Stebuklinga žolelių galia

Kupolės šventė buvo bene svarbiausia baltų šventė. Ji dabar geriau žinoma kaip Rasų ar Joninių šventė, tačiau Kupolinės turi daugiau ir įvairesnių papročių. Šią dieną švenčiamas gyvybės sugrįžimas į žemę, į augalus – viskas žaliuoja, auga ir žydi. Kupolės šventė turi labai daug simbolių, tradicijų ir papročių. Vienas jų – tą dieną iki vidurnakčio rinkti vaistines žoleles, vėliau iš jų pinti vainikus, o sulaukus pusiaunakčio juos naudojant atlikti įvairius burtus. Žinoma, šioje šventėje neapsieinama be laužo ir įvairių žaidimų. Dažniausiai Lietuvoje ji švenčiama didžiausią dėmesį skiriant būtent laužui, trumpiausiai nakčiai, renkant vaistažoles ir sveikinant Jonus bei Janinas. Portalui Lietuve.lt itin pasisekė – turėjome galimybę Kupoles švęsti Žaliūkių malūnininko sodyboje. Tikimės, kad pasidaliję savo patirtimi paskatinsime kitąmet ir Jus visus švęsti trumpiausią metų naktį prisimenant svarbiausius gyvenime dalykus, jaučiant dėkingumą žemei ir meilę visiems artimiems žmonėms. O dabar – apie tai, kas vyko stebuklingame Žaliūkių malūne…

2014 m. birželio 23 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje (Architektų g. 73, Šiauliai) jau trečią kartą buvo švenčiamos Kupolinės. Prisimindami senąsias tautos tradicijas, visi kupoliavo, pynė vainikus, iš surinktų žolynų spėjo ateitį, vaišinosi apeigine duona ir gira, linksminosi prie laužo ir drauge sutiko trumpiausią vasaros naktį. Šventėje dalyvavo ŠU folkloro ansamblis „Vaiguva“ (vad. D. Martinaitienė), Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus folkloro ansamblis „Margulis“ (vad. B. Poškienė), Šiaulių kultūros centro folkloro ansambliai „Rėda“ ir „Auda“ (vad. J. Lipinskienė).

Joninių išvakarėse Žaliūkių malūnininko sodyboje vykusi šventė buvo antrasis šiais metais muziejaus vykdomo projekto „Nuo pavasario linksmybių iki žiemos rūpesčių“, skirto K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, renginys. K. Donelaičio laikais Mažojoje Lietuvoje vasaros viduryje, suvešėjus gamtai, švęstos Kupolinės. Tad ir Žaliūkių malūnininko sodybos šventėje, pilnoje archajiškos baltiškosios mitologijos elementų, buvo prisiminti senieji lietuvninkų papročiai, paplitę visoje Lietuvoje. Kiekvienas, įžengęs pro šventės vartus, nusiplovęs rankas tyru vandeniu, atsidurdavo tarsi kitame pasaulyje – kur nėra miesto triukšmo ir dulkių, kur ramiai kupoliaujant ar pinant vainikus galima pagalvoti apie praeitį, iš amžių glūdumos atėjusius mūsų tautos papročius, apie dabartį ir ateitį.

K. Donelaičio poemos „Metai“ antrojoje dalyje „Vasaros darbai“ minima, kad, vasarai artėjant, būrai turi naujų darbų, kartu ir naujų rūpesčių. Daržuose ir laukuose darbais dalijasi visi: vyrai, moterys, mergos su bernais, netgi vaikai. Moterys, lyg tos bitutės, suspėja viską: vaikus auginti ir auklėti, atlikti lauko ir daržo darbus, padėti vyrams, gaminti maistą ir dar visus aprengti siūtais drobiniais apdarais. Visi ruošiasi augmenijos suvešėjimo šventei Kupolinėms. Per Žaliūkių malūnininko sodyboje surengtas Kupolines buvo galima pasimokyti ir pabandyti senoviškoje muštuvėje mušti sviestą, o jį sumušus – čia pat jo ragauti su skania rugine malūnininko troboje kepta duona, užsigeriant namine duonos gira ar kvapnia žolelių arbata, išvirta ant ugniakuro net iš devynių žolynų.

Žolynai šiuo metu turi daugiausia gyvybinės jėgos, vaistažolės – gydomųjų savybių. Šventės vakarą Žaliūkių malūnininko sodybos lankytojai galėjo išsiburti ateitį. Surinkta devynių žolynų puokštė – kupolė – ne tik tinka burtams ar ateičiai spėti, bet ir saugo nuo nužiūrėjimo, užkalbėjimo. Kupolė yra ir vaistas nuo visokių negalavimų, tad saugoma visus metus iki kitos saulėgrįžos.

Iš įvairiausių žolynų taip pat pinami vainikai. Nors jais tą naktį puošiasi visi, bet vainikas – visų pirma jaunų, netekėjusių mergelių puošmena. Senovėje merginos nusipindavo po du vainikus: vieną – pasipuošti, o kitą – ateičiai spėti. Merginos, norinčios ištekėti, atsistojusios nugara į kupolę, mėtė per galvą vainikėlius. Paminėtina, kad kupole vadinamas medis arba šakota kartis, įkasta į žemę, apipinta ir papuošta vainikais ir žyminti šventės vietą. Liaudies dainose apie kupolę dainuojama kaip apie stebuklingą augalą su trimis šakomis, kurių viena žydi kaip saulė, kita – kaip mėnulis, trečia – kaip žvaigždė. Per kiek metimų vainikėlis užsikabins už šakos, per tiek metų mergina ištekės. Taip išsiburti per Kupolines galėjo ne tik merginos, bet ir vaikinai.

Tą vakarą buvo prisimintas ir kitas senas lietuvių paprotys – ugnies išnešimas iš namų į laukus. Muziejaus sodyboje ugnimi iš malūnininko trobos užkurtas šventinis aukuras.

Šventėje prie Žaliūkių malūno netrūko visokiausių pramogų ir kitokių užsiėmimų: lankytojai buvo kviečiami įsitraukti į muziejaus edukacines veiklas, šokti ir dainuoti drauge su jau minėtais folkloro ansambliais, pasišildyti prie laužo ar paskanauti šventinių vaišių.

Kiekvieną kartą, sugrįžus iš baltiškų papročių šventės, širdis džiaugiasi dėl to, kad lietuviai ne tik mokėjo, bet ir dabar moka švęsti. Ir švenčia prasmingai, gražiai, džiaugdamiesi ir dėkodami už viską, ką geriausio turi. Vis dėlto kartu ir šiek tiek apmaudu: anuomet būdavo tarsi savaime suprantama, kad privalu švęsti visas baltiškas šventes, o šiais laikais žmonės vis dažniau renkasi tingų laisvalaikį, užuot praleidę laiką ne tik smagiai, bet ir prasmingai – plėsdami savo žinias, patirdami naujų potyrių, atrasdami kažką nauja savyje ir savo aplinkoje. Mes tikimės, kad kitąmet Kupoles švęsite ir Jūs!

Nuotraukos Rolando Parafinavičiaus
Informaciją apie renginį teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė, tel. (8 41) 21 11 98.
Šventėje dalyvavo ir žiniomis dalijasi Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė