Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Sociologė dr. Violetta Parutis: „Europiečiai migrantai labai panašūs, nesvarbu, ar jie lietuviai, ar airiai“

Sociologė dr. Violetta Parutis: „Europiečiai migrantai labai panašūs, nesvarbu, ar jie lietuviai, ar airiai“

„Europiečiai migrantai labai panašūs, nesvarbu, ar jie lietuviai, ar airiai. Tačiau, kalbant apie migrantų vaikų tautinį auklėjimą, skirtumų esu pastebėjusi. Jungtinėje Karalystėje nesu sutikusi nė vieno lenko, kurio vaikai nekalbėtų lenkiškai. O tarp lietuvių tai gana dažnas atvejis“, – sako sociologė dr. Violetta Parutis. Nuo 2013 metų Esekso universitete Jungtinėje Karalystėje dirbanti mokslininkė vykdo su migracija susijusius tyrimus, į kuriuos įtraukiami ir mūsų tautiečiai. Ji sutiko pasidalinti ne tik tyrimų įžvalgomis, bet ir asmenine patirtimi.

Violetta Parutis. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo gimimo tautų apsuptyje

Violetta gimė ir augo Lenkijoje esančiame Punske. Nors asmens dokumentuose buvo įrašyta Lenkijos pilietybė, augdama etninėse Lietuvos žemėse ir apsupta lietuvių, ji jautėsi esanti lietuvė, dzūkė. Tad nieko keista, kad baigusi mokyklą pasirinko studijas Lietuvoje. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavo anglų filologiją, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau išvyko tęsti studijų į Londoną – įstojo į sociologijos doktorantūrą. Čia sutiko savo dabartinį vyrą klaipėdietį. Abu, baigę mokslus, įsidarbino Anglijoje ir čia susilaukė dukters.

Šiuo metu V. Parutis dirba Esekso universitete Jungtinėje Karalystėje. Anot jos, šis karjeros žingsnis buvo labiau palankiai susiklosčiusių aplinkybių pasekmė nei siekiamybė: „Žvelgiant atgal, atrodo, kad visi mano darbai, mokslai ir asmeninis gyvenimas – tai labiau palankiai susiklosčiusių aplinkybių pasekmė nei planas. Anksčiau dešimt metų dirbau Londone ir pasitaikė proga išeiti dirbti už šio miesto ribų – į Esekso universitetą. Jį pasiekti iš namų gana patogu, tad šia proga ir pasinaudojau.“

Tiria migrantų grupes

Sociologijos doktorantūroje Violetta pradėjo savo mokslinę kelionę į migracijos ir migrantų pasaulį. Metams bėgant dalyvavo įvairiuose moksliniuose tyrimuose, kurių tikslas buvo ištirti įvairius migracijos aspektus, nuo identiteto ir namų sąvokos migracijoje, tėvystės ir motinystės patirties, darbo patirties iki sveikatos. Ypač ji susidomėjusi atvykėliais iš Centrines ir Rytų Europos, todėl nuo 2004 metų, kai Lietuva, Lenkija ir kitos šalys įstojo į Europos Sąjungą, prisidėjo prie informacijos apie šią migrantų grupę Jungtinėje Karalystėje rinkimo.

„Labai įdomu stebėti, kaip šių atvykėlių situacija Jungtinėje Karalystėje keitėsi įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms išvykti ne tik užsidirbti, bet ir pamatyti pasaulio, praplėsti akiračio, pasimokyti Vakarų Europos universitetuose ir užaugti kaip asmenybėms, profesionalams. Anglija ypatinga tuo, jog kad ir kokius tyrimus darytum, migracija visada yra vienas pagrindinių veiksnių“, – pasakoja mokslininkė.

Pavyzdžiui, kelerius pastaruosius metus ji su kolegomis atlieka kiekybinę pakartotinę apklausą su 100 000 Jungtinės Karalystės gyventojų. Ši apklausa vadinasi „Suprasti visuomenę“ („Understanding Society“, www.understandingsociety.ac.uk) ir jos svarbus elementas yra etninių mažumų ir imigrantų imtis. Tai reprezentatyvi apklausa, kurios rezultatai parodo situaciją Jungtinės Karalystės visuomenėje. „Nuo 2008 metų, kai buvo parinkta šios apklausos imtis, apklausa kartojama kasmet, vis pridedant naujų klausimų. Tikslas – stebėti, kaip keičiasi visuomenė bėgant laikui, keičiantis politikai ir įvykus krizėms, tokioms kaip finansų krizė, pandemija, „Brexitas“. Patikimi aukštos kokybės duomenys reikalingi sprendžiant, kaip padalyti valstybės biudžetą, kokiuose visuomenės sluoksniuose reikalingiausia pagalba ir kokie pagalbos būdai yra priimtini gyventojams“, – aiškina V. Parutis.

