„Girdėjau ne vieną draugo atsiliepimą apie dalyvavimą „Erasmus+“ programoje, mano pačios sesuo pusmetį studijavo užsienyje, tad galiausiai įsidrąsinau ir aš“, ‒ pasakoja Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) anglų filologijos studentė Viltė Baronaitė. Mergina pramoko ispanų kalbos ir iki šiol džiaugiasi Ispanijos Vigo universitete įgyta patirtimi.
Kultūriniai skirtumai kėlė ir juoką, ir nuostabą
Paklausta apie kultūrinius skirtumus, studentė įvardijo gerai visame pasaulyje žinomą ispanų įprotį vėluoti. „Vėluoja net dėstytojai, apie tai nepranešdami ir nė kiek to nesureikšmindami. Prie to teko priprasti, kaip ir prie paskaitų trukmės ‒ 2 valandos be jokių pertraukų“, ‒ pasakoja V. Baronaitė.
Mergina prisimena, kad teko ne tik adaptuotis prie studijų tvarkos, bet ir priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo. „Ispanijoje vakarieniaujama 22 valandą, o Lietuvoje įprastai valgome apie šeštą vakaro ar kiek vėliau. Pamenu, ispanų kalbos paskaitoje dėstytoja pasiteiravo, kada vakarieniaujame, o mums atsakius ji tuo tiesiog nepatikėjo, pamaniusi, kad mes nesupratome klausimo“, ‒ juokdamasi pasakoja studentė.
Filologijos studijų lygį kelia anglakalbiai dėstytojai
Studentė teigia degusi noru įgyti tarptautinės studijų patirties, nors „pasivaikščiojimo“ tikėjosi lengvesnio. „Iš nuogirdų sprendžiau, kad neturėčiau susidurti su dideliais keblumais, prisitaikydama prie kitos šalies akademinio ritmo. Tačiau nuvykusi įsitikinau, kad paprasta nebus: dėstytojai itin reiklūs, vertinimas griežtas ir preciziškas, tad turėjau nemenkai paplušėti, norėdama prilygti vietiniams studentams. Tai, žinoma, nepatogumų kėlė tik iš pradžių, vėliau sekėsi kur kas geriau“, ‒ prisiminimais dalijasi V. Baronaitė.
Sudėtingiau, pasak V. Baronaitės, buvo ir todėl, kad vietinių studentų ir dėstytojų darbo studijų metu įpročiai nebuvo iškart perkandami. Daugelis veiklos principų, atsinešti dar iš mokyklos, tad studentams iš užsienio reikėjo pastangų tai perprasti, kad galėtų koja kojon žengti kartu su ispanais studentais.
Studijų lygis, merginos nuomone, tikrai aukštas ir dėl tos priežasties, kad daugelis dėstytojų yra anglakalbiai, atvykę iš Jungtinės Karalystės arba Airijos. Viltė įsitikino to nauda: „Tai puiki proga anglų kalbos filologams mokytis tarties ir dialektų specifikos, klausyti gimtakalbių anglų kalbos atstovų ir mokytis iš jų Lietuvoje nematytų pedagoginių metodų.“