„Viena problema, būdinga visoms valstybėms, – ta, kad vaikai paprasčiausiai nėra išklausomi. Nesakau, kad kiekvienas vaikų pageidavimas turėtų būti vykdomas. Tačiau vaikai dažnai turi per mažai įtakos savo gyvenimui“, – teigia Stuartas N. Hartas, Tarptautinio vaiko teisių instituto direktoriaus pavaduotojas.
S. N. Hartas buvo vienas pagrindinių pranešėjų praėjusią savaitę Kaune, Vytauto Didžiojo universitete rengtoje 36-ojoje Tarptautinėje mokyklos psichologų asociacijos (ISPA) konferencijoje vaiko teisių ir poreikių tematika. Šiame interviu S. N. Hartas dalijasi savo mintimis apie tai, kokie iššūkiai vaiko teisėms kyla šiuo, kaip jis teigia, didžiulių pokyčių laikotarpiu ir kaip kiekvienas mūsų galėtų prisidėti šiuos iššūkius įveikiant.
Ką svarbu kiekvienam mūsų žinoti apie vaiko teises?
Vaiko teisės iš principo nesiskiria nuo žmogaus teisių. Žvelgiant istoriškai, daugiau nei 4 000 metų žmonės stengėsi išsiaiškinti, kaip įteisinti ir užtikrinti standartus, pagal kuriuos kiekvienas žmogus būtų gerbiamas. Galiausiai jie suformulavo ir įteisino žmogaus teises, kurių nuostatų privalėjo laikytis ne tik pavieniai individai, bet ir įvairios institucijos bei vyriausybės. Iš pradžių žmogaus teisės buvo suprantamos siauriau. Jos apėmė nuostatus, pagal kuriuos vyriausybinės organizacijos ar kitos jėgos struktūros turėtų gerbti ir saugoti kiekvieną žmogų ir nesielgtų su juo žiauriai. Ilgainiui šių teisių samprata pasikeitė nuo reikalavimo, kad žmogus būtų saugus ir galėtų išgyventi, iki kalbėjimo apie kiekvieno individo visapusišką gyvenimo kokybės gerinimą.
Istoriškai susiklostė taip, kad galų gale buvo priimta Vaiko teisių konvencija. 1989 m. ji buvo įteisinta ir Jungtinėse Tautose. Tačiau tai, kad vaiko teisės buvo įteisintos, dar toli gražu nereiškė, jog jų buvo laikomasi. Kažkodėl vaikai visada buvo tarsi eilės gale. Jų teisės nebuvo taip vertinamos, kaip suaugusiųjų, negalią turinčių žmonių, kitų visuomenės grupių teisės. Iš dalies taip nutiko todėl, kad patiems vaikams labai sunku daryti įtaką aplinkiniam pasauliui, jie priklauso nuo jais besirūpinančių žmonių ir jų žmogiškumo, sąmoningumo lygio.
Tačiau, nepaisant visko, mes dabar turime Vaiko teisių konvenciją, kuri galbūt dar nėra tobula ar iki galo išbaigta, tačiau tobulinama ir tam, kad ji būtų kiek įmanoma veiksmingesnė, prie jos dabar dirba gausybė žmonių. Svarbiausia, kad turime teigiamą ideologiją, gerą pradinį tašką, kalbant apie vaikus ir jų teises visame pasaulyje. To anksčiau dar niekada nėra buvę. Nesvarbu, kur tu gyveni – Lietuvoje, Meksikoje ar Pietų Afrikoje, – privalai gerbti vaikus. Kad vaikai užaugtų sveikais ir sąmoningais pasaulio piliečiais, turi būti gerbiamos jų teisės ir poreikiai.
Kas Jums pačiam svarbiausia, kalbant apie vaiko teises?
Tai, kad yra įteisinti standartai, pagal kuriuos visos pasaulio valstybės turi gerbti vaiko teises. Ir šios teisės apima ne tik sveikatos, saugumo ar išsilavinimo dalykus. Šiuo atveju kalbu apie tai, kad vaikai turi būti gerbiami savo šeimose, kad turi būti gerbiama jų kultūra, norai ir svajonės. Kitaip sakant, kalbu apie pagarbą vaiko raidos procesui ir visiems dalykams, galintiems iškilti jo metu. Mes norime, kad kiekvienas vaikas augdamas galėtų vystyti ir tobulinti savo talentus, kad gerbtų kitus žmones, kitas rases ir kultūras, kad mylėtų ir tausotų aplinką, kad taptų žmogumi, atsakingai priimančiu sprendimus, kurie darys įtaką jo ateičiai.