Europiečiai migrantai – labai panašūs

Mokslininkė įvairiais aspektais tiria skirtingų tautybių atstovus: lenkus, airius, anglus, lietuvius ir kt. Paprašyta pasidalinti, kokių panašumų, skirtumų atskleidė tyrimai, Violetta pasakoja: „Europiečiai migrantai labai panašūs, nesvarbu, ar jie lietuviai, ar airiai. Jauni žmonės visada trokšta laisvės, nori geriau pažinti pasaulį, jo žmones, o kartu ir save pačius. Jaunimas ypač mobilus – šiandien jie Anglijoje, rytoj Vokietijoje, o poryt Amerikoje. Ieško, kur jiems bus suteiktos geresnės sąlygos tobulėti ir siekti tikslų. Itin mobilūs yra jauni išsilavinę žmonės, ypač jei jų diplomai iš Vakarų Europos universitetų. Vidutinio amžiaus žmonės, ypač jei jie turi vaikų, gyvena sėslesnį gyvenimą. Įvairių tautų šeimose gausu moterų, kurios atsisako savo karjeros dėl vaikų, nes suderinti darbą ir vaikų auginimą nepaprastai sunku ir brangu ne tik pinigine, bet ir emocine prasme.“

Mokslininkei ypač įdomus tyrimo aspektas – migrantų vaikų tautinis auklėjimas: ar vaikams perduodamas tėvų tautinis identitetas, ar stengiamasi, kad vaikai augtų kaip britai. Nors, kaip yra pasakęs vienas žinomas Baltų tarybos ir Britų-lietuvių draugijos narys ir išeivijos aktyvistas  Aleksas Vilčinskas, „galima būti ir geru britu, ir geru lietuviu“. „Šiuo atžvilgiu skirtumų esu pastebėjusi, bet oficialių tyrimų dar nebuvo. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nesu sutikusi nė vieno lenko, kurio vaikai nekalbėtų lenkiškai. O tarp lietuvių tai gana dažnas atvejis. Nors namuose tėvai kalba lietuviškai, vaikai, pradėję lankyti anglišką mokyklą, nusprendžia, kad jiems kur kas lengviau bendrauti angliškai, ir jei tėvai neprieštarauja, vaikai ir namie ima kalbėti angliškai. Taip ir bendraujama“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Pexels nuotr.

Dėmesys sugrįžusiems

Šiuo metu Violetta dalyvauja dviejuose projektuose, kurie tiria lietuvius ir lenkus imigrantus Jungtinėje Karalystėje: vienas apie jaunimą ir jų patirtis „Brexito“ kontekste, kitas apie socialines migrantų perlaidas. „Abiejuose projektuose tiriami sugrįžusieji į Lietuvą, jų sugrįžimo motyvai ir gyvenimo parvykus patirtys. Matome, kad apsisprendimas sugrįžti į tėvynę daugiausia vedamas emocinių motyvų. Žmonės ilgisi Lietuvos, nesijaučia savi Anglijoje, grįžta, kad būtų arčiau savo tėvų, giminių, kad vaikai turėtų senelius. O sugrįžus jiems sekasi įvairiai. Nors jie parsiveža nemažai žmogiškojo kapitalo, kartais pasijunta niekam nereikalingi, nes Lietuvoje mes viską darom „savaip“. Nelengva integruotis ir į tą „savą“ visuomenę, nes žmonės gali būti tiesmukiški, grubesni nei kitur, ne tokie tolerantiški ir mažiau atviri naujovėms. Dažnai sugrįžę lietuviai ieško kitų sugrįžusių bendraminčių ir jų apsuptyje kuria savo ateitį. Kai kurie atranda savo nišą, įdarbina savo žinias, patirtį ir dirba bandydami vystyti ir vakarietinti mūsų visuomenę, pažiūras, procesus. Kiti pabando ir vėl išvažiuoja, nes kitur jaučiasi labiau priimti ir reikalingesni nei Lietuvoje“, – pasakoja V. Parutis.

