dažnai užduodami klausimai… Vis dėlto pokalbio su jauna ir žavia pašnekove Viktorija Šeštokaite metu tapo aišku – emigranto širdis visada su gimtine, su namais ir artimaisiais. Nors Viktorija beveik ketverius metus gyvena Škotijoje, užsiima malonia širdžiai veikla, tačiau teigia, kad Lietuva yra jos tikrieji namai.
Viktorija, kodėl pasirinkai Škotiją? Ar Tave viliojo karjeros galimybės?
Dar mokydamasi mokykloje norėjau išvykti studijuoti į užsienį, lavinti anglų kalbos įgūdžius ir praplėsti akiratį. Pasirinkau Škotiją, nes buvo lengva įstoti į šios šalies universitetą ir nereikėjo mokėti už studijas. Karjeros galimybės taip pat turėjo įtakos: maniau, kad užsienyje bus lengviau rasti geriau mokamą darbą.
Išvykai po brandos egzaminų. Ar nebuvo baisu išvykti studijuoti svetur?
Buvo truputį baisu, bet, žinodama, ko noriu, ir būdama tvirtai apsisprendusi, stengiausi apie baimę negalvoti ir džiaugtis nauja pradžia. Užsispyrimas ir tikslo siekimas man padėjo įveikti nerimą.
Viktorija, ar Škotijoje atradai tai, dėl ko išvykai?
Taip, dabar galiu pasakyti, kad atradau. Atradau save. Dabar dar tvirčiau žinau, ko noriu, ir drąsiau siekiu savo tikslų.
Ar studijos atitiko Tavo lūkesčius?
Tiesą pasakius, ne. Pirmaisiais mėnesiais, kol viskas buvo nauja, dar tik pažindinausi su studijų programa, atrodė, kad studijos man patiks ir bus kaip tik tai, ko noriu. Tačiau praėjus maždaug pusmečiui, studijuojamas dalykas man tapo nebe toks įdomus. Manau, tam turėjo įtakos paskaitos ir dėstytojų pateikiama medžiaga. Man iš jų trūko entuziazmo ir paskatinimo. Per paskaitas būdavo pateikiama tik sausa informacija.
Ar lengvai pripratai prie naujos aplinkos ir žmonių?
Išvykau viena, tačiau žinojau, kad keli bendraklasiai vyksta į tą patį miestą. Tad pirmais mėnesiais laiką leisdavome drauge. Viskam reikia laiko, bet pripratau lengvai ir prie aplinkos, ir prie žmonių. Esu komunikabili, mėgstu bendrauti ir susipažinti su naujais žmonėmis, tad man dėl to sunkumų nekilo.
Kokiais bruožais pasižymi škotai?
Škotai, mano nuomonee, yra gana atsipalaidavę, nesuvaržyti stereotipų. Taip pat turi savitą humoro jausmą, daug šneka ir sako į akis tai, ką galvoja.
Kas Tave labiausiai žavi Aberdyno mieste?
Mane labiausiai žavi paplūdimys. Su draugais dažnai nueiname prie jūros – tai puiki vieta atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką.
Papasakok apie kokią nors tradicinę škotų šventę.
Tradicinė škotų šventė yra Šv. Andriejaus diena. Į jos programą būna įtrauktos škotų liaudies dainos, šokiai, o vakaro kulminacija būna tradicinio škotų valgio hagio (kimštas avies skrandis) skanavimas.
Kuo ypatingas naktinis Aberdyno gyvenimas?
Tiesą pasakius, jis nėra labai ypatingas. Yra nemažai naktinių klubų, kurie būna atidaryti beveik kiekvieną dieną. Daugiausia žmonių susirenka ketvirtadienio, penktadienio ir šeštadienio naktimis. Galima matyti visokių vaizdų. Škotės dėvi mini sukneles, nesvarbu, ar žiema, ar vasara. Kai klubai užsidaro, būna ilgiausios eilės prie taksi, panelės eina basomis nešdamosi aukštakulnius rankose… Klubuose dirba daug apsaugos darbuotojų, tad galima jaustis saugiai.
Škotijoje dirbi ir užsiimi fotografija. Ar atrandi laiko poilsiui ir linksmybėms?
Taip, visad randu laiko sau ir draugams. Kai nori, viskas įmanoma. Taip pat lankau sporto klubą, mėgstu aktyvų laisvalaikį.
Kada susidomėjai fotografija?
Fotografija susidomėjau būdama maždaug 15 metų. Tada tėtis nupirko pirmą fotoaparatą. Fotografavimas nuo tada tapo mano pomėgiu. Nusprendžiau plėsti fotografijos žinias ir ateityje susieti šį pomėgį su karjera.
Viktorija, kur mokaisi fotografijos?
Regento akademijoje, kuri įsikūrusi Londone. Taigi mokausi nuotoliniu būdu.
Tikriausiai į kiekvieną kelionę imi fotoaparatą…
Taip, tai pirmas daiktas, kurį įsidedu į rankinę. Kartais net eidama pasivaikščioti į miestą nešuosi fotoaparatą: niekada negali žinoti, kada pamatysi puikų vaizdą.
Į kokius objektus dažniausiai atkreipi dėmesį ir ką labiausiai mėgsti fotografuoti?
Tai vyksta gana intuityviai: pamatau objektą ir imu įsivaizduoti, kaip jis atrodytų nuotraukoje. Labiausiai mėgstu fotografuoti miestų architektūrą, kraštovaizdį, žmones… Labai įvairius dalykus.
Kaip pasikeitė Tavo vidinis pasaulis, vertybės, požiūris į gyvenimą gyvenant kitoje šalyje?
Mano vidinis pasaulis labai sustiprėjo. Tapau savarankiška, drąsiau kovoju už save ir ryžtingiau siekiu savo tikslų. Pasikeitė požiūris į gyvenimą – tiesiog pradėjau pasaulį matyti tikroviškesnį. Tačiau mano vertybės išliko tos pačios. Šeima ir draugai – tai, ką vertinu labiausiai. Gyvenime mačiau visko: ir blogų, ir gerų dienų, bet supratau, kad niekas kitas mano problemų neišspręs. Pats kuriesi savo gyvenimą ir esi atsakingas už save, niekas už tave gyvenimo nenugyvens. Labai tinkama mūsų lietuviška patarlė: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.“
Atstumas dažnai paskatina į gimtinę pažvelgti kiek kitaip… Kaip dažnai aplankai Lietuvą?
Pritariu. Anksčiau, kol visą laiką gyvenau Lietuvoje, nepakankamai vertinau, ką turiu, ir vis labiau norėjau išvažiuoti svetur. Tačiau dabar, gyvendama toli nuo tėvynės, jos vis labiau pasiilgstu. Būna labai gera grįžti namo. Į Lietuvą tada žvelgiu kitomis akimis, džiaugiuosi kiekviena savame krašte praleista diena.
Dažniausiai grįžtu 3 kartus per metus – per atostogas ar šventes.
Ką Tau reiškia patriotizmas?
Man patriotizmas – tai didžiavimasis savo šalimi, kultūra ir jos puoselėjimas.
Lietuviai dažnai sako, jog visur gerai, bet namie geriausia. Ką apie tai manai?
Nors gyvenu Škotijoje jau ketvirtus metus, bet tai nėra tikrieji mano namai. Grįžusi į Lietuvą, jaučiuosi esanti namie.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės!
Parengė Gintarė Vasiliūtė
Nuotraukos iš Viktorijos Šeštokaitės asmeninio archyvo