Kokios problemos, susijusios su vaiko teisėmis, būdingos daugeliui valstybių?
Viena problema, kuri būdinga absoliučiai visoms valstybėms, yra ta, kad vaikai paprasčiausiai nėra išklausomi. Jie nepakankamai dalyvauja savo pačių raidos procese. Žinoma, mes pasiekėme labai daug vaikų saugumo ar sveikatos srityje, tačiau dabar matome, kad vien to nepakanka. Geram vaiko vystymuisi jau nebepakanka to, kad jis būtų fiziškai sveikas, – svarbūs ir kiti dalykai, pavyzdžiui, kad vaikas galėtų daryti didesnę įtaką savo gyvenimui. Kitaip tariant, vaikų reikia klausytis, reikia ne daryti dalykus jiems ar už juos, o daryti tai kartu. Kad augdamas vaikas galėtų spręsti, ką jis valgys ar kaip rengsis, su kuo draugaus ar kokių svajonių sieks. Reikia siekti, kad vaikai būtų išgirsti, bet tai nereiškia, jog kiekvienas jų pageidavimas turėtų būti vykdomas. Žmonės ne visada daro ir tai, ko aš noriu ar paprašau (juokiasi – aut. past.). Kalbu apie išklausymą, diskusiją ir pagarbų bendravimą.
Jūs kalbate apie problemas, būdingesnes išsivysčiusioms pasaulio valstybėms. O kaip yra kitur?
Kai kalbame apie besivystančio pasaulio šalis, žinoma, daugiau problemų kelia ekonominiai sunkumai, skurdas, vaikų darbas. Tačiau ir ten vaikų balsas turėtų būti girdimas, nors kol kas taip nėra. Žinoma, daugelyje pasaulio valstybių vaikai neturi galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, ir tai tikrai yra problema. Vis dėlto tai, kad vaikai pateko į mokyklas, dar nereiškia, jog jie gaus reikiamą ar bent minimalų išsilavinimą. Tai nereiškia, kad vaikai ten mokosi. Tai – vienas didžiausių rūpesčių.
Vaikų teisių įgyvendinimu rūpinasi suaugusieji. Tad daugiausia dirbti reikėtų su jais?
Dažniausiai pagrindinis darbas ir vyksta su suaugusiaisiais. Tačiau jie turi suprasti, kad pasaulis bus kur kas geresnis, jei mes gerbsime vaikų teises. Žmonės per ilgus šimtmečius suprato, kad vaikai turi poreikių, norų, kurie iš esmės yra labai panašūs. Galiausiai suvokta, kad pasaulis taps daug geresne vieta, kai ne tik mano norai, bet ir mane supančių žmonių norai bus įgyvendinti. Ir toks mąstymas buvo įteisintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Taigi šios teisės ir atsirado iš poreikio suprasti ir gerbti žmogaus poreikius bei galimybes.
Suaugusiesiems labai svarbu suprasti, ką vaiko teisės reiškia, kad pagarba joms atneša naudos visiems. Jei gerbsi savo vaikų poreikius ir teises, jei auginsi juos su meile, jei jie galės įgyti kokybišką išsilavinimą ir mokytis dalykų, kurie jiems įdomūs, galų gale jei jie galės labiau kontroliuoti savo gyvenimą, visų mūsų lauks geresnė ateitis. Jei galėsi pasitikėti savo vaikais, juk ir tavo paties gyvenimas bus kokybiškesnis. Su jais ateityje bus maloniau dirbti, jie išaugs geresniais piliečiais, atsakingais asmenimis, kurie kurs geresnį pasaulį visiems. Reikia, kad suaugusieji tai suprastų, nes juk jie kontroliuoja didžiąją savo vaikų gyvenimo dalį. Be to, ir patys vaikai turi žinoti savo teises ir prireikus už save pakovoti.
Bet taip pat turime galvoti ir apie pareigas.