Lietuvė dažnai prisideda prie kitų mokslininkų vykdomų projektų, nes, kaip pati sako, mėgsta įvairovę. Tokiu būdu gali patenkinti savo smalsumą, daugiau sužinoti ir išvengti nuobodžios kasdienybės. „Esu iš tų žmonių, kurie vadinami amžinais studentais. Man labai daug kas patinka ir vis norisi sužinoti daugiau apie vieną ar kitą“, – sako Violetta, kurios gyvenimo aprašyme – daugybė projektų, kursų ir universitetų pavadinimų. Ją ypač domina daugialypio identiteto problema, priklausymo kelioms tautoms ir valstybėms tema, mat dvikalbystė jai nuo gimimo yra natūralus gyvenimo elementas. O pagyvenus Anglijoje, anot pašnekovės, identitetas pasidarė dar sudėtingesnis, ypač susilaukus dukros.

Adaptacijos trukdžiai

Paklausta, kas neretai apsunkina lietuvių adaptaciją svetur, Violetta nedvejodama atsako: „Yra nemažai lietuvių, kurie daug metų gyvendami Anglijoje taip ir neišmoksta anglų kalbos. Be kalbos mokėjimo integracija neįmanoma. Žiūrėdami lietuvišką televiziją, dirbdami ir gyvendami su lietuviais arba jų apsuptyje, mes niekada neįsiliesime į vietinį socialinį gyvenimą ir nesuprasime vietinės kultūros.“

Pačiai Violettai nebuvo sunku įsilieti į šios šalies gyvenimą, nes ji gerai kalbėjo angliškai, gaudavo stipendiją Londono universitete ir gyveno, kaip pati sako, savo „burbule“. „Man nereikėjo ieškoti pragyvenimo šaltinio, rūpintis kasdienybe – galėjau mokytis ir dirbti, kiek norėjau ir ką norėjau“, – teigia pašnekovė.

Pexels nuotr.

Mokslininkės kasdienybė

Violettos, kaip mokslininkės, dienos labai įvairios: vieną dieną tenka spręsti daug klausimų, susijusių su didžiule apklausa, tartis su kolegomis, dalyvauti posėdžiuose. Kitą dieną ji analizuoja surinktus interviu duomenis, rašo straipsnius, pasineria į sociologines teorijas, planuoja seminaro pristatymą ir taip toliau.

Moteris pripažįsta, kad suderinti mokslinį darbą, pareigas šeimai ir laisvalaikį, kaip ir daugeliui moterų, yra iššūkis. Tačiau džiaugiasi supratingais vadovais, kurie leidžia pačiai organizuoti savo darbą ir darbo laiką: „Galiu nuvesti dukrą į mokyklą, iš jos paimti, nuvesti į būrelius ir dirbti iš namų, kada man reikia. Taip išvengiu daug streso.“

Dar vienas mokslininkę džiuginantis dalykas – tarptautinis kolektyvas. „Tarptautiniame kolektyve dirbti yra nuostabu. Pirmiausia dėl pasaulinio masto idėjų srauto. Jei reikia surasti kokios nors problemos sprendimą, kolegos pasiūlymų tikrai nestokoja. Mano kolegos ne tik yra įvairių sričių specialistai, bet ir turi įvairių kultūrų patirties – yra įvairių šalių ir gyvenimo būdų atstovai. Su jais įdomu kalbėtis, diskutuoti“, – sako Violetta.

Šiuo metu V. Parutis ne tik dirba prie kelių jau minėtų projektų, bet ir yra atsakinga už Esekso universiteto studentų praktiką – rūpinasi, kad magistrantai įgytų praktinės patirties dirbdami socialinių tyrimų srityje.

Prisideda ir prie lietuvių mokslinių projektų

Nors Lietuvoje nebegyvena septyniolika metų, Violetta iki šiol mielai prisideda prie lietuviškų mokslinių projektų. Šiuo metu bendradarbiauja su savo Alma mater Vytauto Didžiojo universitetu ir su Viešosios politikos ir vadybos institutu, kurie vykdo du skirtingus projektus apie lietuvius Jungtinėje Karalystėje. Taip pat praeitais metais dėstė dviejų savaičių kursą sociologijos studentams VDU. „Bendradarbiauti labai įdomu. Malonu, kad esu reikalinga ir galiu prisidėti“, – džiaugiasi V. Parutis.

Inga Nanartonytė

Nuotrauka iš asmeninio Violettos Parutis archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top