Viso pokalbio metu nuo Ingos Kripaitės veido nedingo šypsena. Jauna mergina – laiminga. O jos laimė daug reiškia ir artimiesiems, ypač tėvams. Juk buvo metas, kai jų gyvenimas buvo virtęs tikru košmaru, kai buvo beužgęstanti viltis, kad dukra apskritai galės gyventi. Inga – viena iš tų žmonių, kurių krūtinėje plaka kito žmogaus širdis. Plungės rajone esančiuose Šateikiuose įsikūrusi Kripų šeima kaip niekas kitas žino, koks trapus gali būti gyvenimas ir ką reiškia turėti viltį ir tikėjimą, kad kas nors ryšis tau dovanoti antrą galimybę.
Ingos mama Ilona Kripienė, net ir praėjus trylikai metų po lemtingo įvykio, ramiai kalbėti apie jų šeimai tekusius išgyvenimus nelabai gali. Mamos širdis atlaikė sunkiai pakeliamą skausmą – vaiko ligą, grasinusią tragiška baigtimi. Balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, nežinia ne tik dėl tolesnės ateities, bet ir dėl rytojaus tuo metu lydėjo kiekvieną dieną. „Prisiminti tų išgyvenimų nelabai ir norisi…“ – neslėpė moteris, nes pernelyg daug skausmo patirta, ašarų išverkta.
Gripo komplikacija?
Kodėl tada dar keturiolikmetei Ingai sunegalavo širdis, ir šiandien šimtaprocentinio atsakymo Kripų šeima neturi. Pasak gydytojų, tikėtiniausia priežastis – gripo komplikacija.
„Visą mėnesį Ingai nesisekė išgyti. Rodos, nebėra temperatūros, po keleto dienų vėl prasideda karščiavimas, kosulys. Šeimos gydytojas nieko blogo neįtarė, tyrimai buvo geri, tačiau vėliau atsidūrėme Plungės ligoninėje. Iš ten greit buvome išsiųstos į Klaipėdą, nes, kaip tada sakė gydytojai, Ingos širdis jau buvo nenormaliai išsiplėtusi. Nuo tada ir prasidėjo mūsų kelionė po ligonines“, – prisiminė Ilona.
Apmaudu mamai dabar prisiminti, jog sunkiu metu teko patirti ir kai kurių gydytojų nejautrumą. Sakyta, jog vilties išgyti nėra, nes iš pradžių buvo įtarta, kad ne tik Ingos širdelė nebenori pati plakti, bet ir yra problemų su plaučiais – įtarta plaučių hipertenzija. O sulaukti kompleksinės transplantacijos, kaip tvirtino Klaipėdos medikai, tikimybė tikrai nebuvo didelė.
„Po metų gydymo pagerėjimo nebuvo, Inga jautėsi vis blogiau. Buvome tiesiog išsiųstos namo“, – sakė Ilona. Tačiau mama rankų nenuleido, o ir sulaukė paraginimo bei patarimų iš šalies, kad būtina susisiekti su Santariškių klinikomis Vilniuje, su gydytoju Vytautu Sirvydžiu.
I. Kripienė neslėpė, kad ir sostinėje medikai optimizmu nedegė. „Pasakė, kad reikia jungti dirbtinę širdį ir kad šios operacijos sėkmės tikimybė 50 proc. Reikėjo sutikti, nes kito pasirinkimo tiesiog nebuvo, Ingos būklė blogėjo. 2007 metų birželio 18 dieną prijungė dirbtinę širdį“, – lyg iš rašto kiekvieną išgyventą momentą dėstė Ilona.
Operacija pasisekė, tačiau po poros savaičių Inga paniro į komą… Iš jos prabudo lyg kūdikis, nepažino nei mamos, nei tėčio. Teko mokyti visko iš naujo. Negana to, atsirado dar viena sveikatos bėda – epilepsija.
Donoro širdis Ingai buvo transplantuota praėjus lygiai metams po dirbtinės širdies prijungimo operacijos. Pačiu laiku, nes būklė ir su dirbtiniu aparatu prastėjo, triko širdies ritmas. Savo gelbėtoją Inga matė, žino jo istoriją. „Jis gulėjo ligoninėje kartu su manimi, už stiklinės pertvaros…“ – užsiminė ji.
Tiek Inga, tiek jos mama dėkingos mirusio jaunuolio šeimai už sunkiu momentu priimtą sprendimą. Moterys mano, jog donorystė yra verta didžiausios pagarbos, nes būtent ji suteikia galimybę kitiems žmonėms gyventi kokybišką gyvenimą, atgauti sveikatą. Inga ne tik susigrąžino sveikatą, ji susigrąžino gyvenimą, o su juo kartu ir svajones.
„Anksčiau buvau prieš donorystę, bet šiandien pati turiu donoro kortelę. Taip jau būna gyvenime: pats nesusidūręs su bėda, neišgyvenęs asmeniškai, viską vertini skeptiškai. Inga iš Santariškių buvo išrašyta tik po dvejų metų gydymo. Visus tuos ligos metus mus Dievas mylėjo, tikiuosi, kad taip bus ir toliau“, – jau su šypsena tarė Ilona.