Kad žmogus išaugtų visaverčiu visuomenės nariu, jis turi mokėti prisiimti atsakomybę. Darydamas daugiau sau, daugiau darai ir kitiems. Taigi, mano nuomone, teisės ir pareigos eina drauge ir nekonfliktuoja tarpusavyje. Tačiau pareigų vykdymas neturi įgyti vergovinio atspalvio. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse tikimasi, kad vaikai pasirūpins savo mokyklos pastato švara. Tai juk pastatas, kuriame jie būna per pamokas, tad atrodo, kad šis prašymas yra gana logiškas. Juk tokius pat darbus vaikai atlieka ir namie. Tad teisės ir atsakomybė eina greta. Tačiau tai nereiškia, jog reikia atidirbti, kad kiti pripažintų tavo teises, – nereikia jų užsitarnauti, jas tiesiog privaloma gerbti.
Ką daryti, kad ši informacija pasiektų vaikus?
Pagalvokime apie skirtingus visuomenės sektorius, kurie gali perduoti vaikams šią informaciją ir daryti jiems teigiamą įtaką. Visų pirma tai, žinoma, mokyklos. Nes mokytojai ir mokyklose dirbantys psichologai – tarsi šeimos institucijos pratęsimas. Jie irgi rūpinasi vaiko gerove, siekia, kad jie išaugtų gerais ir teisingais žmonėmis. Mokykla – tai vieta, kurioje ne tik mokaisi, bet ir išmoksti gyventi tinkamai, pamatai gerų pavyzdžių. Juk nepakanka vien kalbėti apie juos, reikia tuos gerus pavyzdžius ir išgyventi. Taip vaikas išmoks būti atsakingu žmogumi. Mokykla – tai ta vieta, kur žmogaus teisės ne tik gerbiamos, bet ir puoselėjamos.
Kita institucija – tai šeima. Šeimoms, emociniam klimatui jose Vaiko teisių konvencijoje skiriama ypač daug dėmesio. Šeima yra vaiko teisių pagrindas.
Dar vienas svarbus aspektas – darbas su žmonėmis, kurie tiesiogiai dalyvauja vaiko gyvenime: pediatrais, psichologais, socialiniais darbuotojais, mokytojais, teisininkais, policininkais, religinės bendruomenės nariais. Reikia siekti, kad pagarba vaikui vyrautų įvairiose srityse, kad tai būtų tiesiog normalus, įprastas bendravimas ir visuomenės konstruktas.
Šiam pokalbiui apibendrinti turbūt tiktų visiems puikiai žinoma frazė: „Turime rūpintis vaikais, nes jie yra mūsų ateitis.“
Žinoma. Tai yra visiška tiesa. Dabar mes gyvename didžiulių pokyčių laikotarpiu, kokių dar niekada nesame išgyvenę, kalbant apie spartų technologų vystymąsi, genų inžineriją, žmogaus darbą keičiančius robotus. Šie pokyčiai gali labai palengvinti arba labai apsunkinti mūsų gyvenimą. Tad istoriškai nebuvo reikšmingesnio laiko nei mūsų išgyvenama dabartis. Žinoma, kai kurie žmonės sako, kad tą patį buvo galima pasakyti prieš 50 ar prieš 200 metų. Taip, tai buvo galima pasakyti, tačiau tai nebūtų buvusi tiesa. Todėl ypač svarbu, kaip mes išauginsime ir išauklėsime savo vaikus dabar. Koks bus jų mąstymas, kokios vertybės, kokios stiprybės, kokiais jie žmonėmis užaugs ir ar galės susitvarkyti su šiais didžiuliais mūsų laukiančiais pokyčiais. Nes situacija tikrai gali būti labai liūdna. Mums reikia, kad vaikai būtų stipresni. Pagalvokime apie robotus ir kai kurių žmonių jau dabar keliamus klausimus, Kokius darbus ateityje atliks žmogus? Apskritai, kokia bus paties darbo sąvoka? Pagalvokime apie genų inžineriją, apie jau dabar girdimus atgarsius dėl kūdikių dizaino, kai bus galima projektuoti ne tik vaiko lytį, rasę, akių spalvą, bet ir jo pomėgius ar galimybes. Pasaulyje iššūkiai dar niekada nebuvo tokie rimti. Tad privalome gerbti ir puoselėti vaikų teises, padėti jiems užaugti teisingais, dorais žmonėmis. Nes tik nuo jų priklausys, kokia ateitis mūsų laukia.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Agnė Taurinskaitė