Išskleidė sparnus į savarankišką gyvenimą
Šypsena šiandien nedingsta ir nuo Ingos veido. Priežasčių būti laiminga ji turi. Tiesa, iki to, ką turi ir kaip gyvena šiandien, jai dar teko pakovoti. Tik šįkart stabdė ne sveikatos būklė, o tėvai, ypač mama.
Po transplantacijos Inga sugebėjo užbaigti mokslus, tačiau studijų nesirinko, nes nesijautė pakankamai tam pasiruošusi ir sustiprėjusi. Tad laiką leido namuose, savanoriavo Šateikių bibliotekoje, vadovavo čia įkurtam vaikų klubui „Mozaika“, vis dėlto veiklos, bendravimo su kitais žmonėmis trūko. Neslepia, kad dėl to ir liūdesys dažnai lankydavo, ir depresija apimdavo.
Tokiais momentais Inga į rankas imdavo teptuką. „Piešti visada mėgau, ir būdama ligoninėje esu daugybę piešinių sukūrusi“, – sakė pašnekovė.
Jaunoji dailininkė prieš kelerius metus buvo netgi surengusi savo darbų parodą. Iš pradžių Šateikių bibliotekoje, paskui Plungėje, kituose aplinkiniuose miestuose. Būtent dailė suteikė jai drąsos keisti ir savo gyvenimą – mergina išvyko gyventi ir mokytis piešimo paslapčių į Klaipėdą.
„Kiek buvo pykčio, barnių, nenorėjau jos išleisti“, – prisipažino Ilona. Mamos nerimas suprantamas ir pateisinamas. Juk tiek išgyventa, tiek būta kartų akistatoje su mirtimi! Kas geriau, jei ne mama, užtikrins, kad būtų nepamiršti ir laiku išgerti vaistai, kuriuos būtina vartoti kasdien, kas geriau, jei ne artimieji, pasirūpins užėjus epilepsijos priepuoliui ir pan. Tačiau Inga išvyko ir štai jau kelerius metus gyvena uostamiestyje. Klaipėda – jos meilės miestas!
Pėsčiomis – į Palangą
Savarankiškas gyvenimas Ingai prasidėjo ne tik studijomis privačioje dailės mokykloje, bet ir dar labai rimtu dalyku. „Susiradau darbą. Tėvai vėlgi labai nerimavo, tačiau galiausiai nusprendė, jog, jei tik mano sveikata leidžia, tai kodėl neturėčiau dirbti“, – kalbėjo mergina. Ir šiandien ji dirba, o piešimas liko tik laisvalaikio užsiėmimas.
Džiugu šiandien matyti Ingą tokią laimingą. Greta jos, kaip pati užsiminė, jos angelas sargas – gyvenimo draugas Silvestras. Susipažinę Klaipėdoje jiedu mėgaujasi meile vienas kitam. Dabar abu linksmai pasijuokia iš to, kaip per pirmąjį pasimatymą Ingą ištiko epilepsijos priepuolis. Vaikinas neišsigandęs ir merginos nepalikęs. O Ingai tai buvęs tarsi įrodymas, kad šis jaunuolis skirtas jai.
„Sunku rasti žmogų, kuris tave mylėtų tokį, koks esi. Silvestras dabar perėmė iš mamos visus rūpesčius, susijusius su manimi“, – pajuokavo ji.
Tuo metu jaunas vyras žėrė komplimentus savo merginai: „Inga – ne iš šios žemės. Klaipėdoje moterys kitokios, o ji tokia šeimyniška. Bendraudamas su ja supratau, kad tai žmogus, kuriuo aš galiu pasitikėti, kuris niekada neišduos.“
Savo draugui Inga yra dėkinga už begalinį optimizmą, kuriuo jis ją užkrečia, už palaikymą. Juk būtent jis paskatino merginą sportuoti, jis domisi informacija, kuria galėtų palengvinti jos sveikatos būklę. Taip Ingos gyvenime atsirado meditacija, vegetarizmas. Žinant merginos sveikatos istoriją turbūt būtų sunku patikėti, kad ji geba ir pėsčiomis iš Palangos į Klaipėdą parkeliauti! „Kartą sugedo dviratis, tad teko pėstute grįžti namo“, – juokėsi ji.
„Ne tas žodis, kokia esu laiminga! Turiu draugų, turiu veiklos, abu turime planų, – nusišypsojo Inga ir parodė jos pirštą puošiantį sužadėtuvių žiedelį. – Gyvenu sveiko žmogaus gyvenimą. Meilė, mityba ir sportas – tai, kas mane gydo. Ir gydytojai, pamatę mano tyrimus, stebisi – kaip taip gali jaustis žmogus su persodinta širdimi? Pasirodo, įmanoma.“
I. Kripaitė pridūrė, jog savo patirtimi mielai dalijasi su kitais „širdukais“. Juk suteikti kažkam vilties ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, – be proto gera. Anksčiau jai pačiai to reikėjo.
Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos primena, kad Donoro kortelę galima gauti užregistravus prašymą ntb.lt, taip pat visose gydymo įstaigose ir „Eurovaistinės“ vaistinėse.
NTB informacija (straipsnio autorė – Daiva Gerikienė, laikraštis „Plungė“)
Sauliaus Narkaus nuotr.
Komentarų: 1
Pirmą kartą čia rašau komentarą – linkiu laimės šiam žmogui ir jo artimiesiems. Įkvepė 🙂